Gediminas Zemlickas

Iš istorijos autsaiderių - į pirmūnus

1208 m. kalavijuočiai atsivedė prie Sėlpilio didelę kariuomenę, kurioje taip pat buvo krikštytų lyvių ir latgalių. Mūšį pralaimėję sėliai turėjo krikštytis ir pažadėjo vokiečiams lietuvių daugiau neprisileisti. Taigi Padauguvyje gyvenusius sėlius, su lietuviais susijusius natūraliais ryšiais, Livonijos ordinas atplėšė jėga. Regis, tuo žygiu sėlių problemą vokiečiai išsprendė sau palankia kryptimi, kadangi sėliai pavergėjams kiek smarkiau pasipriešinti nebeįstengė, o buvusiems sąjungininkams prieglobsčio ir paramos kovojant su kalavijuočiais daugiau nebeteikė. Lietuviai neteko per Sėlpilį patogiausių žygio vartų į Vidžemę, kadangi keltis per Dauguvą žemupyje trukdė nedraugiškai nusiteikę lyviai. Tolesni įvykiai parodė, kad vokiečiai ne tik perskyrė sėlių tautą į dvi dalis, bet ir pasuko šios tautos likimo ratą visai nauja kryptimi - privertė ordino valdžioje atsidūrusius sėlius sulatvėti. Savotiškas istorijos paradoksas.

Kodėl sėliai latvėjo, o ne vokietėjo, dar bus proga pasakyti. Dabar padarysime štai kokią išvadą: jeigu remsimės tik Henriko Latvio kronika, tai akivaizdu, kad iš visų baltų genčių sėliai istoriniuose šaltiniuose paminėti vėliausiai, į istorijos areną jie išeina paskutiniai. Sėliai neminimi net Rusios metraščiuose, o juk Nestoras (1056-1111) skrupulingai vardijo Dauguvos ir Nemuno upyne gyvenusius jotvingius, lietuvius, latgalius, žiemgalius, kuršius ir lyvius. Sėlių “nepastebėję” Rusios metraštininkai gal paprasčiausiai jų neskyrė iš kitų baltų genčių? Klausimas lieka atviras.

Intrigos mazgą dar stipriau suveržė vienas radinys. Ne itin seniai į tyrinėtojų akiratį pateko romėnų žemėlapis “Tabula itineraria Peutingeriana”, kuriame pažymėti Europos vandens keliai. Žemėlapis sudarytas III ar IV a., o jo kopijos išliko iš X-XII a. Viena į Baltijos jūrą įtekančių upių tame žemėlapyje vadinama Fluvius Sellianus, t. y. Sėlių upė. Istorikų ji mėginama tapatinti su Dauguva, ir tai visiškai logiška. Iš kitų duomenų žinoma, kad sėliai gyveno kairiajame Dauguvos krante, o kai kur, matyt, ir dešiniajame. Minėtasis Henrikas Latvis sėlius randa Kuoknesės (vok. Kokenhusen) apylinkėse, taigi dešiniajame Dauguvos krante, gyvenančius tarp latvių.

Galime daryti intriguojančią išvadą: jeigu kliausimės romėnų žemėlapiu, o tiksliau, jo kopija, tai sėliai bus viena pirmųjų baltų genčių, kuri paminėta istorijos šaltiniuose. Tik vienas žingsnis, ir lėtapėdžiai istorijos autsaideriai virsta pirmūnais. Labai jau nestabilus tas senovės baltų pasaulis, o teisingiau - mūsų žinios ir supratimas apie tą pasaulį.

Dauguva skyrė sėlius nuo latvių

Kitoje “Eiliuotosios kronikos” vietoje aprašomos prie Dauguvos gyvenančios tautos, pradedant nuo pietvakarių ir baigiant šiaurės vakaruose gyvenančiomis. Pirmieji minimi lietuviai, toliau žiemgaliai, sėliai, latviai, lyviai, kuršiai. Sėlių teritorija čia ribojasi su žiemgalių ir latvių žemėmis.

K. Būga remiasi ir kitais Livonijos šaltiniais. 1226 m. dokumente yra žinių apie Rygos priemiesčio sėlius, gyvenusius tarp lyvių kairiajame Dauguvos krante. 1256 m. dokumente šiaurinė sėlių teritorijos riba, ėjusi dešiniuoju Dauguvos krantu, atvesta iki Aizkrauklės (vok. Ascheraden) ir Kuoknesės.

