Apie humanitarinę dvasią

Apie Humanitarinių mokslų fakulteto reikšmę ir vietą universitete esu labai panašios nuomonės. Kai apie universitetą galvoju kaip apie instituciją, kurioje yra mokslų visuma, įgyvendinama tam tikra sintezės idėja, tai akivaizdu, kad humanitarinis fakultetas turėtų būti vienas atraminių. Dideliuose klasikinio pobūdžio universitetuose taip ir yra – šalia teisės, teologijos, medicinos fakultetų paprastai veikia ir humanitarinis. Taip buvo įprasta nuo seniausių laikų. Moderniuose universitetuose humanitarinių mokslų vaidmuo išlieka labai didelis. Visa tai sietina su dviem esminiais dalykais. Pirmiausia - su bendrąja kultūra, kuri tiesiogiai susijusi su meno, giliąja prasme – kultūros studijomis. Antra, kalbų studijos: anglų, vokiečių, skandinavų. Rimtai galvojame ir apie rusų kalbos studijas, nes mums ji taip pat labai svarbi.

Žinoma, mūsų fakulteto viena iš pagrindinių misijų yra lietuvių kultūros, kalbos, istorijos, etnografijos, literatūros studijavimas. Tai svarbu ne tik šių sričių specialistams, bet įgyja ir bendrą prasmę visai tautai. Specializacija šiaip ar taip yra XX a. pasekmė, nes universalų laikai baigėsi su Švietimo amžiumi. Bet tuo pat metu universitetiškumas su universalumo idėja reiškiasi ir XX a., nes yra dalykų – menas, kultūra, kalbos, – kurie būtini net siauriausios srities specialistui. Ta prasme fakulteto padėtį universitete suvokiame ir stengiamės ją realizuoti, galvodami apie įvairius renginius.

Gera proga kurį nors išskirtinesnį renginį paminėti.

Antri metai organizuojame humanitarų dieną, į kurią kviečiame visų fakultetų studentus. Rengiame eitynes per miestą – tai gal šiek tiek Vilniaus universiteto fizikų su garsiuoju dinozauru idėjos tąsa. Rengia patys studentai, ir tai žaisminga, įdomu. Nepavyko visų fakultetų pritraukti, bet tai irgi sietina su Humanitarinių mokslų fakulteto specifine, platesne negu kitų fakultetų kultūrine idėja ir siekiu ją įgyvendinti.

Savarankiško darbo vis daugiau

Reikėtų pabrėžti, kad mokslo vaidmuo fakultete vis didėja. Ta prasme studijų procesas natūraliai susipina su mokslu. Turiu galvoje pirmiausia kalbininkus ir literatus, kuriems atstovauju. Galbūt mokslinio tiriamojo darbo elementai silpniau pastebimi ir reiškiasi studijuojant užsienio kalbas. Mat ten daugiau išreikštas pats studijų procesas, metodika, naujų dalykų pažinimas ir įsisąmoninimas, o ne jų tyrinėjimas. Sakysime, kalbotyra, etnografija, literatūra, turiu galvoje ir teatro meną (yra tokia specializacija - lietuvių filologija ir režisūra) – ten studijų procese vis daugiau tiriamojo elemento. Pvz., seminarai, kursiniai, diplominiai darbai – pamatinis tų studijų dalykas. Prof. Audronė Jakulienė-Kaukienė čia turi įkūrusi savo kalbininkų mokyklą. Jau keletas ryškių kalbininkų baigė mūsų universitetą, nors disertacijas, suprantama, apsigynė Vilniuje. Dabar jau turime doktorantūrą, tad už metų kitų ir Klaipėdoje kalbininkai gins daktaro disertacijas. Žodžiu, į tiriamąjį darbą įtraukiami ir studentai.

Paskaitos savo ruožtu, bet dabar, kaip ir kitos aukštosios mokyklos, sieksime mažinti auditorinį, paskaitinį darbą ir didinti seminarų, pratybų prie kompiuterio, bibliotekoje reikšmę. Suprantama, konsultuojant dėstytojui. Tai kelias, kuriuo žengdami galime ieškoti išeities iš dabar susiklosčiusių didelių pedagoginių krūvių ir nemenkinti akademinių studijų gilumo. Norime šiek tiek mažinti paskaitų ir didinti seminarų, pratybų skaičių, savarankiško tyrinėjimo – taip daro kalbininkai, literatai. Pavasario semestro pabaiga – tai ištisos diplominių darbų konferencijos, gynimai. Tai būna ryškiausias, akivaizdžiausias specialisto patikrinimas. Šitaip skatiname studentus ir baigus aukštąją mokyklą nepamiršti tiriamojo darbo, jausti poreikį savarankiškai studijuoti, tirti, turėti savo interesų sritį net ir dirbant mokykloje.

Kitų universitetų pulsas

Kokie Jūsų vadovaujamo fakulteto ryšiai su kitų šalių universitetais?

Ryšius palaikome su Vokietijos Greifsvaldo, Suomijos Turku, Švedijos universitetais. Turime lietuvių filologijos ir suomių kalbos specialybę, beveik visi studentai pusmetį praleidžia Suomijoje.

