Prof. habil. dr. Albertas Piličiauskas

Aukštosios mokyklos misiją, kaip žinia, daugiausia lemia jos materialinė bazė: kiek ir kokių ji turi patalpų ir ugdymo priemonių, kaip jie atitinka nūdienos mokslo išsivystymo lygį, šalies socialinius poreikius. Šios tezės pagrįstumu, manyčiau, abejoti netenka, lygiai kaip nesunku įsivaizduoti šalies aukštųjų mokyklų padėtį: dėl lėšų stygiaus patalpos (kurių labai stokojama) jau seniai beveik neremontuojamos (kartais auditorijoje reikia pasirinkti saugesnę vietą, kad ant galvos nenukristų permirkusio lubų tinko gabalas…), ugdymo priemonės pasenusios, laboratorijų įranga ir bibliotekų fondai neatnaujinami...

Taigi, į aukštąjį mokslą žvelgiant kaip į laivą, panašu, jog jo

KORPUSAS SURŪDIJĘS, O KURAS BAIGIASI…

Natūralu, kad užsienio studentai, turėdami pavydėtinai geras sąlygas (mūsų akimis žvelgiant), didelę dalyko dalį gali išmokti savarankiškai. Mes, suprasdami, kokia apgailėtina padėtis, privalome juos mokyti maždaug pagal bendrojo lavinimo mokyklos metodikas. Suprantama, išimčių yra ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, neseniai Kaune (1999 07 01) vykusioje aukštųjų mokyklų pedagogų konferencijoje ,,Mokslas ir studijos finansų krizės kontekste” vienas docentas bandė šiai pesimistinei renginio atmosferai suteikti rožinį atspalvį... Tačiau jo pastangos sukėlė visuotinį auditorijos pasipiktinimą. Todėl kolega, nepaneigęs reikšmingos replikos (,,Gal tokį Tamstos optimizmą galima paaiškinti faktu, jog G. Vagnorius yra jūsų aukštosios mokyklos Garbės daktaras?”), pasišalino iš salės... Taigi, kalbant apie pirmąją aukštosios mokyklos sėkmingo darbo prielaidą, atrodo, kad padėtis ganėtinai sunki.

KOMANDA – NETRENIRUOTI JŪROS VILKAI

O gal aukštosios mokyklos pedagogai gauna tokius didelius atlyginimus, kad patys galėtų finansuoti savo stažuotes užsienyje? Deja, tikėtina, jog civilizuotų valstybių sąraše šiuo požiūriu esame vieni paskutiniųjų. Neseniai norėdamas papildyti katedros pedagogų kontingentą, bandžiau prikalbinti bendrojo lavinimo mokyklos mokytoją eiti vyr. asistento pareigas. Nesutiko: pernelyg mažas darbo užmokestis (maždaug 800 Lt; čia ir toliau nurodomi vieno etato atlyginimai ,,popieriuje”, t. y. dar neatmetus įvairių mokesčių). Net mūsų profesūros darbo užmokestis (vidutiniškai 1900 Lt), palyginus jį, pavyzdžiui, su Estijos kolegos 4 ar 5 tūkst. dolerių mėnesio alga, primena tik kuklią pensiją...

LAIVAS JUDA TIK IŠ INERCIJOS

Aukštosiose mokyklose mažėja pedagogų. Ši situacija reikalautų specialios analizės (jai šioje publikacijoje nėra vietos), todėl paminėsiu tik vieną detalę. Palyginkime 1996-1997 m. ir 1997-1998 m. pagrindinio pedagoginio personalo kaitos tendencijas. Taigi sumažėjo docentų (30), daktarų (19) ir asistentų (21). Tiesa, padaugėjo habilituotų daktarų (10) ir profesorių (5). Tačiau pagal bendrą neigiamą kiekybinį skirtumą (-55), manau, matyti ganėtinai nepageidaujamos tendencijos. Pavyzdžiui, akivaizdus pedagogų senėjimo procesas (turiu pažįstamų kolegų, kurie, jau senokai atšventę 80-ąjį gimtadienį, neužleidžia etato, nes žino, kokio dydžio senatvės pensija). Akivaizdu, kad verslas ar kitos veiklos sritys vilioja jaunus pedagogus – daktarus ir docentus... Argi tai normalu?

