Gediminas Zemlickas

Prie labai didelio stalo susėdo mokslo žmonės, Kovo 11-osios akto signatarai ir Seimo nariai, plunksnos broliai ir tie, kuriems kaimo reikalai buvo ir tebėra gyvybiškai svarbūs.

Renginį įžangos žodžiu pradėjęs LŽŪU mokslo prorektorius prof. Romualdas Deltuvas pastebėjo, kad esame antroji karta nuo žagrės ir mumyse dar gyvas kaimo žmogui būdingas gražios lietuviškos kalbos, liaudies dainų poreikis, mus dar jaudina tautos papročiai, tradicijos. Dramatiška tai, kad žodis “kultūra”, kalbant apie dabartinį kaimą, prie jo lyg ir nelabai limpa. Arba tos kultūros reikia su geru žiburiu ieškoti, arba reikėtų keisti sąvokų prasmę ir kalbėti apie gėrimo kultūrą. Todėl ir kalbėtojas pabrėžė, jog mūsų tikslas - pakeisti padėtį kaime. Taigi ir ši diskusija bus tiek prasminga, kiek paskatins geroms permainoms.

Diskusijai vadovavęs LŽŪU Filosofijos ir socialinių mokslų katedros vedėjas doc. dr. Romualdas Povilaitis pirmiausia pasiūlė įvertinti dvasinę kultūrinę kaimo būklę, o antrąją diskusijos dalį skirti kaimo politikai ir priemonėms, kurios galėtų padėti spręsti kultūros plėtros problemas. Kadangi tarp diskusijos dalyvių buvo kultūros ir švietimo darbuotojų praktikų, tai ir norėta paskatinti įvertinti tas kaimo švietimo ir kultūros įstaigas, kurios tenkina vietos žmonių poreikius ir kultūrina kaimą. Siūlyta aptarti ir visas kitas sąlygas bei veiksnius, kurie daro įtaką minėtų institucijų veiklai, lemia kaimo kultūros reikalus.

Tema labai plati, nes į kaimą galima žvelgti įvairiai: iš miestiečio pozicijų ar pačių kaimo žmonių akimis. Diskusijos vadovas savo nuostatų nepiršo. Norėdamas kiek išjudinti dalyvius, pasiūlė keletą galimų išeities taškų. Tarkime, kaimo dvasinės kultūros dalykus pamėginti įvertinti civilizuotumo požiūriu. Kitaip sakant, kiek mūsų kaimas civilizuotas, prisitaikęs prie naujų gyvenimo sąlygų. O jeigu reikalavimų kartelę kilstelėtume aukščiau, tai kiek kaimas pasirengęs įsiklausyti ir priimti atviros Europos reikalavimus.

R. Povilaitis priminė ir kitą mums itin reikšmingą polių: poreikį pažvelgti į kaimo kultūrą etninės kultūros požiūriu, t. y. kiek mes esame tautiški, ypatingi ir kiek ilgai tokie išliksime. Galima diskutuoti ir apie kaimą ekologinės kultūros, pagaliau ir dorovės bei kitomis prasmėmis, jei tik atsirastų norinčių tuos dalykus gvildenti.

Taigi būsimiesiems kalbėtojams buvo palikta pakankamai plati erdvė numatytai temai plėtoti.

Pirmasis paradoksas: teisinė valstybė didina chaosą

Dėl socialinės tvarkos. Pasak profesoriaus, socialinės tvarkos, pradedant šeima ir baigiant valstybinėmis struktūromis, Šiandien stinga ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje. Tas stygius vis didėja. Jokia visuomenė negali egzistuoti be socialinės tvarkos, kuri pasiekiama dviem būdais: natūraliu keliu ir organizuotai.

Natūralus kelias – per kultūrą, bendruomeniškumą. Tai susiję dalykai, kadangi, be bendruomeniškumo, negali būti ir kultūros. Žmonės, gyvendami ir spręsdami klausimus bendruomeniškai, t. y. laikydamiesi bendruomenės tradicijų, palaiko kultūrą, veikdami remiasi jos simboliais ir šitaip kelia kultūrą.

Nesant bendruomeniškumo, kultūra nyksta – plinta egoizmas, egocentrizmas, žmonės netenka tarpusavio ryšio. Ir tas egoizmas eina jau iš mokyklos, jeigu ten nėra bendruomeniškumo. O gyvenimo socialiniai pokyčiai spartėja, visos struktūros kinta ir dar labiau jaukia tvarką. Traukinys lekia milžinišku greičiu, o mes norime į jį įšokti.

