Nuolat pabrėždamas mokslininko mokslinės produkcijos reikšmę, Biotechnologijos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis prof. Arvydas Janulaitis, diskutuodamas su VGTU rektoriumi prof. Edmundu Kazimieru Zavadsku, pritarė, jog priimant sprendimus reikalingas ir tam tikras lankstumas. Jeigu turime puikų pedagogą, išties išskirtinį savo srities žinovą, tai, pasak A. Janulaičio, nebus didelė nuodėmė, jeigu jį ir atleisime nuo būtinų mokslinės veiklos rezultatų, mokslinės produkcijos, kadangi jis daug daugiau naudos gali teikti dėstydamas savo kursą. Pvz., dėstant aukštąją matematiką kitų specialybių studentams ar bendrosios fizikos kursą ne fizikams nėra būtina išmanyti paskutinius šių mokslų pasiekimus pasaulyje. Čia pedagoginiai sugebėjimai svarbiau ir už aukštą mokslinį lygį. Bet ten, kur prasideda specializacija, subtilesni dalykai, būtų geriau, kad toks dėstytojas ar mokslinio darbo vadovas pats užsiimtų mokslu, nes tik toks asmuo gali sekti šios srities pasaulio mokslo naujoves. Juk mokslininko viena iš priedermių, ypač mažoje šalyje, - būti tarpininku perprantant ir skleidžiant šalies ir pasaulio mokslo pasiekimus.

Stinga politinės valios

A. Janulaitis. Grįžkime prie valstybės politikos. Mane sujaudino naujojo mūsų Premjero Rolando Pakso viena mintis. Kelia susirūpinimą, kad ne pirmą kartą aukštą valstybės postą užimantis asmuo į mokslą ir švietimą žiūri kaip į antraeilį dalyką. Kalbėdamas apie valstybės prioritetus, Premjeras išvardijo teisėsaugą, žmogaus saugumą, kovą su kontrabanda, paramą verslui. Paskui – švietimas, mokslas, kai atsiras lėšų. Čia ūkininko, bet ne politiko stratego požiūris. Labai pritariu Premjerui dėl saugumo, verslo – valstybėje nėra nesvarbių sričių. Bet kai švietimas ir mokslas rikiuojami į eilę – “paskui, kai susitvarkysime” – tai galiu atsakingai pareikšti, kad niekada nesusitvarkysime. Nė vienoje valstybėje niekas nieko iki galo taip ir nesutvarkė. Bet jei prisiminsime Pietryčių Azijos šalis, kurios priskirtinos besivystančioms šalims ir pastaraisiais metais padarė akivaizdžią pažangą, tai jų mokslo ir švietimo prioritetai yra daug didesni negu Lietuvoje.

Bendraujant su aukšto rango Lietuvos politinėmis figūromis, pvz., ministrais, per visą nepriklausomybės laikotarpį, nepriklausomai nuo jų politinės orientacijos nerimą kelia atotrūkis tarp pasirengimo dirbti kuruojamoje srityje (finansų, ūkio, žemės ūkio, sveikatos apsaugos ir t. t.) ir platesnio požiūrio į strateginius valstybės bendruosius klausimus. Turiu omeny mokslą ir jo strateginę reikšmę valstybei. Šį teiginį iliustruoja neseniai finansų ministro Jono Liongino pareikšta mintis, kad, prireikus mažinti valstybės biudžetą, vienas rezervų esąs mokslas. Ir šitaip pareiškiama tuo metu, kai Lietuvos mokslas, kuris pripažintas prioritetu, taip dūsta nuo lėšų stokos.