Tarkime, aukštosiose mokyklose – mokslininkų perteklius. Tačiau ir kitose mokslo institucijose jų mažėja. Pavyzdžiui, 1996 m. ten praradome 364 mokslininkus (iš jų – 105 habil. dr., 250 dr., 10 prof.) ir prisiviliojome 1 papildomą doc.; 1997 m. ši tendencija nesikeitė – dar netekome 274 mokslininkų (75 habil. dr., 196 dr., 4 doc.) ir padidėjo 1 prof. etatu. Ar gali civilizuotoje valstybėje būti mokslininkų perteklius? Sunku įsivaizduoti. Matyt, priežastys kitos: nesant elementarių sąlygų mokslo tyrimams vykdyti perspektyvūs mokslininkai arba susiranda geresnį darbą, arba jie atleidžiami mažinant etatus (suprantama, neatmetu ir natūralaus pasitraukimo proceso). Argi ši situacija negali sudaryti įspūdžio, kad ” mokslui vykdomas mirties nuosprendis”? Ar ne todėl pastaraisiais metais nesidžiaugėme Lietuvos mokslininkų fundamentinių tyrimų atodangomis, originalesnių idėjų, svaresnių atradimų ar išradimų patentais? (Jeigu tokių atvejų yra, tai labai apmaudu, kad jie menkai reklamuojami.) O gal – merdime, nes vykdant visa apimančią ,,mažinimo” politiką buvo peržengta ta riba, už kurios jau visa aukštojo mokslo sistema tampa neveiksminga?

Štai kad ir tokia sunkiai suvokiama tendencija: didėjant priimamų studentų į aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas skaičiui, jas baigiančiųjų nuolat mažėja. Pavyzdžiui, 1992 m. įstojusiųjų į universitetus ir akademijas pirmakursių buvo 9,3 tūkst., 1993 m. – 12,9 tūkst., kol pamažu 1997 m. išaugo iki 24,6 tūkst. studentų. Tačiau baigiančiųjų skaičius tendencingai mąžta. Pavyzdžiui, aukštąsias mokyklas baigė: 1995 m. – 12366 absolventai, 1996 m. – 12280, 1997 m. – 11690. Ne mažiau reikšminga ir kita tendencija: mažėja baigusiųjų vidurines mokyklas ir toliau tęsiančių mokslą (1995 m. – 86,9 %, 1996 m. – 85,3%, 1997 m. – 84,5%).

Taigi argumentų visuma liudija, kad mokslo prestižas kritęs, jo vertė nepatraukli. Kodėl? Viena galimų atsakymo versijų tokia: ekonomikos bei bendro socialinio vystymosi nuosmukio laikotarpiu piliečio išsilavinimas tapo nesvarbus ir dabar primena menką paklausą turinčią prekę. Šioje situacijoje dažnas pilietis neretai vadovaujasi amoralia taktika, kurios esmę išreiškia formulė: 2p = 3p. Jau pirmokėlis pasakys, jog tokia lygybė – klaidinga. Deja, pas mus ji tampa visuomenės gyvenimo ir valstybės gyvavimo principu. O minėtos formulės esmė tokia: ,,praturtėjimo paslaptis = pavogiau, pardaviau, pirkau”. Ir iš tikrųjų norint apvogti žemdirbius, pensininkus, jaunas šeimas, pedagogus, gydytojus ir pan. aukštasis išsilavinimas nereikalingas. Atvirkščiai, jis, budindamas sąžinę, gali net trukdyti...

Kur rasti vietos optimizmui, norint atsakyti į gyvybiškai svarbų antraštės klausimą? Juk dažnas pritariame, kad ,,Lietuva be mokslo – Lietuva be ateities”? Gal prisiminkime optimistinius šių metų vasaros stojamuosius egzaminus į aukštąsias mokyklas? Tačiau tada nejučiomis pagalvoji: bejėgis, vandenyno viduryje besiblaškantis “TITANIKAS” ŽAVI JAUNUOSIUS JUNGAS?

