Gediminas Zemlickas

Kiek supratau, pačiam Bernardui Aleknavičiui tokių netekčių teko patirti ne vieną - pakanka atsiversti jo knygą apie mūsų liaudies rašytoją Evę Simonaitytę. (Būtent Evę, kaip įprasta tarp klaipėdiškių ir mažlietuvių.) Daugelyje knygos vietų autorius apgailestauja, kad, bendraujant su rašytoja, kalbai šokčiojant nuo vieno prie kito, tuo metu ne kažin ką spėdavęs sužinoti apie vieną ar kitą asmenį, nes tai atrodę ne itin svarbu, apie rašinį ta tema negalvojęs. Kai susigriebė – jau buvo per vėlu. Tada teko ieškotis rašytojos giminių, rašyti laiškus Kanadon, dar ir dar kartą skaityti autobiografinę Evės Simonaitytės trilogiją ir šitaip aiškintis vieną ar kitą anuomet kalboje šmėstelėjusį faktą, kurio nors asmens charakteristiką ar tuo metu atrodžiusius atsitiktinius mažmožius.

Tariuosi supratęs ir Bernardą Aleknavičių: žmogui, kuris visą gyvenimą skrupulingai rinko ir rikiavo faktus, gali atrodyti tiesiog nepakenčiama, kai kitas skuba su išvadomis, nėra atidus daugybei gyvenimo atspalvių.

Pirmiausia esu žmogus, paskui zanavykas

- Pirmiausia, esu žmogus. Kaip ir visi kiti ant dviejų kojų vaikščiojantys. Antra, esu zanavykas. Trečia, didelis Mažosios Lietuvos gerbėjas, mylėtojas. 37 metus gyvenu Klaipėdoje, kadais atvažiavęs čionai dirbti iš Kauno laikraščio.

Priminsiu vieną esminį dalyką: Bernardas Aleknavičius ne šiaip 37 metus gyveno Klaipėdoje, tyliai mylėdamas Mažąją Lietuvą, bet per tą laiką surinko unikalios medžiagos apie šį žemės kampelį ir lietuvininkus. Dalį šios medžiagos panaudojo trilogijai “Mažosios Lietuvos didieji”. 1989 m. pasirodė knyga “Donelaitis ir mes”, 1998 m. - prisiminimų apie rašytoją Evę Simonaitytę knyga “Vakarė žvaigždė”, o šiemet išėjo ir fotoalbumas “Vydūnas”.

Kiekviena iš šių knygų savaip unikali, o visos sudaro trilogiją, kokios ligi šiol neturėjome, ir vargu ar be B. Aleknavičiaus galėjome tikėtis sulauksią. “Donelaitis ir mes” - tai knyga, kuria mėginama aprėpti viso pasaulio donelaitiką. Joje pateikta net 126 asmenybių, tyrinėjusių, rašiusių apie didįjį būrų poetą, mintys, dedikacijos, faksimilės. Visa tai skirta Kristijonui Donelaičiui. Už šį veikalą Bernardui Aleknavičiui pirmajam paskirta žurnalistinė Vinco Kudirkos premija.

Praėjusiais metais knygynuose pasirodžiusi prisiminimų knyga apie Evę Simonaitytę “Vakarė žvaigždė” nudžiugino ne vien Klaipėdos krašto rašytojos gerbėjus. Su rašytoja B. Aleknavičius susipažino 1961 m. ir bendravo daugiau kaip 15 metų. Per tą laiką savo fototekoje sakosi sukaupęs apie tūkstantį negatyvų, kuriuose užfiksuotos rašytojos kasdienybė, susitikimai su įvairiais žmonėmis, išvykos ir pan. Knygos vertę didina ir tai, kad joje pateikti ne vien “paradiniai” prisiminimai apie mūsų literatūros klasikę. Tai buvo gana sudėtingo charakterio, ganėtinai įnoringa ir prieštaringa asmenybė. Nepaprastai jautriai ir taktiškai, su atlaidžia šypsena autorius prisimena ir savo susikirtimus su rašytoja, ir kai kurias jos keistybes, kurios toli gražu ne visada nudžiugindavo ją supančius žmones ar lankytojus. Albume panaudota apie 160 nuotraukų, kurių daugumoje – įvairios rašytojos gyvenimo aplinkybės. Priminsime, kad B. Aleknavičiaus knyga “Vakarė žvaigždė” įvertinta literatūrine Ievos Simonaitytės premija.

Šiemet pagaliau pasirodė ir “Vydūnas”. Fotoalbumas buvo parengtas filosofo 125-osioms gimimo metinėms, bet dėl lėšų stygiaus užsigulėjo leidykloje. Taigi knyga pasirodė, kai minime jau 130-ąsias Vydūno metines. Daugiau nei 400 puslapių fotoalbume per 800 iliustracijų - kone visa vydūnistikos kolekcija, kurią per daugelį metų pavyko surinkti Mažosios Lietuvos tyrinėtojui. Platus ir labai šviesus langas ne tik į Vydūno, bet ir į viso lietuvininkų krašto pasaulį.

Tai ne vienadienės knygos, metams bėgant jų vertė tik didės. Žinoma, labai gaila, kad ligi šiol taip ir nepasirodė Bernardo Aleknavičiaus knyga apie Martyną Mažvydą. O juk medžiaga surinkta anksčiau negu apie Donelaitį ar Vydūną. Ir geros progos būta, kai prieš kelerius metus taip iškilmingai ir gražiai minėjome pirmosios lietuviškos knygos - Martyno Mažvydo “Katekizmo” 450-ąsias metines.

