Gediminas Zemlickas

Pervažiavę tiltą per Susėją ir pakilę į aukštąjį upės krantą, kur stovi raudonplytė neogotikinė katalikų bažnyčia ir dunkso ūksmingas parkas, iškart suvokėme, kad važiuojame teisinga kryptimi - visas Aknystos miestelio gyvenimas šiandien verda būtent šiame kairiajame Susėjos krante. Kuo arčiau vidurinės mokyklos pastato, tuo daugiau šventiškai pasipuošusių žmonių. Skvere priešais mokyklos pastatą liaudies menininkai jau spėjo išsidėlioti savo gaminius - medžio drožinius, austus takus, paveikslus ir kitus būtinus kiekvieno didesnio žmonių subuvimo atributus. Naujai atvykusieji apžiūrinėja pasiūlai išstatytus daiktus, ypač visus domina savitai austi takai, kurie egzotiškai iškloti po šviežia žaluma pasipuošusiu ąžuolu, o kiti tiesiog pakabinti ant šakų. Žmonėms įdomu pakalbinti latvių tautiniais drabužiais pasirėdžiusias moteris, kurios ir atvežė austąsias grožybes, daugeliui maga nusifotografuoti tarp tų gilion praeitin vedančių takų, bet nematau, kad kas skubėtų bent vieną pirkti. Sunku pasakyti, kiek visuose tuose dirbiniuose ir ornamentuose sėliškos dvasios, bet šventei, išskirtiniam įvykiui nuteikia.

Lėtą šventei pasirengusio provincijos miestelio gyvenimą stebėti labai įdomu, bet jau laikas iš vaiskios gegužės dienos kilti į mokyklos salę, kur jau beveik sausakimša žmonių. Scenoje - Latvijos ir Lietuvos žemėlapio lopas, kuriame simboliškai išskirtos sėlių gyventosios teritorijos: trečdalis - Latvijoje, du trečdaliai - Lietuvoje.

Žinoma, salėje nesunku buvo susirasti Latvijos mokslų akademijos ir 1995 m. įkurtosios Sėlijos asociacijos prezidentą akad. Janį Stradinį, kurį turbūt galėtume pavadinti ir “Mokslo Lietuvos” bičiuliu, kadangi vien šiais metais esame spausdinę du pokalbius su juo. Profesorius mūsų laikraščiui įteikė Latvijos Respublikos prezidento Gunčio Ulmanio sveikinimo Pirmojo Sėlijos kongreso dalyviams kopiją, padovanojo ir laikraščio “Latvijas vēstnesis” numerį, kuriame kongreso išvakarėse išspausdintas didžiulis J. Stradinio straipsnis “Sėlijos problema per laiką ir žmones”.

Šiame oficioze, suprantama, randame ir prezidento G. Ulmanio sveikinimą kongresui. Apie “Latvijas vēstnesis” būtinai reikės išsamiau papasakoti “Mokslo Lietuvos” skaitytojams, kadangi tai bene vienintelis kaimynų šalies laikraštis, kuriame daug ir pakankamai plačiai rašoma apie Latvijos mokslą, nemažai dėmesio skiriama ir Lietuvai. Tad nieko stebėtino, kad Sėlijos kongrese dalyvavo ir “Latvijas vēstnesis” vyriausiasis redaktorius Oskaras Gertas bei atsakingasis sekretorius Sigizmundas Timšānas. Pastarasis yra ir Sėlijos asociacijos viceprezidentas koordinatorius, kiek supratau, ir daugelio šios veiklos idėjų bei iniciatyvų autorius, taip pat ir Pirmojo kongreso vienas iš organizatorių. Būtent doc. S. Timšānas pasiūlė prof. J. Stradiniui rengti ne bet kokį renginį, o Pasaulio sėlių kongresą. Emociškai J. Stradinis gal ir būtų palaikęs savo viceprezidentą, bet, kaip Latvijos mokslų akademijos prezidentas, tokiam užmojui negalėjo pritarti. Mat sėlių kalba ar tarme kalbančių žmonių jau 700 metų kai nebėra. Galima kalbėti apie sėlių palikuonis, bet tai vėlgi subtilus ir nevienareikšmis dalykas. Ar tie žmonės iš tikro save laiko kadaise gyvavusios, bet daugeliui tik istoriniu priminimu likusios baltų tautos (ar genties?) palikuonimis?

