Pastaruoju metu daug kalbama apie integraciją į Europos Sąjungą, aptariami įvairūs Lietuvos pasirengimo šiam procesui aspektai, tarp jų - ir švietimo srityje.

Kaip atrodo švietimo pasiekimai ir puoselėjami prioritetai pagal ES šalių politiką. Kas laukia švietimo? Kokius reikalavimus ši integracija jam kelia ir kaip esame tam pasirengę? Tai klausimai, kurie aktualūs šalims, siekiančioms tapti ES narėmis, verčiantys pamąstyti ir apie savo švietimo informacinės politikos būtinumą. Ligšiolinė praktika rodo, kad visos šalys, besirengiančios narystei ES, rūpinasi švietimo informacijos politika.

Toji politika iš esmės vykdoma dviem kryptimis. Pirma, stengiamasi kuo geriau pažinti ES šalių švietimo sistemas, vyraujančius švietimo prioritetus ir palyginti savo šalies švietimo pasiekimus su ES šalių pasiekimais, peržiūrėti vykdomų švietimo reformų kryptį, atsižvelgiant į globalizacijos procesus, turinčius įtakos ir švietimui. Ypač daug dėmesio skiriama profesinio rengimo bei mokymo ir suaugusiųjų švietimo sistemų pertvarkai, atsižvelgiant į darbo rinkos pokyčius. Šitaip daroma Portugalijoje ir Ispanijoje, kur profesinis mokymas gana greitai buvo pertvarkytas pagal ES reikalavimus. Tokios politikos kryptis (išorinė) turėjo inspiruoti ir materialinę paramą įvairiems švietimo projektams vykdyti. Parama gauta. Iš 9 mlrd. JAV dolerių, kuriuos Portugalija ir Ispanija gauna iš ES kaip infrastruktūrinę paramą, kasmet 1 mlrd. skiriamas šalių švietimo sistemos modernizacijai.

Kita kryptis – plati prisistatymo programa, kuri supažindina su mūsų šalies švietimo pasiekimais. Iš esmės tai šalies vykdomos švietimo politikos rezultatų pristatymas (atskirų švietimo sričių padėtis išdėstyta Baltosiose knygose ir pan.). Švietimo politikos vykdymas patikėtas vyriausybei ir švietimo ministerijai.Vykdant šią švietimo informacinę politiką, siekiama dviejų dalykų. Pirma, gauti kuo daugiau informacijos apie ES šalių švietimo (šalyse kuriamos specialios tarnybos, švietimo biurai, kuriems pavesta tokią informaciją ne tik kaupti, bet ir analizuoti ir teikti atitinkamus pasiūlymus švietimo institucijoms, atsakingoms už švietimo reformų vyksmą). Antra, kuo plačiau ir išsamiau informuoti kitas šalis apie savuosius pasiekimus švietimo srityje (tuo tikslu aktyviai dalyvaujama tarptautiniuose švietimo projektuose, kuriais siekiama įvertinti šalių švietimo pasiekimus pagal priimtus tarptautinius standartus, pvz., OECD, TIMSS rodiklius ir pan.).

Pažymėtina, kad vykdant informacinę švietimo politiką ES narystės siekiančiose šalyse per pastaruosius penkerius metus gerokai padidėjo išlaidos švietimui, daugiau dėmesio skiriama lyginamiesiems bei švietimo sociologiniams tyrimams ir rūpinamasi kokybe. Kita vertus, yra akivaizdžių pavojų.

Siekiant gauti kuo daugiau informacijos apie šalių švietimą bei jo funkcionavimą, neretai dėl tokios informacijos gausos nesugebama ją tinkamai apdoroti ir kritiškai įvertinti. Kyla pagunda tiesiog taikyti savojoje švietimo erdvėje programas (jas tiesiog išsiverčiant) ir projektus, kurie kitose šalyse labai populiarūs ir šitaip “modernizuoti” savąjį švietimą. Dėmesys švietimo projektams, kaip “lopams”, padedantiems sukurti geresnį įvaizdį, o ne švietimo sistemos, kaip visumos, funkcionavimui, akivaizdus daugelyje pokomunistinių šalių. Toks švietimo “lopymas” ir ne visada geriausios kokybės “lopais” signalizuoja apie švietimiečių nuovargį, bendrą švietimo politikos atrofiją.