ML. Gerb. A. Janulaitis apgailestauja, kad Lietuvoje stinga politinės valios, nesama tam tikrų politinių sprendimų vienu ar kitu mokslo politikos ar strategijos klausimu. Kitaip esą Estijoje ar Latvijoje. Bet ar šiuo metu Lietuvoje lengva politinę valią rodyti? Tiek Aukštojo mokslo įstatymo projekto svarstymas, tiek pagaliau paties A. Janulaičio vadovautos mokslo reformos ekspertų grupės veiklos vertinimas mūsų mokslo visuomenėje parodė, kad bet kokiems radikalesniems pasiūlymams (net ne sprendimai) labiausiai susilaukia pasipriešinama.

A. Janulaitis. Iš tikrųjų tarp šalies politikų stinga žmonių, kurie ryžtųsi priimti nepopuliarius sprendimus. Mokslų akademijos nariai puls, Rektorių konferencija, Mokslo taryba, gal net Mokslininkų sąjunga puls, mokslininkų pasipiktinimui nebus ribų. Bet tai ir yra politikų duona. Net ir JAV, kai skirstomi milijardai, daliai visuomenės tie sprendimai atrodo netikę. Nėra sprendimų, kurie patenkintų visus. Juk už tai ir kovojome. Tą ir turime.

Kalinys kainuoja kiek ir docentas

Jeigu valstybėje skatinamas ne kūrėjas, bet baudėjas – teisininkas, policininkas – tai labai negerai. Kodėl teisėjas, kuriam nėra nė 30 metų, ramia sąžine gali gauti kelis profesoriaus atlyginimus? JAV teisę gali studijuoti asmuo, kuris prieš tai yra baigęs kurį nors universitetą. Tada jis laikomas subrendusiu mokytis teisės.

Štai mane aplanko profesorius iš Danijos – mūsų senas bičiulis. Jis įteikia man vieno fakulteto dekano laišką, kuriame siūloma 10 specialybių mūsų studentus siųsti į jų magistrantūrą – danai juos mielai priims. Jie nori 300 studentų iš užsienio kasmet priimti į inžinerijos magistrantūrą, bet ne į pirmą, o į penktą kursą. Vieno bakalauro parengimas kainuoja 24 tūkst. Lt. Tai štai tiems bakalaurams parengti mes danams turėtume duoti apvalią pinigų sumą. Šiuos bakalaurus rengiant Danijoje, danams kainuotų keliasdešimt kartų daugiau. Tad jie priims mūsų jau parengtus bakalaurus, parengs magistrus ir įdarbins savo darbovietėse. Taigi neturtinga Lietuva subsidijuos turtingą Daniją. Ar mes siųsime savo bakalaurus mokytis į Daniją? Taip, nes upės tekėjimo nebeužtvenksi. Laisva komunikacija.

Štai gauname informaciją, jog kitąmet finansavimas bus mažinamas 7 proc., o aukštųjų mokyklų rektoriai sutinka didinti 5 proc. studentų priėmimą. Per 4 metus bus 20 proc. Vadinasi, mes sutinkame studentus rengti dar pigiau negu iki šiol, nors jau ir dabar lėšų nebeužtenka, skolos didelės. Geri rektoriai ar blogi? Tauta prašo – mes darome.

Bet ar tai normalu, kad valstybei išlaikyti kalinį kainuoja tiek pat, kiek ir docentą? Vieno studento rengimas metams aukštojoje mokykloje kainuoja vidutiniškai apie 6 tūkst. Lt. Per 4 metus kainuos 24 tūkst. Lt, ir šis žmogus jau susiras gyvenime vietą. Docento atlyginimas per metus kartu su “Sodros” ir kt. mokesčiais sudaro apie 20 tūkst. Lt. Tiek, kiek valstybei kainuoja trijų studentų rengimas. Kalinys “kainuoja” beveik tuos pačius 20 tūkst. Lt.