Tautos išnyksta, bet žemė lieka, joje daugiau gyvybės. Istorinėje Livonijoje, arba Lifliandijoje, seniai nebėra šiai žemei vardą davusių lyvių, kurių palikuonys dar gyvena prie Limbažių, kai kuriuose Ventspilio rajono kaimuose. Jeigu lyvių ar bent jų palikuonių dar keletą tūkstančių Latvijoje galima sutikti, tai niekas nepasakys, kiek sėlių palikuonių galėtų būti. Atrodo, kad save laikančių sėlių palikuonimis Latvijoje yra gerokai daugiau negu Lietuvoje – bent jau jie drąsiau reiškiasi. Netenka stebėtis, kad būtent kaimynų šalyje surengtas ir pirmasis išnykusiai baltų tautai skirtas kongresas.

Sėlijos, o ne sėlių kongresas. Sėlių nebėra, tai archaizmas, arba tam tikros rūšies poetizmas, - teigia Sėlijos asociacijos prezidentas prof. Janis Stradinis. Profesorius dar spėjo “Mokslo Lietuvos” atstovą pristatyti Romos katalikų bažnyčios Jelgavos diacezijos vyskupui prof. Antonui Justui. Šis garbus bažnyčios hierarchas taip pat atvyko į Sėlijos kongreso atidarymą ir pasakė įspūdingą kalbą. Kaip ir dera, renginys prasidėjo Latvijos ir Lietuvos Respublikų himnais. Jaudinančiai skambėjo taisyklingai tariami V. Kudirkos “Tautinės giesmės” žodžiai, vėliau įkvėptai padainuota ir įvairių iškilmių kone būtina tapusi daina “Ąžuolai žaliuos”. Atlikėjos pasirodė besančios Aknystos lietuvės - vietos lietuvių bendruomenės ansamblio narės, kurios gražiai puoselėja lietuvių dainos, taip pat ir katalikų bažnyčios giesmių atlikimo tradiciją.

Be vyskupo prof. A. Justo, kongreso atidarymo iškilmėse kalbėjo Jekabpilio rajono, Aknystos, Neretos ir kitų Latvijos vietovių vadovai bei atstovai. Didelę prakalbą apie sėlius ir Sėliją pasakė prof. Janis Stradinis, kurį, be jokios abejonės, galima vadinti ir viso šio renginio siela. Lieka tik stebėtis šio žymaus mokslininko ir kultūrininko erudicija ir aktyvumu, nors itin gera sveikata, kiek teko patirti, jis ir negalėtų girtis. Ir oficialiame renginio atidaryme, ir diskusijose, ir saviveiklininkų koncerte - visur profesorius buvo apsuptas žmonių. Tikras kraštotyrininko tipas, kurio nevargina žmonių šurmulys. O bendrauti su profesoriumi nepaprastai lengva - šių eilučių autorius tai yra patyręs ne kartą.

