Prieš pokalbį pateiksime svarbiausius Leonido Donskio mokslinės ir kūrybinės biografijos faktus iš knygos “Kas yra kas Lietuvoje, 97/98”:

“KU Lyginamųjų civilizacijos studijų direktorius. Žurnalo “Metmenys” (JAV) redakcinės kolegijos narys. ES dvikalbio žurnalo “Regions d’Europe - Regions of Europe” (Barselona, Ispanija) mokslinio komiteto narys korespondentas, Lietuvos nacionalinių meno ir kultūros premijų skyrimo komiteto, Tarptautinės lyginamųjų civilizacijos studijų draugijos narys. Daugiau kaip 60 teorinių straipsnių ir mokslinių pranešimų, publikuotų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Izraelyje, P. Afrikoje, JAV, autorius. Monografijų: “Moderniosios kultūros filosofijos metmenys” (1993), “Moderniosios sąmonės konfigūracijos” (1994), “Tarp vaizduotės ir realybės” (1995) ir kt. autorius. Monografija “Esė apie ideologiją ir utopiją” (anglų k.) įteikta spaudai (Ohajo u-to leidykla, JAV). IREX (International Research and Exchanges) ir Fulbright’o stipendininkas Dikinsono kolegijoje (JAV, 1993-1994). Skaitė paskaitas Dikinsono ir Hilsdeilo kolegijose, Ohajo ir Mičigano universitetuose, JAV."

Ko moko filosofija?

Tai klausimas, kurį aš pavadinčiau nelengvu. Mūsų dienomis filosofija yra akademinė disciplina ir dažniausiai siejama su universitetuose dirbančiais profesionalais, kurie dėsto filosofiją kaip vieną iš disciplinų. Manyčiau, kad čia filosofija yra praradusi savo senąją aureolę - ypatingo, visa aprėpiančio, integruojančio mokslo. Žinoma, galima prisiminti senąją šlovę, kurios likučius filosofija išlaikė, ir ta senoji šlovė tarsi bylotų, kad filosofija yra ypatingas mokslas jau vien tik dėl to, kad susijęs su žmonijos patirtimi. Filosofija nuolat gyva, ir šia prasme joje nėra tos pažangos, kuri būdinga matematikai, fizikai ar apskritai gamtos mokslams. Juk žmonijos patirtis vienodai vertinga visais istorijos laikotarpiais.

Manau, didžiausia problema ta, kad profesionalai, t. y. žmonės, kurie valgo duoną iš filosofijos, ir tampa profesoriais, akademikais, rašo straipsnius ir monografijas, matyt, patys šitą kartais užmiršta ir elgiasi lygiai taip pat, kaip ir bet kurių kitų mokslų atstovai. Šia prasme filosofai, matyt, yra praradę tą savo unikalią padėtį, kokią yra turėję, tarkime, senovės graikų filosofai.

Be abejo, ateina laikas, kai tenka susimąstyti, jog pasikeitusios regalijos, laurai tėra tik lukštas, kevalas, o tikroji filosofija, jos gyvybė slypi visai kituose dalykuose.