Per žvejus geriau pažino kraštą

Įdomiausių lemčių žmonės. Štai kad ir Erčius Jurginaitis - su juo B. Aleknavičius buvo suėjęs į didelę draugystę. Išskirtinio likimo asmenybė: I pasaulinio karo metu 1916 m. dalyvavo Verdeno kautynėse, kuriose Vokietija neteko 600 tūkst., o Prancūzija - 358 tūkst. karių. E. Jurginaitis, grįžęs iš anglų nelaisvės, ant paminklo žuvusiems atrado ir savo pavardę - buvo įrašytas kaip kritęs kovos lauke.

Su šiuo įspūdingu žmogumi B. Aleknavičių supažindino buvęs Rusnės tarybinio ūkio direktorius, kuriam mano pašnekovas gerų žodžių negaili. Visą laiką kaip tėvas B. Aleknavičių globojo. Matė, kaip šis domisi žvejais, tad visokių įdomių dalykų jam pripasakodavo, su kitais žmonėmis supažindindavo.

Taip per žvejus ir pradėjo B. Aleknavičius eiti į lietuvininkus. Tikriausiai šiandien pats sunkiai beatsakytų, kas jam mielesni - kraujo ryšiais žymėtieji zanavykai ar lietuvininkai, su kuriais suvedė žurnalistinis darbas, tapęs ilgo kūrybinio gyvenimo dalimi. Surengė dvi lietuvininkams skirtas parodas, neseniai per Lietuvos televiziją, naudojantis B. Aleknavičiaus nuotraukomis, buvo pasakojama apie senuosius šio krašto žmones. Galime neabejoti, tai dar ne paskutinieji darbai ir parodos.

Donelaičio link

- Donelaičio tarmė - tai mano paties tarmė, - tvirtina Bernardas Aleknavičius. - Donelaitis man yra daug artimesnis negu Klaipėdos krašto lietuviams ar net lietuvininkams, nes Klaipėdos krašte žemaičiai, Pagėgiuose - jau aukštaičiai, o aš esu šakietis, zanavykas, gimęs visai netoli ir Donelaičiui artimų vietų. Kalbiniu požiūriu poetas ir jo būrai man labai artimi, mūsų žodynas tas pats.

Artimumas Donelaičio tarmei B. Aleknavičiui nepalengvino jo paties sau iškelto uždavinio. Dvejus metus jis kankinosi, ieškodamas būrus primenančių tipažų ir juos fotografuodamas - ir nieko tikrai įsimintino nepadarė. Bent jau pats taip tvirtina. Suprato, kad “Metų” nuotraukomis iliustruoti jam nepavyks - tuščias darbas. Jautėsi per vėlai gimęs. Dailininkai V. K. Jonynas ir V. Jurkūnas prieškaryje dar galėjo prisižiūrėti senųjų žemdirbystės padargų ir net matyti, kaip jais buvo dirbama žemė. 1930 m. gimęs B. Aleknavičius gyveno jau kitomis sąlygomis, kai žemę arė ir akėjo traktoriais, tad prie žagrės palinkusio kaimiečio būtų reikėję labai gerai paieškoti. Žodžiu, sumanymo teko atsisakyti.

Tačiau ir tų kelerių metų pastangų Bernardas Aleknavičius sakosi nesigailįs. Jų dėka pradėjo rimtai domėtis Donelaičiu, rinkti medžiagą kur tik įmanoma - po gabalėlį. Dėliojo į vientisą mozaiką. Ir kas nuostabu: didysis Donelaitis, iš pradžių atrodęs panašus į didžiulį Velykų salos stabą, kurio ir prisiliesti atrodė baugu - tokia nepasiekiama aukštybė - taigi šis monumentas, kuo toliau, tuo daugiau įgydavo žmogiškų bruožų. Nepasakysi, jog dėl to laikui bėgant Donelaitis B.  Aleknavičiui tapo paprastesnis. Suprantamesnis - taip, artimesnis - be jokios abejonės. Bet kartu augo ir vis didėjo pagarba žemiškajam būrų dainiui. “Be lietuvininkų, be tų žmonių, Donelaičio nebūčiau pažinęs”, - niekada nepamiršta pabrėžti B. Aleknavičius.

Donelaitis miško nežinojo

Tiesa, ir tarp lietuvininkų esama skirtumų. Pasak B. Aleknavičiaus, Klaipėdos krašto liuteronai nevartoja žodžio “klebonas”, o Donelaitis vartoja - pats juk ir buvo Tolminkiemio parapijos klebonas.

Pasirodo, Donelaitis nežinojo žodžio “miškas”, sakė - “giria”. B. Aleknavičius tikina, jog, kaip ir kiti zanavykai ir lietuvininkai, jis vaikystėje taip pat negirdėdavęs aukštaitiškai tariant “miškas”. Todėl jam labai keistai skamba, kai iš vokiečių kalbos verstuose Donelaičio eilėraščiuose vertėjo neatsargiai vartotas “miškas”. Visai negražus dalykas, kadangi “Metuose” net su žiburiu ieškodami “miško” nerasime.