Grįžkime į kongreso atidarymo iškilmes. Renginio organizatoriai buvo Latvijos mokslų akademija ir šios šalies Žemės ūkio mokslų akademija, Aknystos kraštotyros muziejus, vietos biblioteka. Kongreso programoje tarp organizatorių taip pat buvo įrašyta Lietuvos mokslų akademija ir Lietuvos kultūros ministerija. Atrodė keista, kad tarp susirinkusiųjų nematyti pažįstamų veidų, kad jų nėra. Žinojau, kaip karštai praėjusią žiemą Vilniuje vykusioje Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų konferencijoje prof. J. Stradinis kai kuriuos mūsų akademikus ragino dalyvauti Sėlijos kongrese. Regis, buvo gavęs ir sutikimą, antraip negi programoje būtų atsiradę ir Lietuvos institucijų vardai. Su keliais garbiais mūsų akademikais dar gerokai prieš kongreso pradžią teko kalbėtis ir šių eilučių autoriui - visi jie vieningai pritarė, kad lietuviams dalyvauti kongrese būtina ir jie dalyvaus. Kada dar išpuls geresnė proga stiprinti dviejų broliškų šalių mokslo bendruomenių ryšius. Tiek latviams, tiek lietuviams sėliai – artimi giminaičiai. Jie ištirpo mūsų istoriškai stipresnėse tautose, tapo jų neatsiejama dalis. Išeitų, jog latviams ir lietuviams sėliai perdavė ir atsakomybę už savo istorinės atminties saugojimą. Kitas dalykas, ar šiandien tai suvokiame ir kiek stipriai.

Ir vis tik kongrese lietuvių delegacijos, kad ir ne tokios gausios, kokios buvo tikimasi, sulaukta. Šiltais aplodismentais sutikti atvykusieji, kai tik prof. J. Stradinis perskaitė jų pavardes – doc. Libertas Klimka, “Vilnijos” draugijos pirmininkas kalbininkas dr. Kazimieras Garšva, Kraštotyros draugijos pirmininkė, atstovavusi ir Lietuvos kultūros ministerijai Irena Seliukaitė, matematikos istorikas dr. E. Gečiauskas. Patyrę įvairių kelionės nutikimų mūsų tautiečiai šiaip ne taip pasiekė Aknystą. Pedantiškieji Latvijos pasienio tarnautojai per Juodupės sienos perėjimo punktą niekaip nesutiko praleisti mūsiškių autobusėlio, kurio vairuotojas, matyt, įsivaizdavo, kad Lietuvoj ir Latvijoj tvarka ta pati.

Kiekvienas žmogus turi atrasti, kas jam yra Tėvynė

Gerb. Profesoriau, dabar mada burtis į įvairiausias draugijas - alaus ir džiazo mėgėjų, ąžuolų sodintojų ar kanarėlių globotojų. Vilniuje net pypkiuotojai turi savo draugiją. Kuo skiriasi šis Pirmasis Sėlijos kongresas nuo, tarkim, kokio nors filatelistų ar alaus mėgėjų suvažiavimo?

Pašto ženklų ar pypkių kolekcionavimas - taip pat labai reikalingas ir naudingas užsiėmimas. Bet tai tam tikras pomėgis. Kai kalbame apie Sėlijos ir sėlių istoriniam palikimui skirtą renginį, tai čia taip pat gali įžvelgti tam tikrą istorijos pomėgį, istorinės atminties gaivinimo būdą, jausmo, kurį galima pavadinti Tėvynės jausmu, žadinimą. Kai kam Tėvynė įgauna nepaprastai didelius matmenis - Europos ar planetos masto. Kitiems - tai Latvija ar Lietuva, o daliai žmonių - tai tam tikras kraštas, nedidelis žemės lopinėlis. Kiekvienas žmogus turi atrasti, kas jam yra Tėvynė. Šis Pirmasis Sėlijos kongresas ir gali būti vienas tos paieškos būdų.

Ar lengvai pavyko šį kongresą organizuoti?

Tai 10 metų pastangų vaisius - tiek laiko rengėmės. Buvo lokaliniai sėlių istorinio palikimo puoselėtojai ir gaivintojai Aknystoje, Viesytėje ir kituose Jekabpilio rajono miesteliuose. Aišku, tais entuziastais rėmėmės, mėginome visus norinčius telkti. Siekėme parodyti, kad nors sėliai seniai išnykę, bet vis tik dar yra tam tikra etnografinė bendrija, kurios šaknys siejasi su sėlių palikimu. Per istorijos, archeologijos, tarmių duomenų tyrimą galima prie to palikimo prisiliesti. Pagaliau juk yra bendri protėviai. Arba lingvistinis palikimas: yra Vidžemės, Kuršo (Kurzemės) ir Augšzemės sėliai.

