Gediminas Zemlickas

Sukaktis - visada ir prisiminimų metas. Lietuvos inžinierių sąjungos prezidentas dr. Donaldas Zanevičius, prieš ateidamas į žurnalo sukakties minėjimą, pavartė savo archyvą ir atrado 1956 m. gegužės mėn. laišką. Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakulteto Studentų mokslinės draugijos (pirmininku buvo trečiakursis D. Zanevičius) nariai parašė laišką į “Komjaunimo tiesą” – esą kraštui reikalingas žurnalas, kuris būtų skirtas technikai. Iš laikraščio studentams atėjo laiškas su komjaunuoliškais linkėjimais, bet turėjo praeiti net treji metai, kol toks žurnalas -“Mokslas ir technika” - buvo įsteigtas. Lėmė tikriausiai ne studentų laiškas. Tačiau jis yra įdomus to meto dokumentas, primenantis, kaip mokslu ir technine kultūra susirūpinusi krašto visuomenė, taip pat ir studentija, jautė tokio žurnalo reikalingumą.

Apie tai prisiminimais dalijosi ir pirmasis žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Algimantas Indriūnas, vėliau dirbęs ir vyriausiuoju redaktoriumi. Jį pasikvietė tuometinis Lietuvos Ministrų Tarybos Mokslo ir technikos komiteto pirmininkas (vėliau akademikas) Algimantas Žukauskas, kuris buvo vienas iš šio žurnalo iniciatorių, ir pradėjo protinti. Reikalingas žmogus, turintis inžinieriaus išsilavinimą – darbui žurnale. Mokančių šį darbą dirbti nėra, teks mokytis dirbant – siūlome Indriūnui. Štai pagalvokite, kas vyksta Lietuvoje: inžinieriai nebemoka lietuviškai kalbėti. Jie mokosi iš rusiškų vadovėlių, visa dokumentacija darbe rusiška, tarpusavyje irgi bendrauja rusiškai, nes lietuviškų techninių terminų nežino. Nėra lietuviškos techninės kalbos. Pradės eiti žurnalas, iškils ir terminijos poreikis, redakcijos darbuotojai ir straipsnių autoriai privalės rūpintis lietuviška technine terminija ir gražia lietuviška kalba.

Reikia pasakyti, kad 1959 m. vietoje informacinio leidinio “Mokslas ir technika” bei Liaudies ūkio tarybos specialaus biuletenio pradėtas leisti žurnalas “Mokslas ir technika” neturėjo analogų to meto Sovietų Sąjungoje. Iš lietuvių vėliau pavyzdį ėmė ir patirties sėmėsi latviai, leidę panašų žurnalą latvių ir rusų kalbomis, mokėsi ir kitų respublikų panašių žurnalų kūrėjai ir darbuotojai. O iš ko galėjo mokytis lietuviai?

Tarpukario Lietuvoje Inžinierių draugija leido žurnalą “Technika ir ūkis”, tad pirmasis (1959-1961 m.) “Mokslo ir technikos” žurnalo vyriausiasis redaktorius Marijonas Martynaitis (vėliau KPI rektorius, profesorius) prisipažįsta, jog mėginta šiek tiek nusižiūrėti į savo prieškarinį pirmtaką. Tačiau tiesa ir tai, jog Lietuvoje, ypač septintojo dešimtmečio pradžioje, buvo labai intensyviai plėtojama pramonė, nepaprastai padaugėjo ir inžinerijos darbuotojų. Suprantama, jog ir naujajame žurnale šalyje vykstančios gyvenimo permainos turėjo atsispindėti.

Kaip atsispindėjo, vaizdžiai priminė jau minėtasis A. Indriūnas, palyginęs kai kurias dabartinės Lietuvos ir Latvijos realijas. Nedaug trūko, kad ir mūsų šalies demografinė situacija būtų tapusi panaši į kaimynų. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, pramonė buvo plėtojama tuo pačiu metu, tačiau ne tolygiai visoje respublikoje, kaip buvo mūsų šalyje, bet tik trijuose didžiausiuose miestuose – Rygoje, Liepojoje ir Daugpilyje. Darbo jėgos išteklių ir specialistų trūko, todėl “kadrai” buvo telkiami iš visos Sovietų Sąjungos. Štai kodėl Daugpilyje 1990 m. gyveno tik 19 proc. latvių.

Panašiai galėjo atsitikti ir Lietuvoje, nes pagal pirminį Maskvos sumanymą pramonė turėjo būti plėtojama tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Tačiau būtent 1959 m. “Moksle ir technikoje” pavyko išspausdinti architekto ir inžinieriaus Stepono Stulginskio straipsnį apie Lietuvos pramonės išdėstymą visuose rajonuose. Straipsnis užkliuvo Glavlite, tad vargais negalais pavyko jį prastumti užrašius, jog spausdinamas diskusine tvarka. O tada jau buvo proga įsitraukti į diskusijas gerokai platesniam specialistų būriui. Rezultatas akivaizdus: po ilgų peripetijų buvo perdarytas gamybinių jėgų vystymo planas visuose rajonuose, kad būtų panaudojama vietinė darbo jėga. Tad ir plėtojant pramonę Lietuva, skirtingai nuo kaimynų, sugebėjo išlikti lietuviška.

Panašių pavyzdžių iš žurnalo “Mokslas ir technika” istorijos galima būtų prirankioti ne vieną. Ar dabar dirbančiam redakcijos kolektyvui, kuriam vadovauja vyriausiasis redaktorius Aleksandras Žvirzdinas, pavyks parengti tokių publikacijų, kurias skaitytojai prisimins ir po 40 metų? Ir apskritai, ar dabartinių spaudos leidinių įtaka visuomenei ir politikams tebėra tokia pat reikšminga?

Vargu – taip galima atsakyti bent į antrąjį klausimą. Į pirmąjį tegu atsakys visagalis laikas.