Prof. Česlovas Mančinskas

Manytume, jog paskelbtasis Lietuvos mokslininko etikos kodeksas apima pagrindinius ir svarbiausius mokslininko profesinės veiklos principus. Galima būtų pabrėžti beveik kiekvieno jo straipsnio svarbą mokslininko veiklai. Nors kodeksas buvo aptartas ir priimtas Mokslininkų sąjungos posėdyje šių metų balandžio 8 d., jau nėra vadinamas projektu, bet jei laikraščio “Mokslo Lietuva” skaitytojai dar kviečiami dalyvauti diskusijoje ir tęsti kodekso svarstymą, tai, matyt, jis bus priimamas dar ir kitose institucijose. Norėtųsi diskusine tvarka pareikšti keletą samprotavimų.

Tarpukario metais Lietuvos mokslininkai svarbiausia vertybe ir kartu savo elgesio norma laikė mokslo laisvę. Antai Lietuvos universiteto rektorius ordinarinis profesorius Pranas Jodelė 1929 m. rašė: “Mokslo darbas – tai šventas tiesos ieškojimo darbas. Mokslas turi būti laisvas nuo bet kurių jam iš viršaus primestų nusistatymų ar išvadų. Mokslininkas turi imtis darbo su gryna sąžine ir nesuteptomis rankomis”. Šios principinės nuostatos yra gerai žinomos nuo seno ir laikui bėgant nepraranda savo vertės. Todėl neatsitiktinai Lietuvos mokslininko etikos kodekse jos yra įrašytos pirmame bendriausių nuostatų, t. y. pagrindinių nuostatų, skyriuje. Kodekso 1.4 straipsnis skelbia: “Mokslininkas pripažįsta ir propaguoja mokslo laisvės principą, nepažeisdamas valstybės įstatymų”.

Antra vertus, mokslo laisvė – labai plati sąvoka. Ji gali būti įvairiai suprantama, traktuojama ir dar įvairiau įgyvendinama praktiškai. Ji gali būti pažeidžiama ne tik išorinių jėgų, bet ir iš vidaus. Todėl, manytume, šią mokslo laisvės principinę nuostatą tikslinga būtų išplėsti ir sukonkretinti, ypač turint galvoje sovietmečio kartų patyrimą. Kodeksą siūlytume papildyti teiginiu, kad mokslininko tyrimo metodas, gautieji tyrimo rezultatai, jų pagrindu prieitos išvados negali būti varžomos ar derinamos su bet kuriomis politinėmis, ideologinėmis, religinėmis, nacionalinėmis ir kitomis nuostatomis. Juk siekdamas mokslo objektyvumo mokslininkas iš tikrųjų negali ir neprivalo žiūrėti, ar jo tyrimo rezultatai atitiks, pvz., jo paties mėgstamos pasaulėžiūros dėsnius. Ar gali būti visavertis, objektyvus mokslo darbas, jeigu jo rezultatai jau iš vidaus mokslininkui yra nustatyti, jeigu tyrinėtojas “surištas” tam tikrais dėsniais, savo pasaulėžiūros ar įsitikinimų nuostatomis, nuo kurių negali atsitraukti nenorėdamas susilaukti pasmerkimo? Juk nenukrypstamas laikymasis “partijos linijos” netolimoje praeityje ir buvo partinio mokslo kūrimo pagrindinė sąlyga ir prielaida, socializmo apologetikos garantas. Apie tokio “mokslo” išliekamąją vertę netenka kalbėti. Dėl to jau dabar ne vienas raudonuoja prieš savo amžininkus, vaikus ir vaikaičius. Ir ne vien dėl asmeninių priežasčių. Politinis ir ideologinis diktatas, partijos cenzūra su jos funkcionieriais - jau istorijos užmarštis, bet jų terorizuotų mokslininkų atlikti darbai yra paversti publikacijomis, išleisti atskirais veikalais ir pasiliko būsimosioms kartoms. Ir kuo daugiau laiko prabėgs nuo tos mūsų išgyventos epochos, tuo sunkiau bus ateities kartoms suvokti, kad šis kažkada buvęs “mokslas” (dažnai gryniausia komunistinės ideologijos propaganda) ne visada buvo sukurtas pačių kūrėjų noru, kad mokslininko darbas buvo ideologizuotas prieš jo paties valią. Todėl, manytume, tikslinga būtų įtraukti į kodeksą atitinkamas nuostatas ir normas, kurios bent moraliai gintų mokslininką nuo partinio mokslo kūrėjų ar užsakovų įtakos ir poveikio.

Lietuvos mokslininko etikos kodekse deramai įvertinta mokslinės diskusijos svarba mokslinėje kūrybinėje veikloje. Ji yra laikoma vienu iš svarbiausių mokslinio darbo principų. Kodeksas atskirai užfiksavo mokslininko pareigą paneigti neteisingą ir nepagrįstą kritiką (5.6 straipsnis). Manytume, jog mokslininko pareiga taip pat būtų ir įvertinti, aptarti ar bent paminėti savo specialiuose darbuose, ypač didesnės apimties, visą nagrinėjamu klausimu turimą mokslinę literatūrą, darbus, o ne pasirinktinai – ką noriu, pastebiu, o ko nenoriu, to nepastebiu. Apeiti, nutylėti dalies arba kai kurių autorių darbus nagrinėjamu klausimu dėl subjektyvių priežasčių – vargu ar tai etiška.