Dr. Ina Dagytė

Konferencijų organizatoriai - Stokholmo universiteto Baltijos studijų departamentas ir Siodertiorno universiteto koledžas. Konferenciją rėmė Švedijos institutas, Latvijos ir Lietuvos ambasados Švedijoje, Baltijos kultūros centras, Stokholmo miesto valdžia, Švedijos akademija ir kt.

Konferencijos “Spiritus movens” - išeivių iš Latvijos pora: Stokholmo universiteto profesoriai Baiba Matuzale Kangere ir Karlis Kangeris. Galima buvo stebėtis neišsenkančia šių vidutinio amžiaus ribą peržengusių žmonių energija - tiek sudarant konferencijos mokslinę strategiją, tiek ieškant jos vyksmui tinkamų erdvių, lėšų, kultūrinio fono. Jie sugebėjo su itin negausiu talkininkų būreliu per konferencijos savaitę atlikti ir įvairius organizacinius darbus - nuo registracijos, konferencijos sekcijų darbo koordinavimo iki rūpinimosi buities problemomis. Iš to, kaip dalykiškai sukosi organizatoriai, galėjai suprasti, kad gerai apgalvoti veiksmai, greita orientacija ir tinkama tvarka sąlygoja konferencijos turinį ir lygį.

Konferencijos ašis – jos mokslinės orientacijos, pranešimų turinys, tyrimų perspektyvos, rezultatų vizijos ir realybė.

Ši Baltijos studijų konferencija buvo skirta sovietinės ir nacių okupacijos Baltijos šalyse (1939-1941 m.) analizei. Beje, antrojoje Baltijos studijų konferencijoje, vykusioje Vilniaus universitete, buvo nagrinėjamas vertybių ir normų posovietinėje visuomenėje vertinimas.

Baltijos studijų konferencijų idėja gimė humanitarams – buvo aktualizuojamos baltų kalbų, istorijos ir kultūros temos. Vilnietiškoje konferencijoje buvo praplėstas temų ratas įtraukiant mokslotyros problematiką. Trečioji, Stokholmo, konferencija tapo dar atviresnė įvairioms Baltijos šalims aktualioms temoms.

Be dviejų plenarinių sesijų, vyko darbai 48 posėdžiuose, skirtuose įvairioms temoms nagrinėti– tai ir baltų lingvistika, ypač akcentuojant sovietinio slengo įtaką baltų kalboms, Baltijos šalių literatūra, cenzūra, istorija, mokyklos ir edukacija, mokslas, spauda. Nemažai dėmesio skirta migracijos problemoms, okupacijos pasekmėms kultūroje. Atkreiptas dėmesys į aktualias šiuo metu temas: holokausto, lyčių lygybės ar naujų technologijų diegimo.

Konferencijos programoje – 159 temos, didžioji jų dalis ir buvo pristatyta dėmesingai, nevengiančiai klausimų ir diskusijų auditorijai.

Keli žodžiai apie dalyvius. Gausiausia buvo latvių delegacija, kurią sudarė ir Latvijos piliečiai, ir išeiviai. Programoje buvo paminėta ir konferencijoje laukiama ir Vaira Vikė-Freiberga, kuri turėjo skaityti pranešimą apie paralelines struktūras latvių dainose. Tačiau ji tomis dienomis balotiravosi į Latvijos prezidentus. Tad konferencijos dalyviai, taip ir nesulaukę šios prelegentės, tapusios prezidente, nusiuntė jai sveikinimo telegramą.

Iš Lietuvos konferencijoje dalyvavo apie 20 dalyvių iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos universitetų, kitų mokslinio tyrimo institucijų. Plenarinėse sesijoje apie intelektualiąją rezistenciją Baltijos šalyse sovietiniu periodu kalbėjo prof. J. A. Krikštopaitis. Kiti mūsų šalies prelegentai skaitė pranešimus įvairiose sekcijose – istorijos, kultūros, mokslo, filologijos ir kt. Dalyvavo ir keli mūsų išeivijos mokslininkai: prof. V. Kelertienė, inž. A. Dundzila.

Dalyvių iš Lietuvos tematika buvo dispersiška, be gilesnės vidinės tarpusavio koreliacijos. Atrodo, kad Baltijos studijoms dėmesį skiriantys mokslininkai tarp šių dvimečių konferencijų menkai bendradarbiauja, neaiški jų tyrimų perspektyva. Reikia pripažinti, kad Baltijos šalių tarpusavio ryšių, taigi ir mokslo, stiprinimas vis dar tebėra tik deklaruojama maksima, o ne realybė. Gražiu žingsniu į priekį turėjo būti trijų Baltijos šalių – Latvijos, Lietuvos ir Estijos mokslų akademijų kuruojamų baltonikos projektų įgyvendinimas. Tačiau stinga, matyt, ne tik lėšų, bet ir dalykiško entuziazmo. Kodėl Baltijos šalys dar netapo realios įvairiapusės integracijos arealu? Ši problema galėtų tapti atskiro tyrimo dalyku. Čia įdomi būtų ir politologų, ir ekonomistų, sociologų bei kitų sričių specialistų nuomonė. Tenka tik stebėtis, kaip įnirtingai kiekviena iš jų atskirai siekia narystės Europos Sąjungoje, net neanalizuojant šio žingsnio teigiamų ir neigiamų pasekmių. Baltijos studijų plėtotė, tarpdisciplininė raiška, teoriškai patikrintų modelių diegimas būtų didelė paspirtis šioms trims valstybėms, visų pirma jų vadybininkams, kryptingai integruojantis ir į Šiaurės šalių kompleksą. Šiaurės šalys rodo ir geranoriškumą, ir įvairiapusę paramą. Jų vyriausybės skyrė nemenką sumą minėtai integracijai stimuliuoti ir įtvirtinti. Belieka tikėtis (o dar geriau – stebėti, dalyvauti, vertinti), kad šios lėšos bus panaudotos racionaliai ir rezultatyviai.

