Prof. Algirdas Vaškelis
Dr. Antanas Steponavičius

L.Simanavičius gimė Panevėžyje tarnautojų šeimoje. Mokėsi Panevėžio, Vievio ir Kauno mokyklose. 1949 m. aukso medaliu baigė Kauno 6-ąją gimnaziją, o 1954 m. - su pagyrimu Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą. Studijuodamas Universitete pasirinko fizikinės chemijos specialybę. Anot jubiliato, jis jaučiasi laimingas, nes jo kursui (paskutiniajam!) fizikinės chemijos kursą skaitė šviesaus atminimo prof. Juozas Matulis, kurio vadovaujamas atliko ir diplominį darbą.

Po studijų VU L. Simanavičius toliau mokėsi Leningrado universiteto aspirantūroje ir ten 1958 m. apgynė chemijos mokslų kandidato disertaciją heterogeninių sistemų termodinamikos klausimais.

Baigęs aspirantūrą, L.Simanavičius dirbo VU Chemijos fakultete: 1957-1960 m. vyr. dėstytoju, nuo 1960 m. - docentas, 1961-1964 m. ėjo fakulteto dekano pareigas. Dėstė molekulių struktūros ir cheminės termodinamikos kursus, vadovavo fizikinės chemijos laboratoriniams darbams.

1960-1961 m. L. Simanavičius stažavosi Jeilio (Yale) universitete (JAV). Anot jo, buvo pirmasis lietuvis mokslininkas iš Lietuvos, N. Chruščiovo “atlydžio” laikais patekęs į JAV mokslo įstaigą. Stažuotės metu L. Simanavičius daugiausiai bendravo su žinomu elektrolitų tirpalų fizikinės chemijos specialistu prof. B. Ouenu (B. B. Owen).

Nuo 1965 m. iki šiol L. Simanavičius dirba Chemijos institute: ėjo vyresniojo mokslinio bendradarbio, sektoriaus, laboratorijos ir skyriaus vadovų pareigas, 1990-1992 m. buvo instituto direktoriaus pavaduotojas, o nuo 1999 m. sausio 22 d. yra instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis.

7-ojo dešimtmečio pradžioje paskatintas prof. J. Matulio L. Simanavičius iš pradžių VU Chemijos fakultete, vėliau Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute (dabar – Chemijos institutas) įsijungė į aliuminio elektrolitinio nusodinimo iš nevandeninių tirpalų problemos tyrimus. Nors nevandeninių sistemų taikymas metalų elektrolitinėms dangoms gauti yra itin aktuali problema, nes dėl vandenilio išsiskyrimo pirmumo tik mažiau nei 1/3 metalų gali būti elektrolitiškai išskiriami iš jų druskų ar kitų junginių vandeninių tirpalų, bet tuo metu aktyviai dirbančių toje srityje mokslininkų buvo palyginti nedaug. Dėl to ir eksperimentuoti būtina itin kruopščiai – kad nepatektų drėgmės, naudoti hermetiškai izoliuotus indus, be to, buvo prieinamas mažas asortimentas tinkamų tirpiklių ir kitų medžiagų.

Tyrimams pasirinkęs aliuminio halogenidų tirpalus aromatiniuose angliavandeniliuose arba nelabai aukštos lydymosi temperatūros kai kurių aliuminio druskų lydaluose, L. Simanavičius su jam būdingu kruopštumu ir nuoseklumu kartu su savo bendradarbiais – A. Levinskiene, A. Karpavičiumi, P. Dobrovolskiu, A. Stakėnu ir A. Šarkiu – nustatė įvairių aliuminiavimo tirpalų fizikines chemines charakteristikas, ištyrė kaip aliuminio kompleksai susidaro įvairiose organinių junginių sistemose, nustatė elektrodinių reakcijų seką ir tų reakcijų kinetikos bruožus, susintetino ir ruošiant aliuminiavimo tirpalus pasiūlė naudoti daugiau negu 200 aliuminio kompleksinių ir ketvirtinio amonio junginių. Be to, L. Simanavičius tyrė germanio ir titano elektrolitinio nusodinimo iš nevandeninių tirpalų ypatumus, nagrinėjo fazių diagramas kambario temperatūros aliuminio junginių lydalams, turintiems ketvirtinius aralkilamonio junginius, tyrė impulsinės srovės poveikį aliuminio elektrolitinių dangų paviršiaus morfologijai ir jų apsauginėms savybėms. Vertingų teorine prasme ir perspektyvių vystant taikomuosius darbus rezultatų gauta tiriant aliuminio lydinių su kobaltu, cinku ir manganu elektrolitinio nusodinimo procesus nevandeniniuose tirpaluose.