Be to, siekiant kuo greičiau informuoti ES apie savojo švietimo pasiekimus, ne visada pateikiami duomenys atitinka tikrovę. Tai daroma tiek sąmoningai, siekiant susilaukti didesnės materialinės paramos, tiek ir nesąmoningai, taikant savas duomenų rinkimo metodikas, kurios nėra pakankamai patikimos. Todėl nenuostabu, kad ES labai atsargiai žvelgia į švietimo duomenis, kuriuos pateikia pokomunistinės šalys.

Abu minėti pavojai pastebimi ir Lietuvoje. Be to, mūsų šalyje, drįstu teigti, esama ir specifinių problemų.

Nors informacijos apie ES šalių švietimą, atrodo, netrūksta (bibliotekos ir įvairios švietimo institucijos gauna daug informacinės medžiagos), tačiau ne visi švietimo valdininkai ir vykdantys reformą švietimiečiai su ja yra susipažinę. Paviršutiniška, epizodinė pažintis neleidžia susidaryti ES šalių švietimo sistemų funkcionavimo ir puoselėjamų prioritetų visumos vaizdo. Be to, ta dalis “susipažinusiųjų” neretai vartoja terminologiją, kurios prieinamai ir suprantamai paaiškinti klausytojams nepajėgūs, nes ir patys ne visiškai suvokia. Todėl jie ne tiek teikia patikimą informaciją, kiek klaidina.

Pernelyg tiesmukiška ir įkyri agitacija už inovacijas ir modernius projektus, neįvertinus šalies realijų, gali paveikti (ir paveikia) priešingai – atgraso nuo gerų idėjų ES ir praverčia įvairių tautinių fobijų kūrėjams. Taip pat ir švietimo srityje. Todėl naujoms idėjoms propaguoti ir realizuoti turėtų būti parinkti tam darbui pakankamai pasirengę kvalifikuoti žmonės. Šitaip sumažėtų ir konjunktūrinių, vienadienių sprendimų galimybės.

Lietuvoje bendrieji švietimo informacinės politikos procesai dar pernelyg mažai ištirti: kaip reikia informuoti apie save ir kitus, kad visuomenė tave išgirstų ir tą informaciją priimtų bei teisingai suprastų. Todėl akivaizdu, jog būtinas centras (biuras - Vakarų šalyse), kuris būtent šiais reikalais kompetentingai rūpintųsi ir būtų atsakingas už švietimo informacinę politiką, taigi ir Lietuvos įvaizdžio (švietimo aspektu) kūrimą ir puoselėjimą.

Šiandien Lietuvoje tik švietimo elitas (daugiausia aukšto rango švietimo valdininkai) gali pasakyti, kokios sutartys pasirašytos su ES, kokių tarptautinių švietimo organizacijų narė yra Lietuva, kas yra asocijuota narystė tarptautinėje švietimo organizacijoje, kokiose švietimo projektuose dalyvauja šalis ir pan. Tad labai svarbu plačiajai visuomenei ir ypač švietimo bendruomenei teikti deramą informaciją apie ES, jos švietimo organizacijas, parodyti Lietuvos narystės tarptautinėse organizacijose teigiamas ypatybes ir šitaip silpninti galimybes plisti mitams ir diletantiškam požiūriui į Europos integraciją, ją propaguoti kaip taikos ir gerovės garantą.