Voras, mintantis savimi

Be abejo, filosofija randa būdų remtis objektyvia realybe. Jei būtų kitaip, tai filosofijos nepavyktų patalpinti į mokslų sistemą, pagaliau ir traktuoti kaip mokslą. Yra griežtos procedūros, kurios ir leidžia filosofiją apibrėžti kaip mokslą ar net kaip ypatingą discipliną, žinojimo sritį, kuri vis tik yra glaudžiai susijusi su pasaulio pažinimu. Pirmiausia tai pasakytina apie griežtąsias filosofijos šakas arba disciplinas: logiką, analitinę filosofiją, pažinimo teoriją. Šios sritys remiasi pakankamai griežtais modeliais. Esama ir tokios filosofijos, kuri labai glaudžiai siejasi su fizika ir matematika, iš šių mokslų daug ko ir sėmėsi. Galima būtų pasakyti ir priešingai: fizika ir matematika, apmąstydamos pačios save, ypatingai moderniųjų matematikų ir fizikų atvejais, taip pat daug ko sėmėsi iš filosofijos. Žinoma, esama ir ribinių disciplinų arba tokių, kaip epistemologija ar mokslinio pažinimo teorija, kuriose filosofijai tenka itin svarbus vaidmuo. Bet sykiu filosofija glaudžiai susipina su tomis disciplinomis, kurių pažinimo praktika arba teorija ypatingai giliai apmąstyta. Dėl to nenuostabu, kad daugelis teoretikų fizikų ir matematikų pasuka į filosofiją. Ir priešingai: daugelis filosofų labai sėkmingai remiasi kitokia savo moksline patirtimi. Juk į filosofiją galima atkeliauti ne tik iš matematikos ir fizikos, bet ir iš humanitarinių mokslų. Žmonės, kurie tampa filosofijos profesionalai, be abejo, tokių dalykų neužmiršta. Jeigu buvai istorikas ar filologas, tai šleifas driekiasi ir, reikalui prispyrus, visada pasinaudosi savo buvusia kompetencija. Šia prasme filosofija praturtėja. Kita vertus, tai ir laimė, kuri neleidžia filosofijai atitrūkti nuo mokslo plačiąja prasme. Tokio pavojaus esama. Pasakyčiau dar daugiau. Filosofijai visada gresia pavojus kaip tam vorui pradėti misti pačiu savimi.

Žinoma, yra labai galinga Vakarų metafizikos tradicija, kuri, ko gero, didžiuojasi savo išskirtinumu. Sykiu būtina pastebėti, jog filosofija, nustojusi rimtai traktuoti kitus mokslus, kitas žmonijos patirties formas, rizikuoja tapti provincialia, arogantiška, savimi patenkinta ir savimi mintančia. Akademinei filosofijai šis pavojus grėsė daugelį amžių. Tiesą sakant, kartais save pagaunu galvojant, jog mūsų dienų filosofai, užsidarę savo kabinetuose, nebemato, kas vyksta aplink. Kartais net pastebiu, jog daugelis filosofų mąsto kur kas provincialiau už savo kolegas sociologus, kitų socialinių mokslų atstovus. Daug lemia žmonės, kurie arba sugeba tą gyvybę palaikyti - intelektinę žmogišką gyvybę filosofijoje, arba ne. Kokia bus filosofija, ar visiškai atitrūkusi nuo kitų mokslo sričių, ar su jomis susijusi, ar filosofija bus užsisklendusi, arogantiška ir provinciali, ar priešingai - jautri, gyvybinga ir reaguojanti į visas įmanomas žmonijos patirties formas - tai lemia patys žmonės, konkretūs žmonės.

Ir filosofai, deja, sensta

Be jokios abejonės. Svarstant discipliniškai, mūsų dienų pasaulyje filosofijai didelį šansą teikia tai, kad gyvename tarpdisciplininiame pasaulyje - tarpdisciplininio žinojimo ir mąstymo epochoje. Šiuolaikiniam mokslui tarpdiscipliniškumas yra labai svarbus, jis teikia didžiulių galimybių ir pačiai filosofijai - reaguoti į psichologiją, sociologiją, literatūros teoriją, fiziką, matematiką ir t. t.

Tarpdiscipliniškumas, jeigu jo nepainiosime su eklektiškumu, atsitiktinių dalykų graibymu, yra labai geras reiškinys, kuris humanitariniams ir socialiniams mokslams suteikia daug gyvybės, didelį šansą palieka ir pačiai filosofijai. Mano supratimu, tarpdiscipliniškumas - tai visų pirma sugebėjimas suvokti, kad į tą pačią teorinę problematiką galima žvelgti skirtingai. Kaip minėjau, nudienos filosofija nuo jai, deja, būdingo provincializmo ir izoliacijos kiauto ir gali pabėgti tik šiuolaikinio tarpdisciplininio žinojimo dėka. Tai nereiškia, kad filosofija yra kažkuo ypatingai nusipelniusi, kad jos, kaip mokslų “karalienės”, reputaciją turi gelbėti visi kiti mokslai. Tiesiog manau, kad pati filosofija yra vertinga savo integralumu, ji turi milžinišką sintetinę ir analitinę galią. Be abejo, kitų mokslų atstovai, o ypač - plačių pažiūrų žmonės, puikiai suvokia, kad filosofijos apibendrinamoji galia - didžiulė, ir dėl to ji naudinga, kaip tam tikras žinojimo ir patirties modelis.