Fundamentinių ir taikomųjų tyrimų rezultatai aprašyti daugiau nei 100 mokslinių straipsnių ir kitų publikacijų, apibendrinti 5 jo vadovautose chemijos mokslų kandidato disertacijose ir paties jubiliato 1988 m. apgintoje chemijos mokslų daktaro (dabar habilituoto) disertacijoje “Aliuminio elektrolitinio nusodinimo iš alkilbenzolinių tirpalų procesų mechanizmas ir pagrindiniai dėsningumai”.

L. Simanavičių galima priskirti didžiajai J. Matulio sukurtai Lietuvos elektrochemikų mokslinei mokyklai. Nors pirmąją disertaciją jis rašė iš kitos srities ir ne Lietuvoje, vėlesni darbai pradėti ne be J. Matulio ir jo mokinių įtakos. L. Simanavičius sukūrė savitą J. Matulio mokyklos kryptį nevandeninių tirpalų elektrochemijoje, pelniusią pasaulio mokslinės visuomenės pripažinimą.

1990 m. Leonui Simanavičiui suteiktas profesoriaus mokslo vardas. 1994 m. jis išrinktas Lietuvos MA nariu korespondentu, nuo 1992 m. yra Amerikos chemikų draugijos narys, nuo 1997 m. – Tarptautinės elektrochemijos draugijos narys.

Jubiliato mokslinis darbas yra labai glaudžiai susijęs su pedagogine veikla, kuriai nuo pat darbo VU laikų jis skiria daug jėgų ir energijos – jis vadovavo 5 chemijos kandidato (dabar - daktaro) disertacijoms, buvo daugiau nei 10 daktaro disertacijų ir habilitacijos komitetų narys, skaito doktorantams cheminės termodinamikos kursą, buvo daugiau negu 30 disertacijų oficialusis oponentas.

Dirbdamas intensyvų mokslinį ir pedagoginį darbą, L. Simanavičius daug dėmesio skiria mokslo organizavimo darbui. 1992-1994 m. jis buvo Lietuvos chemijos mokslo ir studijų institucijų asociacijos pirmininkas, vėlesniais metais – pirmininko pavaduotojas. Nuo 1991 m. jis buvo žurnalo “Chemija” redakcinės kolegijos pirmininko pavaduotojas, o nuo 1994 m. iki šiol yra jos pirmininkas. L. Simanavičius yra Rusijoje leidžiamo žurnalo “Zaščita metallov” redakcinės kolegijos narys, paskutiniuoju metu buvo Chemijos institute parengtų leidinių, skirtų prof. J. Matulio gimimo 100-osioms metinėms paminėti “Juozas Matulis. I dalis. Autobiografiniai bruožai. Prisiminimai”, “Juozas Matulis. II dalis. Mokslo populiarieji straipsniai. Publicistika” ir dviejų dalių vadovėlio “Fizikinė chemija. Rinktiniai skyriai” redkolegijų narys.

Nors prof. L. Simanavičiaus dienotvarkė yra gana užpildyta, bet jis visada – net savo darbo ar laiko sąskaita – randa galimybę atidžiai išklausyti į jį besikreipiantį darbuotoją, aptarti ne tik mokslinę problemą, bet ir painesnį kolektyvo veiklos ar apskritai gyvenimo klausimą. Profesoriaus gili erudicija įvairiose chemijos srityse, tolerancija ir geranoriškumas kitiems, savęs nesureikšminimas, korektiškumas ir švelnus humoras sutvirtino jo autoritetą kolektyve, padeda jam lengvai suburti draugų ar kolegų ratelį draugiškai diskusijai ar įdomiam laisvalaikiui.

Savo 70 metų jubiliejų L. Simanavičius sutinka kūrybiškai veiklus, intensyviai dirbdamas fundamentinių mokslinių tyrimų srityje, gerbiamas Chemijos instituto kolektyve ir Lietuvos mokslo visuomenėje.