Livonijos ordinui pretenduojant į sėlių žemes, o Lietuvos karaliui Mindaugui laviruojant tarp įvairių politinių jėgų, vis viena teko ordinui perleisti (“dovanoti”) dalį Sėlos, tiesa, tik tą, kurioje gyventojų didžiumą sudarė sėliai. Tai matyti iš Mindaugo dovanojimo aktų - 1254, 1255 ir 1261 m. Į visiškai sulietuvintas sėlių žemes ordinas veikiausiai nepretendavo. Kai kuriems istorikams šių Mindaugo aktų autentiškumas kelia nepasitikėjimą, bet, pvz., K. Būgai jie abejonių nekėlė. Kalbininkui jų tikrumą patvirtina ne tik žemės vardynas, bet ir 1298 m. aktai, kurie lietuviškosios Sėlos dalies Noliškį (Utenos vls.), Tauragnus (Utenos apskr.) ir Jerą (Svėdasų pav.) priskiria prie ordino žemių.

Nuo latvių šiaurėje sėlius kadaise skyrė Dauguvos upė. Pietryčiuose ši riba siekė Naujinio pilį (maždaug dabartinio Daugpilio vietoje). Šiaurės vakaruose Dauguvos kairiuoju krantu sėlių gyventosios vietos siekė Kekuvos upę, įtekančią į Dauguvą priešais Duolės salą. Vakaruose Sėla ribojosi su žiemgaliais ir siekė Upmalos sritį Latvijoje. Manoma, kad tos ribos nebuvo griežtos, kadangi sėlių gyventosios salos galėjo įsiterpti tiek į lyvių, tiek į žiemgalių žemes ir siekti net iki Rygos miesto.

Ežeringojo krašto tauta

Sėliai nepaliko rašytinių šaltinių, o kadangi sėliškai šnekančių taip pat nerasime, tad ir apie sėlių kalbą ne kažin ką galima pasakyti. Sėlių kalbai tirti buvo pasitelkiami Sėlos žemės vietovardžiai, asmenvardžiai bei to krašto gyventojų šnektos. Lietuviai ir latviai sėliškus žodžius ištaria savotiškai ir iš jų tarimo K. Būga ir kiti tyrinėtojai spėjo apie sėlių tarimą. Akivaizdu, kad senovėje lietuviškai ar latviškai pramokę sėliai vienu akies mirksniu negalėjo pamiršti savo gimtosios kalbos, tad perimtąsias kalbas turėjo prisodrinti ir savaisiais žodžiais, gal juos kiek kitaip tarti. Gaila, kad per vėlai susigriebta tą palikimą giliau tyrinėti.

Kalbininkai sėlių vardą linkę kildinti iš hidronimų. Pvz.: Sėliupis, Sėliupys (upė), Sėlinė (bala), Sėlinis (pieva). Selėti, salti - lėtai tekėti. Senovės indoeuropiečių selos - ežeras, bala (graikų helos). Taigi ir sėlių vardas greičiausiai sietinas su ežeringomis, pelkėtomis vietovėmis, kuriose teko šios genties atstovams gyventi. Iš hidronimų kilo genties pavadinimas, kurio rekonstruota forma galėtų būti Sėl(i)a ar Sėlė, o lietuviškai Sėla. (Beje, taip vadinasi ir kaimas Tauragnų apyl.) Iš genties pavadinimo pradėtas vadinti ir kraštas - Sėla, kurio gyventojai sėliai.

Sėlių bendravimas su lietuviais aukštaičiais K. Būgai primena žiemgalių ir žemaičių bendravimą. Tyrinėdamas kai kuriuos XIII-XIV a. dokumentus kalbininkas to meto sėlių žemės ribą nustato ėjus per tokias vietoves: Salaką, Tauragnus, Uteną, Svėdasus, Subačių (netoli Kupiškio), Palėvenę, Pasvalį, Saločius. Nors tose vietovėse jau gyventa ir lietuvių aukštaičių, bet pats šis kraštas dar tebevadintas Sėla arba Sėluona (iš to lotyniškai užrašyta Selonia). XIII a. vid. sėliai dar nebuvo galutinai virtę lietuviais, - daro išvadą K. Būga.

Ilgainiui kalavijuočių priespaudą kentę šiauriniai sėliai, sumišę su latgaliais, sulatvėjo. Pietiniai sėliai - sulietuvėjo. Taip viena buvusių baltų tautų ištirpo tarp gerokai aktyvesnių ir karingesnių kaimynų, nepaliko nei rašytinių šaltinių, nei ryškesnių savo buvimo pėdsakų. Istorinė Sėlos žemė atsidūrė skirtingose valstybėse. Šiaurinė dalis priklausė Livonijos ordinui, o jam 1561 m. žlugus tapo Kuršo kunigaikštystės dalimi. Pietinė Sėla gal mažiau skausmingai įsiliejo į kraujo brolių sukurtosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės sudėtį, taigi patyrė ir visas šią valstybę ištikusias negandas bei išbandymus.

