Šiuolaikiniame pasaulyje ieškant žmogaus būties ir gyvenimo prasmės problemų vis dažniau užsimenama apie žmogaus ir jį supančios aplinkos santykį. Ekologinės pusiausvyros griovimas, skatinantis globalinę ekologinę krizę, tampa populiaria tyrimų tema. Jau senovės graikai pripažino žmogų esant gamtos dalimi, turinčia “planetai grąžinti materiją, iš kurios jis atsirado, po to, kai šiai [...] buvo suteikta gyvybinė jėga”. XX a. filosofo A. Anzenbacherio manymu, gamtos sąvoka kinta priklausomai nuo to, kaip žmogus suvokia savo paties būtį pasaulyje. Ši problema ypač aktuali šiandienos industrinėje visuomenėje, kai žmogus modernizacijos procesų sūkuryje bando atrasti savąjį “aš”.

Viena iš daugelio teorijų ir metodologijų, mėginančių paaiškinti vienus ar kitus visuomenėje vykstančius procesus, yra A. R. Redklifo-Brauno (A. R. Radclife-Brown) struktūrinis funkcionalizmas. Remiantis šiuo metodu, žmogaus ir gamtos santykis tiriamas kaip tam tikra sistema, susidedanti iš elementų, jų ryšių bei pusiausvyros, o išeities taškas - žmogaus ir jį supančios aplinkos vienovės idėja. Sistema - ekosistema - suvokiama kaip vieningas darinys, susidedantis iš gyvosios ir negyvosios gamtos elementų, tarp kurių yra ir žmogus.

Botanikas A. Tansley (1935 m.) ekosistemą apibrėžė kaip vieningą darinį, apimantį gyvus organizmus bei jų gyvenamosios vietos veiksnių kompleksus; pagal E. Odum, ekosistema - tai sistema, apimanti visus funkcionuojančius organizmus tam tikroje teritorijoje ir sąveikaujanti su fizine aplinka, kur dėl energijos srauto tarp gyvosios ir negyvosios gamtos susiformuoja tam tikros struktūros.

Ekosistemos ribos pakankamai plačios. Jos vidinė struktūra ne tik žmogaus ir jį supančios aplinkos santykis, bet ir begalė įvairiausių procesų (medžiagų bei energijos apytaka, cheminės reakcijos ir t.t.). Ekosistemą palaiko nuolat gamtoje vykstantys procesai. Kiekvienas jos elementas sistemoje atlieka tam tikrą vaidmenį. Visi elementai susieti glaudžiais ryšiais, gamtoje vykstantys procesai nulemia pokyčius sistemos viduje. Jei nors vienas svarbus ekosistemos funkcionavimo veiksnių viršija optimalias ribas, sistemos pusiausvyra sutrinka, sistema gali visai nustoti egzistuoti. Žmogus yra vienas iš daugelio ekosistemos elementų, nuo kurių funkcionavimo, t.y. tam tikrų veiksmų, priklauso sistemos stabilumas. Požiūriai be išankstinės nuostatos sąlygoja tam tikrus veiksmus. Problema dėl ekosistemos pusiausvyros, arba harmonijos, dažnai kyla iš žmogaus-gamtos santykio suvokimo, todėl, siekiant išsaugoti aplinką, visuomenėje būtinas atitinkamų įgūdžių, žinių, požiūrio formavimo mechanizmas. A. Maceinos nuomone, “[...] kiekvienos kultūros charakteriui suvokti žmogaus nusistatymas gamtos atžvilgiu yra pagrindinis dalykas, [...] gamtos ritmas yra sutapęs su jo paties būtybės ritmu. Vidinis jo išsiplėtojimas ir gyvenimas eina ne šalia gamtos, bet gamtoje. Tai, kas šiandien reikalaujama iš kultūringo žmogaus, kad jis suvoktų gamtos ritmą [...]”. Atitinkami socialinės integracijos mechanizmai turi sutelkti dėmesį į aplinkos išsaugojimo problemą, kaip į tolesnės žmonijos egzistencijos prielaidą. Vieningos požiūrių sistemos įvertinimas užtikrintų pusiausvyrą ekosistemoje, padėtų išvengti ar atitolinti ekologinę krizę. Pagal struktūrinio funkcionalizmo metodologiją, tokie “organizaciniai mechanizmai” sieja ir kontroliuoja elementus sistemos viduje, palaiko tarp jų distanciją, saugančią tų elementų funkcinę anatomiją. Kartu su norminėmis ir vertybinėmis struktūromis keičiasi žmogaus vertybinės orientacijos, dėl kurių sistemos organizacija socializacijos procese įgyja pažintinę, matomą formą, todėl keičiasi požiūris į gamtą, kitaip suvokiamas žmogaus “aš” jį supančioje aplinkoje.

Ekosistemoje ne visi jos elementai turi vienodą tarpusavio nepriklausomybės laipsnį, todėl ši sistema gali būti priskirta stratifikaciniam sisteminiam modeliui. Jo esmė - nors visi sistemos elementai tarpusavyje glaudžiai susiję ir būtini palaikant sistemos pusiausvyrą, tačiau jų funkcionalumo laipsnis yra skirtingas. Žmogus, kaip vieningos sistemos - ekosistemos - dalis, turi integruotis į visumą. Atitinkamo požiūrio į gamtos aplinką bei žmogaus santykį su jį supančia aplinka formavimas, ekologinės pusiausvyros išsaugojimas yra svarbūs veiksniai, siekiant išvengti ekologinės krizės bei užtikrinti tolesnę žmonijos egzistenciją.