Trumpai pristatome naujuosius habilituotus daktarus ir jų darbus.

Audrius Padarauskas (g. 1959 m.), baigęs Vilniaus 16-ąją vidurinę mokyklą, o 1987 m. - VU Chemijos fakultetą, į mokslo Olimpą kopė itin sparčiai: 1992 m. Maskvoje apgynė daktaro disertaciją, 1994 ir 1996 m. dirbo mokslinį darbą Klausthalo technikos institute (Vokietija), nuo 1995 m. - docentas, paskelbė per 50 mokslinių publikacijų, nespėjo netgi pagalvoti apie laisvalaikio valandas, tačiau birželio 15 d. jau spėjo tapti Analizinės ir aplinkos chemijos katedros profesoriumi.

A. Padarausko gegužės 10 d. apginto darbo tema - ”Naujos jonų porų chromatografijos ir kapiliarinės elektroforezės sistemos neorganiniams jonams atskirti ir nustatyti”. Darbas aktualus, nes daugelyje aplinkos ir pramonės objektų kontroliuojamos neigiamą elektros krūvį turinčių anijonų ir teigiamo krūvio katijonų koncentracijos iki šiol nustatomos visiškai skirtingomis sąlygomis, taigi analizėms padaryti reikia dvigubai daugiau laiko bei įdėti darbo, todėl jos yra labai brangios. Disertacijoje sistemingai ištirtos galimybės tokias analizes atlikti vieno bandymo metu, pasiūlyti du problemos sprendimo būdai.

Antrasis disertantas - Bendrosios ir neorganinės chemijos katedros doc. Vytautas Daujotis (g. 1952 m.) kilęs iš Šilutės rajono, baigęs Pagėgių vidurinę mokyklą, 1974 m. - VU Chemijos fakultetą. 1980 m. tapo chemijos mokslų daktaru, nuo 1988 m. - docentas, 1988-1998 m. - Bendrosios ir neorganinės chemijos katedros vedėjas, dirbo mokslinį darbą Maskvos žemės ūkio akademijos Fizikos katedroje, Kentukio ir Šiaurės vakarų Evanstono universitetuose (JAV), šių metų birželio 15 d. CHF Tarybos posėdyje išrinktas Bendrosios ir neorganinės chemijos katedros profesoriumi. Paskelbė per 60 mokslo darbų. Laisvalaikiu domisi moksline fantastika.

Gegužės 12 d. V. Daujotis apgynė habilitacijos darbą “Krūvio pernešimas neorganinių jonų elektrocheminėje adsorbcijoje ant metalinių paviršių”. Krūvio persiskirstymas (pernešimas) tarp adsorbato ir adsorbento paviršiaus yra esminė įvairiausių adsorbcinių procesų charakteristika. V. Daujotis eksperimentiškai ištyrė daugelį elektrocheminių sistemų, kurios anksčiau buvo pateikiamos kaip dalinio krūvio pernešimo įrodymas, išanalizavo paviršiaus užpildymo laipsnio ir elektrodo krūvio arba potencialo efektus, nustatė, kad ankstesni šių reakcijų mechanizmų modeliai buvo arba neužbaigti, arba prieštaringi, ir įrodė, kad vidinio neprieštaringumo mechanizmų modeliuose adsorbcijoje dalyvaujantys elektronai yra išreikšti ne trupmeniniais, o sveikaisiais skaičiais.

Birželio 1 d. trečiojo apginto habilitacijos darbo autorius - Bendrosios ir neorganinės chemijos katedros doc. Adulfas Abrutis (g. 1951) - žemaitis, baigęs Kretingos vidurinę mokyklą, 1974 m. - VU Chemijos fakultetą, 1980 m. apgynė daktaro disertaciją, nuo 1991 m. - docentas, dirbo mokslinį darbą Bukarešto politechnikos institute ir Maskvos universiteto Chemijos fakultete, po 1992 m. stažuotės beveik kasmet atlieka tyrimus Grenoblio politechnikos instituto Aukštojoje fizikos mokykloje (Prancūzija), paskelbė per 60 mokslinių darbų.

A. Abručio habilitacijos darbo tema - “Aukštatemperatūrių superlaidininkų ir kitų oksidų sluoksnių ir daugiasluoksnių struktūrų sintezė iš organometalinių junginių garų fazės”. Oksidinių medžiagų superlaidumo atradimas 1986 m. sukėlė tikrą revoliuciją moksle, ypač po to, kai 1987 m. buvo susintetintas pirmasis daugiakomponentis itrio, bario ir vario oksidas YBa₂Cu₃O_7-x, kuris visiškai netenka varžos aukštesnėje temperatūroje negu verda skystas azotas, t.y. gerokai aukštesnėje temperatūroje, negu iki tol naudotos superlaidžios medžiagos. Naudojant palyginus nesunkiai prieinamą skystą azotą vietoje iki tol reikalingo skysto helio ar vandenilio leido plačiau mikroelektronikoje, metrologijoje, radioastronomijoje, informacijos ir ryšių sistemose, biomedicinoje, optikoje ir kitose srityse panaudoti plonasluoksnius superlaidininkus. A. Abrutis, bendradarbiaudamas su Prancūzijos, Ispanijos, Slovakijos, Rusijos mokslo centrais, sukūrė naują efektyvų įvairių oksidų sluoksnių ir daugiasluoksnių nanostruktūrų sintezės metodą, sukonstravo modernius naujo tipo sintezės reaktorius. Jo vadovaujama darbuotojų grupė naujuoju metodu susintetino labai aukštos kokybės YBa₂Cu₃O_7-x sluoksnius, pasižyminčius rekordiniais krizinės srovės tankiais (beveik 10⁷ A/cm² esant 77 K, t.y. -204^oC temperatūrai). Gautas tarptautinis patentas, susikūrė perspektyvi mokslinė kryptis, kurios tyrimus remia Europos Bendrijos “Inco-Copernicus” programa.