Ar lingvistinis sėlių palikimas Latvijoje bent kiek daugiau tyrinėtas?

Tik ką išleista Majos Poišos knygos apie Vidžemės sėlių tarmes antroji dalis (Poiša M. Vidzems sēliskās izloksnes (apraksts un teksti). I d. - R., 1985, II d. - R., 1999). Neseniai mirusi Latvijos MA narė prof. Marta Rudzīte, garsiojo estų kalbininko prof. Pauliaus Aristės mokinė, savo paskutinį pranešimą mūsų akademijos sesijoje 1996 m. gegužės mėn. skaitė būtent apie sėlių kalbą ir tarmes. Iki galo taip ir nespėjo parengti to pranešimo spaudai, todėl jau po jos mirties tą tekstą išspausdinome su kai kuriomis pastabomis (Rudzīte M. Latviešu valodas sēliskās izloksnes // Latvijas ZA Vēstis. A dala. - 1996 -50. sēj. - 4./5. nr.).

Taigi kalbos dalykai tyrinėti. Dabar Juris Urtāns tyrinėja sėlių archeologijos paminklus. Vadinasi, jau galime kalbėti apie kompleksinius tyrinėjimus.

Ar tie tyrimai yra bendros latvių kalbotyros, archeologijos ir kt. dalis? O gal išsirutuliojo būtent į atskirą sėlių palikimo tyrinėjimo sritį?

Tai Letonikos programos dalis. Negalėčiau pasakyti, kad tie darbai būtų įgavę tikslinį būtent sėlių palikimo tyrinėjimų pobūdį. Tarkime, atliekame antropologijos ar gyventojų kraujo grupės tyrimus sistemiškai visoje Latvijos teritorijoje, aišku, tai ir sėlių gyventose vietovėse. Būtent sėliškojo palikimo tyrimai tampa vis didesnė problema, kadangi spartėja gyventojų migracija, kuriamos mišrios šeimos ir pan.

Sėlių palikimas gali būti įdomus ir multikonfesine prasme. Štai kongreso atidarymo iškilmėse kalbėjo labai gerbiamas žmogus, Jelgavos katalikų vyskupas prof. Antonas Justas. Tik pietinė Latvijos sėlių palikuonių dalis - katalikai. Apie Ilūkstę, Subatę, Aknystą. O daugelis sėlių palikuonių - liuteronai…Būtent šiose žemėse vokiečių protestantai pastoriai - Kristoferis Firekeris, Georgas Mancelius, Gothardas Frydrichas Stenderis ir kt. - ne tik diegė protestantų tikėjimą, bet ir buvo vieni iš latvių sakralinės literatūros kūrėjų, rašė gramatikas ir pan.

Šiame krašte taip pat gana daug sentikių ir stačiatikių. Todėl multikonfesine prasme ir įdomu. Tai jau ne vien sėlių, bet ir multikultūrinis palikimas.

Tai, kuo užsiimame - etnografija, o žmones labiau jaudina tai, kaip jie gyvens rytoj. Šioje Latvijos dalyje 12 proc. bedarbių, o kai kuriose Latgalijos vietovėse tas skaičius siekia net iki 24 proc. Jekabpilio rajone, Aknystos apylinkėse, kaip ir vidutiniškai Latvijoje, nedarbas sudaro 10 proc.

Ne itin džiuginantys skaičiai. Deja, prof. Janis Stradinis nebespėjo atsakyti, ką gali padaryti Latvijos mokslininkai, kad padėtis šalyje keistųsi į gera. Mat pagal darbotvarkę profesorius turėjo vadovauti popietiniam kongreso renginiui. Apie tai jau kitame numeryje.