Nemanau, kad studijų procesą ateityje pakeis mokslo tiriamasis darbas ir vien tik šitaip brandinsime specialistą. To nebus. Išliks paskaitos, seminarai, konsultacijos – tradiciniai studijų dalykai. Bet paskui pasirenkama tema, sritis, ieškoma medžiagos, ji apibendrinama, t.y. dirbamas darbas, kurį jau galima vadinti mokslo tiriamuoju – studentų, magistrantų ar doktorantų lygmens.

Kuo savitas

Labai svarbus klausimas, kadangi Klaipėdoje filologija pradėta dėstyti nuo 1971 m., kai pradėjo veikti Šiaulių pedagoginio instituto filialas, kuris vėliau tapo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetu. Būtent čia man ir teko baigti lietuvių filologiją, o po dviejų metų įstojau į Vilniaus universiteto doktorantūrą. Pagrindinė mūsų fakulteto specifika ta, kad čia neturime grynos vien lietuvių filologijos. Mes nesiorientuojame į šiuolaikinę kalbotyrą, literatūrologiją ar klasikinę filologiją, bet turime filologiją su specializacijomis. Yra lietuvių filologija ir režisūra, arba bibliotekininkystė, arba švedų, arba suomių kalbos. Šiais metais priėmėme ir į lietuvių filologiją ir latvių kalbą. Visos šios specialybės sintetiškos. Bet turime atvejų, kai gabiausiems studentams leidžiame studijuoti pagal individualų planą, ir jie studijuoja vien filologiją, kalbotyrą ar literatūrą. Kai katedra rekomenduoja, fakulteto taryba sprendžia, ar leisti studentui, mokytis pagal individualų planą. Tiek man pačiam, tiek visiems kitiems apsigynusiems disertacijas teko studijuoti pagal specialųjį planą.

O išvardytos jungtys, sintezės variantai pasiteisino, jie patikrinti gyvenimo. Mūsų absolventų darbo rezultatai labai geri, neturėjome atvejo, kad kas nors negalėtų dirbti lituanistu dėl to, kad kartu įgijo dar vieną specializaciją. Priešingai: daugelis baigusiųjų vadovauja mokyklų teatrams. Štai Kretingoje yra garsus vaikų teatras “Atžalynas”, kuriam vadovauja žinomas įvairių konkursų laureatas Algimantas Verbutas, vienos pirmųjų lituanistų ir režisūros laidos absolventas. Žinoma, ne visi tampa režisieriais, bet visi absolventai mokyklose organizuoja šventes, renginius.

Turėjome ir lietuvių filologijos ir muzikos jungtį, bet po 10 laidų atsisakėme. Realiai nepavykdavo parengti specialisto, kad jis būtų ir lituanistas, ir muzikas. Pakankamai skirtingos sritys, ir kiekviena jų reikalauja didelio dėmesio. Vis tik kai kuriais atvejais mūsų absolventai dirba lituanistais ir muzikais.

Ar fakulteto studentai daugiausia orientuojami į būsimąjį pedagoginį darbą?

Taip, ir šitai pabrėžiame stojantiems į universitetą. Čia prisimenu amžiną atilsį Antaną Jakulį, kuris ir tarybiniais metais sugebėdavo kalbėti tiesiai, nevyniodamas žodžių į vatą. Studijuoti pasiryžusiems jis sakydavo: “Žinokite, kad jums skiriama mokytojo vieta. Jeigu nepatinka, ieškokite kitų kelių. Bet jei parodysite sugebėjimų ir norėsite tapti mokslininkais, tai tokių galimybių yra”. Ne paslaptis, kad tiek tarybiniais metais, tiek dabar mokytojo profesija nėra tarp prestižinių. Jauni žmonės dažnai turi daug didesnių aspiracijų, bet A. Jakulio tiesūs žodžiai buvo garbingi. Orientavimas į pedagoginę veiklą – mūsų principinė pozicija.

Antanui Jakuliui šiemet būtų sukakę 60 metų

Kalbant apie Humanitarinių mokslų fakultetą ir apskritai apie lietuvių filologijos studijas KU, niekam nepavyktų nepaminėti doc. Antano Jakulio. Jis baigė VU ir ten apsigynė disertaciją iš lietuvių kalbos istorijos – senųjų raštų leksikos. Dirbo ŠPI, o kai Klaipėdoje buvo kuriamas Lietuvos konservatorijos filialas, A. Jakulis atvyko ir tapo visų lituanistinių studijų organizatoriumi, ilgamečiu katedros vedėju. Didžioji dalis Humanitarinių mokslų fakulteto, bent jau jo vadovaujami lituanistai – jo mokiniai, o kiti – bendradarbiai.