Informacija apie ES šalių švietimo sistemas nėra propaganda – ji turi būti objektyvi, remtis netrukdomai skleidžiama informacija, ir jos laisve. Ji susijusi su šalies ekonomikos ir politikos prioritetais, švietimo ir mokslo sistemos galimybėmis, ilgalaike užsienio politikos orientacija. Informacijos politika nesibaigia ir šaliai įstojus į ES struktūras. Austrijos ir Suomijos patirtis rodo, kad struktūros ir metodai, naudoti stojimo į ES metu, vėliau gali būti sėkmingai naudojami specifiniams ES politikos elementams propaguoti, pvz., vadinamoji pro – EMU politika, kuriai Austrijoje naudojamas buvęs eurotelefonas (juo paskambinęs žmogus galėjo gauti reikiamą informaciją apie ES šalyje esamą socialinę, ekonominę padėtį, specialistų poreikį darbo rinkoje ir t. t.). Dabar juo teikiama ir informacija apie šalių švietimo sistemas ir jų ypatumus.

Pastebėta, kad Suomijai įstojus į ES, šalies piliečiai pradėjo labiau domėtis tokiais klausimais: kaip galima studijuoti ir dirbti ES šalyse, kaip gauti pinigų iš ES studijoms bei švietimo projektams finansuoti, kaip veikia finansinės paramos programos (IEA, PHARE, TACIS), kokie mokytojų atlyginimai ES šalyse, kokia yra regioninė švietimo politika ir t. t.

Lietuvos švietimo informacinės politikos tikslai galėtų būti šie:

pirma, supažindinti visuomenę su ES ir jos šalių švietimo sistemų funkcionavimo ypatumais;

antra, įtvirtinti nuostatą, kad integracija į ES nepažeidžia valstybės suvereniteto, tarptautinio statuso, o sudaro galimybes gauti materialinę ir metodinę paramą, perimant pažangias mokymo technologijas, kurios tinkamos diegti mūsų valstybėje;

trečia, paaiškinti piliečiams jų teises ir pareigas būsimoje ES, ypač jų teises ir galimybes gauti gerą išsilavinimą, kelti kvalifikaciją ir t. t.

Kita vertus, švietimo informacinė politika turėtų padėti ne tik aiškiau suvokti ir įvardyti savojo švietimo padėtį tarp kitų šalių švietimo pasiekimų – pamatyti jos teigiamybes ir neigiamybes, bet ir objektyviai įvertinti, ko jam iš tikrųjų stinga. Šitaip ji turėtų realiai praversti planuojant:

1) lyginamosios švietimo sociologijos ir politologijos mokslinius tyrimus, jų užsakymo koordinacijos mechanizmus bei instancijas, interpretuojančias (pajėgias tai daryti) švietimo pasiekimus (rezultatus);

2) specialistų švietimo komunikacijos, sociologijos ir su jomis susijusiose srityse (švietimo sociologijos, švietimo ekonomikos ir politologijos) rengimą;

3) specializuotų mokymo programų rengimą ir patvirtinimą;

4) švietimo informacijos srauto formavimą ir tvarkymą, dalyvaujant komunikacijų ir žiniasklaidos specialistams, sociologams ir švietimo politikams;

5) vyriausybinių (valstybinių) ir komercinių švietimo informacijos ryšių srautų suformavimą, valdymą, perdavimo būdus ir kt.

Anksčiau ES narėmis tapusių šalių patirtis, nors ir įdomi, bet negali būti perimama nekritiškai. Skandinavijos šalyse, Austrijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Vengrijoje labai skyrėsi santykiai su komercine žiniasklaida, ne vienodos ir techninės galimybės. Šiandien labiau išvystytas internetas, televizija. Vis mobilesnė darosi žiniasklaida. Didėja nevyriausybinių organizacijų (NVO) vaidmuo ir įtaka.

Tad Lietuvai reikia koordinuotos ir bendros švietimo informacinės politikos. Be tokios koordinacijos, politika gali virsti tik impulsyviu, gero įvaizdžio apie savo šalies švietimą, kūrimu, nepagrįstai švaistant lėšas, informaciniu reklaminiu renginiu, skirtu padėti ne tik patiems kritiškai suvokti ir įvertinti savojo švietimo pasiekimus, bet ir sąžiningai, objektyviai apie juos informuoti kaimynus, tikintis ne tik paramos, bet ir pagarbos bei pasitikėjimo. Būtent to mums labiausiai ir stinga.