Mūsų socialinė tvarka mėginama palaikyti organizuotai – šia forma pernelyg žavimasi Vakaruose, o mūsų krašte ji absoliutinama. Kas išeina? Chaosas didėja. Kuo daugiau įstatymų, tuo daugiau netvarkos, nes tose džiunglėse jau nesusigaudo ir patys įstatymų leidėjai. Jau priimta 4 tūkst. įstatymų, dar reikės priimti 30 tūkst. ES norminių aktų. Kiekvieną žmogaus žingsnį reglamentuodami įstatymų paragrafais, einame prie valdininkų ir policinės valstybės, represinio aparato stiprinimo ir teisinio nihilizmo. Žmogus priešinamas su valstybe, nusivilia teisinės valstybės normomis, nyksta valstybingumo idėja, patriotizmas pradeda atrodyti kaip nenormalumas. Teisė tolsta nuo teisingumo, nes įstatymų privalo laikytis visi, nors esame visiškai skirtingi.

Paradoksalu, bet teisinė valstybė šitaip tik didina chaosą. Nusikaltėlis (jį gina įstatymai, globoja įvairios organizacijos) pradeda jaustis geriau už auką, kuri pasijunta visiškai neginama. Pilietis, nuosekliai vykdantis savo pareigas, smaugiamas mokesčių, valdininkų savivalės, savo gyvenime nematydamas teisingumo, negali mylėti ir tokios valstybės. Tad kas darytina?

R. Grigas prisiminė, jog pakeliui į šią konferenciją su bendrakeleiviais išsiaiškino vieną, regis, mums gal ir keistoką dalyką: Danijoje kooperatyvų daugybė, bet kooperacijos įstatymo nėra. Nereikalingas. Kiekviena kooperatyvų sąjunga turi savo nuostatus ir jų laikosi. Jeigu būtų priimtas įstatymas, visus tektų lygiuoti pagal vieną ranžyrą, būtų slopinamas žmonių socialinės organizacijos gyvybingumas.

Išvada akivaizdi: socialinė tvarka daug efektyviau gali būti palaikoma būtent natūraliu būdu per bendruomeniškumą ir kultūrą. O juk būtent lietuviškas kaimas nuo seno buvo geriausia bendruomeniškumo mokykla.

Lietuva – ne Japonija

Koks ryšys su lietuvišku kaimu? Neturėdami pakankamo imuniteto prieš minėtas ir kitas postmodernizmo pagavas, lengvai pasiduodame svetimoms įtekmėms, - daro išvadą prof. R. Grigas. Demokratija į areną iškelia vidutinybes, kurios mąsto taktinėmis, bet ne strateginėmis kategorijomis. R. Grigas skeptiškai vertina kaltinimus, esą mąstome sovietinėmis kategorijomis. Nieko panašaus, mūsų tautos mentalitetas formavosi dar Didžiosios kunigaikštystės laikais, kai jau vyravo slavų kultūra ir mentalitetas. Kas esame, galime spręsti iš to, kaip priimame sprendimus. Rusas sprendimą priima kaipo tokį (“ten matysime”), europietis – šimtą kartų pasvarstęs, pamatavęs, kokias pasekmes jis gali turėti. Apie tai išties dera kartais pagalvoti, svarstant, ar verta kviestis ekspertus iš šalies.

R. Grigas atkreipė dėmesį ir į moduliškumo pavojų. Tai šiuolaikinės civilizacijos palydovas, kuris, pasak sociologo, naikina paskutinius lietuviškumo likučius. Ką reiškia “modulinis žmogus”, “modulinė kultūra”? Tai žmogus, keičiantis savo pažiūras, kai net doroviniai, politiniai įsitikinimai virsta preke. Jaunoji karta neturi kultūrinio ir dvasinio pamato, nes buvo izoliuota nuo tradicijų, bažnyčios, etnokultūros.

Individualizmas, tas Vakarų pasaulio atributas, niekur nėra toks agresyvus kaip Lietuvoje. Individualizmo pasireiškimai ryškūs kaime, ypač Dzūkijoje, kai dzūkas su dzūku, kaimynas su kaimynu visiškai nebesusišneka. (Gal kiek daugiau bendruomeniškumo išliko Žemaitijoje.) Todėl R. Grigą stebina kai kurios”Lietuvos aido” išvados, kai mėginama gretinti nesugretinamus dalykus. Japonijoje 80 proc. darbingų žmonių dirba smulkiose įmonėse, todėl esą ir Lietuvoje kapitalistinis ūkis įmanomas, kuičiantis 2-3 ha žemės plote. Bet Lietuva – ne Japonija, mūsų kitos tradicijos, ir žmonės kitokie. Net kaimynai nesugeba susikalbėti, stinga bendruomeniškumo. Tad apie kokias bendras programas galima kalbėti? Juk net kooperacija šalyje nesivysto, kadangi žmogus akis į akį paliekamas vienas prieš įstatymą ir valdininkijos savivalę.

Tauta ir tautiškumas

Tačiau tai tik vienas iš kraštutinumų. Vis dėlto apie tautos fenomeną ir tautiškumą Vakarų pasaulyje vis plačiau kalbama – ir būtent dėl to, kad tauta yra nuostabi socialinės organizacijos forma, kuri užtikrina socialinę tvarką.