Vunderkindas ir filosofija

Būtybė, mąstanti pati save

Matyt, tai, ką sakote, yra svarbu visiems mokslams. Gal skirtumas tas, kad filosofija savo pobūdžio, specifikos dėka yra viską jautriai fiksuojanti, viską artikuliuojanti. Filosofija neįmanoma be kritiško žvilgsnio į save. Dėl to kategorijos, kuriomis ji remiasi, nuolat tarsi iš naujo atrandamos, apmąstomos. Filosofija šia prasme panaši į būtybę, kuri nuolatos mąsto pačią save ir kritiškai tarsi peršviečia save. Kiti mokslai kartais pamiršta didžiąsias gyvenimo ir žmonijos patirties kategorijas, ant kurių pamatų jie patys stovi. Puikiai žinome, kad tada gimsta pakankamai skausmingos situacijos ir įtampos žmonijos gyvenime, nes mokslas labai sėkmingai sugeba nusišalinti nuo dorovės ir apskritai vertybių sferos. Bet filosofija tuo ir ypatinga, kad ji yra neįmanoma be kritiško apmąstymo pamatų, į kuriuos ji remiasi. Tuo pačiu ir tų kategorijų, kuriomis ji mąsto pasaulį.

Žinoma, teikiu milžinišką svarbą dorovei, nes be jos tiesiog neįmanomas intersubjektyvus santykis tarp žmonių. Dorovės sąvokos yra pirminės visų kitų sąvokų atžvilgiu.

Kas pirminė: filosofija ar religija?

Aš manau, kad ši problema sunkiai išsprendžiama. Giliai religingas ir savo tikėjimą praktikuojantis žmogus tikriausiai pasakytų, kad filosofija - išvestinis dalykas, o religija mąsto svarbiausiomis žmonijos patirties, absoliučiomis kategorijomis. Be abejonės, būtent religija aprėpia visus tuos žmogaus patirties aspektus, be kurių neįmanoma žmogaus egzistencija.

Filosofas, susiformavęs sekuliarioje tradicijoje arba tiesiog šiuolaikinėje Vakarų sekuliarinėje intelektualinėje ir moralinėje kultūroje, tikriausiai pasakytų, jog filosofija yra pirminė religinės ar teologinės vizijos atžvilgiu. Viena aišku: tarp religijos ir filosofijos esama nemenkos įtampos, kuri susiklostė per daugelį amžių. Ta įtampa nebūtinai negatyvi, ji gali būti ir pozityvi, kai mezgamas dialogas arba remiamasi tuo, kas gali abipusiškai praturtinti.

Manyčiau, kad čia esama problemos. Daugelis šiuolaikinių filosofų skelbia, kad filosofija istoriškai tesanti tik religijos surogatas. Lygiai taip pat galima išvardyti ne vieną filosofą, kuris kategoriškai atrėžtų, esą religija galinti savintis tik tam tikras praktikas, bet jokiu būdu ne teorinius aspektus, kuriuos visų pirma mąsto filosofija.

Manau, jog labai svarbu, kokios tradicijos dirvoje yra išaugęs vienas ar kitas filosofas, žmogus, kuris svarsto šią problemą. Čia daug ką lemia religija, kultūros kontekstas; ko gero, šie dalykai yra net lemiami. Filosofija nėra neutrali kultūros konteksto atžvilgiu: išaugę vienoje ar kitoje kultūros tradicijoje, mes vienaip ar kitaip suprasime ir pačią filosofiją.