Istorinis sėlių likimas nėra išskirtinis net ir tarp kitų aisčių giminių. Panašiai lietuvių aukštaičių ir latvių plėtra vertė lietuvėti (pietuose) arba latvėti (šiaurėje) žiemgalius ir kuršius. Dalis prūsų tautos - jotvingiai, nadruviai ir skalviai - taip pat įsiliejo į lietuvių tautos sudėtį. Šitaip beveik visiškai sulatvėjo ugro-suomių kalbinės grupės atstovai - lyviai.

Keletas taškų ant „i“

Rašydami apie lyvių palikuonis, užsiminėme, jog jų dar gyvena prie Limbažių. Prof. J. Stradinis patikslina: gyveno iki 1885 metų. Tačiau kalbėdamas telefonu su šių eilučių autoriumi, profesorius užsiminė, kad ir šiuo atveju mažiausiai vaisingi būtų kategoriški tvirtinimai. Antai vienas Latvijos mokslų akademijos narys kilęs nuo Limbažių ir teigia esąs tikras lyvių palikuonis ar net lyvis.

Patikslinimo reikalauja ir profesoriaus interviu viena išsakytoji mintis, kurią pateiksime štai taip: “Lingvistinio sėlių ar jų palikuonių palikimo esama Vidzemės ir Kurzemės (Augžemės) teritorijoje”. Atkreipiame dėmesį būtent į tą istorijos faktą, kad Augžemė įėjo į buvusią Kurliandijos guberniją.

Netiksliai pateikėme ir mokslo institucijos, kuri buvo viena iš Pirmojo Sėlijos kongreso organizatorių, pavadinimą. Tikrasis pavadinimas - Latvijos žemės ir miškų ūkio mokslų akademija.

Dėkodami už patikslinimus prof. J. Stradiniui, tikimės ir skaitytojų atlaidumo.

Darbų apmatai - iki 2006-ųjų

Prof. J. Stradinis užsiminė ir apie galimybę ateityje parengti dviejų šalių mokslininkų bendrą darbų rinkinį “Sėlių problema Latvijoje ir Lietuvoje”. Taip pat išgirdome, kad antrasis sėliams skirtas kongresas vyks po 3 metų Jekabpilyje. Šio rajono tarybos pirmininkas preliminariai sutiko, kad antrasis kongresas vyktų dešiniajame Dauguvos krante esančiuose Tautos namuose, Krustpilio pilyje.

Užsiminta ir apie trečiąjį kongresą, kuris, pasak prof. J. Stradinio, galėtų vykti Lietuvoje, pvz., Rokiškio ar Biržų pilyje, o gal ir Zarasuose. Žinoma, daug kas priklausys ir nuo pirmųjų dviejų kongresų sėkmės. Tačiau pirmojo kongreso rengėjai tikisi, kad ši jau užsimezgusi veikla turi dar labiau paskatinti (o kai kam gal pažadinti) norą giliau tyrinėti sėlių ir istorinės Sėlijos palikimą, plėtoti šią pažinimo sritį. Beje, taikydamiesi prie Latvijos kongreso organizatorių vartojamos sąvokos “Sėlija”, ir mes šiame rašinyje prisilaikysime šio įvardijimo. (Palyginimui: Prūsa – Prūsija, Skalva – Skalvija.)

Taigi šios veiklos entuziastų žvilgsnis jau siekia iki 2006 metų. Sėlių palikuonys ir jiems prijaučiantys jau turi savo vėliavą (ji buvo pašventinta kitą kongreso dieną). Vėliavos kūrėjai latviai kilniaširdiškai du trečdalius sėlių apgyventosios teritorijos priskyrė dabartinei Lietuvai, ir tik trečdalį – Latvijai. Vėliavoje tai akivaizdžiai matome. Situacija kaip Makedonijoje, kurios didžioji dalis priklauso Graikijai, o mažoji sudaro atskirą Makedonijos valstybę.

Beje, dėl istorinės Sėlijos ribų iškilo ir tam tikrų diskusijų, bet apie tai kalbėsime vėliau. Akad. J. Stradinis pristatė pranešėjus iš Lietuvos - Vytautą Rimšą, Libertą Klimką, Kazimierą Garšvą, Aurą Tarasovaitę bei Aknystos lietuvių bendruomenės pirmininkę Janiną Sinkevičą.