A. Janulaitis. Ką Jūs siūlote? Iš kalinio atimti ir docentui ar studentui atiduoti?

E. Zavadskas. Labai teisingai formulavote klausimą, aš prie jo prisidedu. Turi būti valstybės politika. Jūs susirūpinote, kad Premjeras neakcentavo, jog švietimas ir mokslas turi būti prioritetas. Problema tokia: jeigu mažiname lėšas švietimui ir mokslui, tai tam tikras jaunuolių skaičius mokytis neįstos, dalis nueis į gatvę, ir jei nors vienas iš jų taps kaliniu, mes jį visą gyvenimą išlaikysime įkalinimo vietoje. Vėlgi kyla klausimas, ar teisinga išlaidų struktūra finansuojant represines įstaigas?

5 metų pakanka diplomuotam inžinieriui parengti

Nesu aukštojo mokslo specialistas, bet man rūpi žinoti: ar tikrai reikia rengti tiek daug magistrantų? Mes universitetus baigdavome per 5 metus, ir aspirantūras baigdavome, ir analfabetais nebuvome. Dabar 6 metai aukštojoje mokykloje, 4 – doktorantūroje, o mūsų sąlygomis dar toli gražu ne visi per tą laiką apsigina disertacijas. Taigi kone 12 metų tenka praleisti aukštojoje mokykloje, ir tik trisdešimtmetis šiaip ne taip sugeba apsiginti disertaciją. Gal medikams ir kai kurių kitų specialybių atstovams tokios ilgos studijos neišvengiamos, bet argi to reikia daugeliui kitų specialybių? Kiek lėšų sutaupytume.

E. Zavadskas. Priklausau prie bendraminčių. Lenkijoje, Vokietijoje inžinierius parengiamas per 5 metus – jų diplomuotas inžinierius prilyginamas magistrui. VGTU ir KTU turėtume suderinti studijų programas ir tuos dalykus aptarti. Jokiu būdu nepritariu VDU rektoriui V. Kaminskui, kuris, pats būdamas inžinierius, iš tribūnų tvirtina, kad galima per 4 metus parengti inžinierių. To tikrai nesiūlyčiau. Inžinierius dirba labai atsakingą darbą, net ir arabai bakalaurui nepatiki atsakingo darbo – kviečia magistrą. Per 5 metus tikrai turėtume parengti inžinerijos magistrą arba diplomuotą inžinierių. Tik nedidelę dalį studentų, kurie sieks mokslo toliau, galima būtų rengti mokslo magistrais per 6 metus. Jam doktorantūra turėtų tęstis 3 metus, o tiems, kurie studijavo 5 metus, doktorantūra galėtų būti 4 metų. Taigi visas mokslas aukštojoje mokykloje tęstųsi 9 metus, bet ne 10, kol dabar žmogus apsigina disertaciją.

Skandinavijos šalyse bakalauro studijos trunka 3,5 metų, o magistrantūra – dar 1,5 metų. Ar mes galime tuo keliu eiti? Esu tikras, kad galime. Dabar iš mūsų reikalaujama per 4 metus parengti specialistą, t. y. bakalaurą. Tai mes ir darome. Bet štai kas negerai. Aštuntą semestrą būsimasis bakalauras rengia diplominį darbą ir jį viešai gina, o jei mokysis magistrantūroje, tai po 2 metų vėl rašys – magistro diplominį darbą. Kaip reikėtų? Vienokios ar kitokios krypties inžinierius turi būti parengiamas per 3,5-4 metus, paskui turi pasirinkti siauresnę specializaciją ir siekti gauti tos srities inžinerijos ar mokslo magistro laipsnį. Diplominį darbą jis turėtų rengti penkto ar šešto kurso pabaigoje, kad nereikėtų jo rašyti ir ginti du kartus. Taip sutaupytume vieną diplominį darbą ir pusmetį studijų.

Dėl doktorantūros. Esu įsitikinęs, kad tie egzaminai ir kursai, kurie šiuo metu yra doktorantūroje, ne visi yra reikalingi. Juk programoje numatyta tuos kursus išklausyti, egzaminus išlaikyti, ir tam skirti vieneri metai.