Pastebėsiu, kad daugelį aukščiau pateiktų duomenų ėmiau iš naujausio leidinio ,,Lietuvos statistikos metraštis. 1998”, kuriame pateikti ankstesnių metų (iki 1997 m. imtinai) šalies socialinio vystymosi rodikliai. Buvo įdomu sužinoti pačią naujausią informaciją, kurią biuleteniuose turi sukaupęs Statistikos departamentas. Ir šį kartą buvau maloniai nustebintas: pasirodo, kad, remiantis visais aukščiau analizuotais parametrais, mūsų šalyje 1998 m. prasidėjo mokslo renesansas, arba, kitais žodžiais, pastebima (tiesa, nedidelė) didėjimo tendencija. O tai reiškia, kad daugėja tęsiančių mokymąsi abiturientų ir baigusiųjų aukštąjį mokslą absolventų; išaugo mokslininkų ir pedagogų aukštosiose mokyklose skaičius.

Atrodytų, kad teiginiai apie aukštojo mokslo griūtį Lietuvoje iš tikrųjų yra paprasčiausias mitas. Tačiau, antra vertus, džiaugiantis šiais teigiamais pokyčiais ankstesnis nerimo jausmas neišnyko, nes jį lydėjo, manyčiau, pagrįsta nuostaba: negi mokslo atgimimas prasidėjo kartu su ... garsiąja Rusijos krize, kai jau vyko ,,žiaurios akcijos” ir lygiai taip grubiai buvo koreguojami biudžetiniai asignavimai aukštosioms mokykloms? Abejonės didėjo, kai, pavyzdžiui, vienoje suvestinėje aptikau duomenis, jog 1998 m., palyginti su 1997 m., šalies mokslininkų skaičius padidėjo 93 vienetais. Tačiau, pasirodo, kad minėtas teiginys tinka tik kolegoms, sulaukusiems 60 ir daugiau metų. Visose kitose amžiaus grupėse šis skaičius sumažėjo... Tada savaime kilo hipotetiniai pamąstymai: gal kitąmet ataskaitose bus teigiama, jog 1999 m. buvo padidinti aukštųjų mokyklų asistentų atlyginimai ir 6 proc. priimtų į aukštąsias mokyklas studentų skaičius (nes tikrai tokie Vyriausybės nurodymai yra duoti, tik tam neskiriama lėšų)? Tikėkime, kad aukštosios mokyklos minėtus reikalavimus šiais metais įvykdys, tačiau ne kitaip, kaip tas šeimininkas, kuris, išdužus vieno lango stiklui, išima jį iš kito lango...

Apnikus minėtoms abejonėms, negali atsikratyti keistų klausimų: gal baigiant tūkstantmetį prasidėjo stebuklų metas, kai valdžios vyrai beveik nieko nedaro, kad gelbėtų aukštąjį mokslą, o padėtis savaime gerėja? O gal tokiems teigiamiems rodikliams įtakos turi tai, kad 2000 m. turėtų vykti eiliniai rinkimai ir kažkam labai nesinori atidaryti balsavimo dėžes, kai už nugaros tęsiasi nemalonus šleifas? Tačiau suprantu, kad mūsų laikais tokie ,,klausimai” yra neįmanomi. Vadinasi, ši mano abejonė nepamatuota ir susiformavo tik dėl nemokėjimo skaityti statistikos lenteles? Todėl norėčiau tikėti, jog atsiras specialistų, kurie pateiks kvalifikuotą komentarą ir kartu teisingą atsakymą į straipsnio antraštės klausimą. Tai padaryti svarbu ne vien dėl to, kad, kaip dabar įprasta, ,,gautume iš valdžios daugiau pinigų”. Šiuo straipsniu pirmiausia norėjau atkreipti dėmesį į tai, kokia sudėtinga situacija susidarė šalies mokslo pasaulyje, nors pažvelgta buvo tik į mažytę ledkalnio viršūnę. Seniai metas analizuoti aukštojo mokslo specialistų poreikį, ugdymo perimamumo ir tęstinumo aktualijas, aukštosios mokyklos darbo efektyvumo kriterijus etc. Susirūpinti, beje, turėtume dar ir todėl, kad ateities kartos, perfrazavusios vieno lietuviško filmo mintį, negalėtų retoriškai mūsų visų paklausti: ,,Kodėl jūs ramiai stovėjote po medžiu, kai buvo naikinamas Lietuvos mokslas?”