Tačiau grįžkime prie šioje Baltijos studijų konferencijoje skaitytų pranešimų. Džiugu, kad tarp lietuvių mokslininkų buvo galima pamatyti nemažai jaunų veidų – tai Vilniaus universiteto etnologai dr. V. Čiubrinskas, magistrės K. Šliavaitė ir A. Simoniukštytė. Pastaroji nagrinėjo Lietuvos etninių grupių istorines ir antropologines perspektyvas, jos kolegė – kai kuriuos jaunimo rezistencijos Tarybų Lietuvos metais klausimus. Dr. A. Janužytė iš Vilniaus pedagoginio universiteto pristatė Lietuvos istoriografijos pokyčius po II pasaulinio karo, dr. A. Vaicekauskas iš Vytauto Didžiojo universiteto gilinosi į pagoniškųjų judėjimų, kaip pasyvios rezistencijos, esmę. Be abejo, dalyvavo ir gausi lietuvių filologų grupė iš Šiaulių, Klaipėdos ir kitų Lietuvos universitetų, išeivijos. Dr. S. Valentas kalbėjo apie anapus “geležinės uždangos” brendusią baltų poeziją, prof. V. Kelertas – apie K. Ostrausko kūrybą. R. Gečaitės pranešimas buvo skirtas manierizmo mene ir visuomenėje problemoms, o doc. G. Čepaitienės – oratorinio kalbėjimo situacijai Lietuvoje. Antrosios Baltijos studijų konferencijos organizacinio komiteto narės prof. O. Voverienė ir dr. I. Dagytė savo pranešimuose gvildeno mokslotyros problemas. Prof. O. Tijūnelienė kalbėjo apie reikalavimus, keliamus mokytojo asmenybei sovietinėje pedagogikoje, dr. S. Jareckaitė – apie muzikinį švietimą Lietuvos mokyklose. Iš JAV atvykęs inž. A. Dundzila aptarė rezistencijos kovų technologinius ypatumus.

Sudėtingus, nevienareikšmiškai traktuojamus klausimus, susijusius su sovietinės okupacijos istorija, aptarė dr. L. Arbušauskaitė, dr. E. Kriščiūnas, N. Gaškaitė.

Įdomių pranešimų pateikė ir kiti šiame straipsnyje nepaminėti autoriai.

Latvių pranešėjai šioje konferencijoje išsiskyrė ne tik pranešimų gausa (jų buvo vos ne dvigubai daugiau nei lietuvių), bet ir temų įvairove, dalis jų – itin aukšta kokybe, valstybinių institucijų dėmesiu šiai konferencijai. III Baltijos studijų konferencijai pranešimą pateikė ne tik dabartinė Latvijos prezidentė V. Vikė-Freiberga, bet ir Latvijos ambasadorius Suomijoje dr. A. Sarkaris bei kiti valstybės politikoje aktyviai dalyvaujantys asmenys. Latvių filologai itin daug dėmesio skyrė dvikalbystės problemoms Latvijoje – bilingvizmo koegzistencijos ir konfrontacijos, sovietinio slengo apraiškoms latvių viešojoje kalboje ir literatūroje. Su didele atida buvo nagrinėjamas latvių folkloras, literatūra. Gilumu ir drąsa pasižymėjo šio laikotarpio istorinių studijų rezultatų pristatymas. Tačiau kai kurie latvių autoriai susilaukė ir priekaištų dėl pernelyg tendencingų apibendrinimų. Štai dr. J. Prikulis, nagrinėdamas ekonominės, politinės ir demografinės koreliacijos skirtumus tarp Latvijos ir Lietuvos 1939-1989 m., akcentavo, kad Latvijoje tokį didelį, palyginti su Lietuva, rusakalbių srautą sąlygojo Latvijos ūkininkų ir miestelėnų turtingumas – turto pirmiausia ir siekė sovietiniai okupantai. Diskusijoje buvo atkreiptas prelegento dėmesys į tai, kad kelią į Lietuvą okupantams labai sunkino lietuvių miškų kovotojai. Aišku, nebuvo paneigta, kad Latvijos rusifikaciją greitino ir tai, kad gerai buvo išvystyta šalies pramonės infrastruktūra.

Konferencija parodė, kad pasiektas Baltijos studijų lygis leidžia tikėtis dar kokybiškesnės IV Baltijos studijų konferencijos, kuri turėtų įvykti 2001 m. Estijoje. Greičiausiai ją organizuos Tartu universitetas.

Konferencijos dalyviai turėjo progą ir pabuvoti tose Stokholmo vietose, kur buvo sprendžiama, kam atiteks Nobelio premija (Švedijos mokslų akademija), ir ten, kur kalbėjo Nobelio premijos laureatai, vyko šiai progai skirtos iškilmės (Stokholmo miesto salė). Šitaip Baltijos studijų dalyviai, grožėdamiesi aplinka ir jausdami gilią šių vietų prasmę, galėjo pagalvoti apie nedaugelį Baltijos šalių atstovų tarp Nobelio premijos laureatų. Reikėtų ne tik pasvajoti, bet ir paanalizuoti lietuvių, latvių ir estų perspektyvas šioje srityje. Ir padirbėti, kad vizija virstų realizuotu siekiniu.