A. Jakulis buvo savitas žmogus, toli nuo valdiškų reikalų. Būti vadovu ir nebūti partijos nariu buvo beveik neįmanoma – A. Jakulis buvo nepartinis. Kilęs iš Rytų Aukštaitijos, Rokiškio rajono, Panemunio apylinkių, augalotas, gana stačiokiškas – atrodė nepajudinamas vyras. Jei jam kas nepatiko – tai neslėpdavo. Nemačiau, kad dėl kokių nors ambicijų, nepagrįstai ką nors būtų ėmęs niekinti ar menkinti – buvo labai objektyvus. Jei matė studento žioplumą, tai jo negailėjo, rasdavo ir būdų pasakyti, ką apie jį mano. Buvo daug ir tokių, kurie Jakulio bijojo. Tačiau mes, bendradarbiai, jautėme didelį jo žmoniškumą, tiesumą ir savotišką bendravimo meilę. To tiesumo visais laikais stinga, nes tik tvirtas žmogus nebijo pasakyti, ką jis mąsto. Toks buvo Jakulis.

Jo anksti netekome – kai jam buvo 45 metai. Šiemet gegužės 29 d. jam būtų sukakę 60 metų. Išleidome apie A. Jakulį atsiminimų knygą- man teko tuos atsiminimus surinkti. Ten yra profesorių Donato Saukos, Algirdo Sabaliausko ir daugelio kitų akademinio pasaulio žmonių atsiminimų apie kalbininką. Tad jo portretą mums pavyko šiek tiek užfiksuoti. Fakulteto lituanistai važiavo į Pandėlį, lankėmės Panemunyje, kur A. Jakulis palaidotas. Įdomiausia, kad prie mūsų prisijungė ir anksčiau Konservatorijos fakultete su A. Jakuliu dirbę muzikantai – kartu pagerbėme kolegą.

Praėjo 15 metų nuo mokslo žmogaus netekties, bet universitete jis atsimenamas, minimas, išėjo atsiminimų knyga. Ar tai išskirtinis dalykas Klaipėdos universiteto gyvenime?

Kaip pasakius. A. Jakulio svarbą jaučiame visi. Stengiamės daryti, ką galime (nesakau, kad padarome, nes kartais gal pristinga valios ir pasiryžimo). Bet jei būtų tarp mūsų A. Jakulis, tai neabejoju, kad mūsų akademinis gyvenimas būtų dar grynesnis, ryškesnis. Jis labai aiškiai mokėjo skirti esminius dalykus ir smulkmenas, dėl kurių nesiblaškė. Tai labai svarbu, einant ieškojimų, pažinimo, mokslo keliu. Neskirdami smulkmenų nuo esmės, pražūtume kasdienybėje. A. Jakulis to mokė, ir tai mes jutome.

Kita vertus, tai nėra visiškai įprastas mūsų universitete atvejis, bet jis nulemtas paties A. Jakulio asmenybės. Toli gražu ne visi išlaiko tokį ryšį su buvusiais kolegomis, bendradarbiais, mokytojais. Bet mūsų fakultetui tai labai natūralu, ir neabejoju, kad tą ryšį išlaikysime dar ilgai. Mes A. Jakulį dažnai prisimename savo pokalbiuose fakultete. Tartum netiesiogiai paklausiame: ką šiuo atveju pasakytų Jakulis?

Buvusi jo kolegė ir žmona prof. A. Jakulienė-Kaukienė savotiškai pratęsė velionio darbą. Ji dabar yra ne tik kalbininkų, bet ir viso fakulteto mokslinė vadovė bei viso akademinio gyvenimo organizatorė. Beje, A. Jakulio dukra Dalia taip pat kalbininkė. Ji po tėvo mirties spaudai parengė jo didelio darbo I dalį “Knygos Nobažnystės” leksika. O A. Jakulio sūnus yra VU Filologijos fakulteto doktorantas, taip pat pasirinko kalbininko kelią.

Gaila, kad A. Jakulis taip ir nesulaukė Humanitarinių mokslų fakulteto, veikiančio jau Klaipėdos universitete.

Būtent Jakulis visus mus mokė savarankiškumo. Mūsų katedrų veiklos jis niekaip negalėjo keisti, nes jos priklausė nuo Vilniaus. Universiteto Klaipėdoje kūrimą skatino savarankiškumo siekis. Esame atviri vertintojams: yra specialistai, darbai, mokslo rezultatai, kurie yra vieši. Dėl to universiteto idėja mums buvo patraukli įgyvendinant savarankiškumą. Dėl pačios universiteto idėjos ir dabar diskutuojama, bet kurti siauro profilio aukštąją mokyklą mums atrodė netikslinga. Manėme, kad teisinga kurti būtent universitetinio tipo instituciją. Tai ne vien išorinio prestižo dalykas. Universitetas išaugo ne iš nieko. Klaipėdoje buvo Technikos ir Pedagoginis fakultetai, Konservatorijos fakultetas ir Mokslų akademijos filialas – Ekologijos laboratorija, susijusi su ekosistemų problematika. Visa tai buvo ta kritinė masė, iš kurios ir pradėjo rutuliotis universitetas.

Gal šioje vietoje šį kartą ir sustokime. Esu tikras, kad dar rasime progų pratęsti pokalbį, kurio tema toli gražu neišsemta. Ačiū.