NAUJOS KNYGOS
Šiek tiek mažiau nežinomybėsAlma MerkytėLietuvos mokslo leidykla š. m. liepos pradžioje išleido 4-ąjį tęstinį mokslo leidinį, tradiciškai skirtą lietuvių kilmės bei kultūros problemoms - Lietuvių tauta (Tarp žinomo ir nežinomo). Sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius dr. Algimantas Liekis, redaktorius dr. Juozas Misevičius. Knygoje yra dvylika straipsnių, kuriais bandoma atskleisti vienus iš mįslingiausių istorikams rūpimų klausimų: kada buvo apgyvendinta Lietuvos teritorija, kokia Lietuvos vardo kilmė, pateikiamos originalios lietuviškojo meno paslapčių interpretavimo hipotezės, nagrinėjami Vilniaus miesto gyventojų kilmės bei tautiškumo klausimai. Skaitytojas taip pat ras 1884-aisiais Aušroje spausdintą Mečislovo Davainio-Silvestraičio Genties giesmę ir savotiškai leidinį apibendrinantį 4-ąjį J. Basanavičiaus studijos Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon skyrių Apie lietuvių tautystę ir jų giminystę su įvairiomis tautomis.
Archeologas Vytautas Daugutis straipsnyje Dėl pirminio Lietuvos teritorijos apgyvenimo ir geologė Ona Kondratienė straipsnyje Nežinom, kur ir kaip pateikia įrodymų, kad Lietuvos teritorijoje žmogus gyvenęs jau prieš paskutinį ledynmetį. Tai įrodyti nėra lengva, nes žmogaus gyvenimo pėdsakus gerokai apnaikino ledynai. Vis dėlto paleontologiniai bei archeologiniai radiniai (pvz., Buivydžių atodangoje rasti skaldyti akmenys) leidžia daryti išvadą, kad tarpledynmečiais žmogus Lietuvos teritorijoje gyventi galėjo.
Vilniaus miesto gyventojų kilmę straipsnyje XIV-XVIII a. Vilniaus gyventojai Lietuvos antropologiniame fone nagrinėja lietuvių etninės paleontologijos pagrindų kūrėjas dr. Gintautas Česnys. Jis, remdamasis naujausiais antropologiniais tyrinėjimais, įrodo, kad minėtu laikotarpiu šiame mieste gyvenę bemaž vieni lietuviai.
Vilniaus miesto gyventojų tautybės istorinę problematiką apžvelgia archyvistas Geistautas Gečiauskas straipsnyje Lietuvybė Vilniuje XVII-XIX amžiuje. Jis atskleidžia ir kai kuriuos istorijos šaltinių duomenų slėpimo bei tendencingo pateikimo faktus. Autorius iškelia hipotezę, kad iki 1863 m. Vilnius buvęs lietuviakalbis miestas.
Dar senesnius laikus nagrinėja doc. Algirdas Seibutis straipsnyje Indoeuropiečių protautės skaida ekologiškos paleografijos požiūriu. Straipsnyje kritikuojamas indoeuropiečių etnogenezės interpretacijos bei lingvistinės toponimikos ribotumas. Autorius brėžia galimas indoiranėnų protėvių kelio į Aziją gaires, pateikia baltų ir slavų, trakų ir dakų kilmės versijas, siūlo šiems tyrimams panaudoti mokslų sintezę - ekologiją ir paleografiją integruoti į indoeuropiečių etnogenezę tiriančių mokslo šakų grupę.
Kitame straipsnyje Lietuvos vardo mįslė doc. A. Seibutis pateikia hipotezę, kad kraštovardis Lietuva esąs fiziografinės kilmės, pradžią gavęs iš dviejų gamtinės aplinkos elementų: ava bei leita. Baltams, teigia autorius, žodis Lietuva reiškęs mes, mūsų žemė, slavams Litva - ne mes, ne mūsų žemė.
Išeivis iš Lietuvos, Amerikoje gyvenantis dr. Bernardas M. Kovalevskis pateikia hipotezių apie lietuvių pakelės kryžių iš senovės atėjusią simboliką, jos prasmę siedamas su amerikiečių mokslininko Emanuelio Velikovskio populiaria teorija apie prieš kelis tūkstantmečius įvykusią kosminę katastrofą. Straipsnyje Lietuvių pakelės kryžiai autorius iškelia mintį, kad lietuvių meno formos atėjusios iš daug senesnių laikų, nei įprasta manyti, ir yra tarsi seniausios žmonijos istorijos raktas.
Technikos mokslų kandidatas dr. Stasys Šimaitis analizuoja Joniškio švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios istoriją, iškeldamas hipotezę, kad šioje bažnyčioje būsią paslėpti Lietuvos valdovo palaikai (tautos ir valstybės atmintis Joniškio šventovėje).
Lietuvos bažnytinio meno ir lietuvių bei kitų tautų kultūrų sąsajas nagrinėja doktorantė architektė Marija Rupeikienė straipsnyje Naujųjų laikų stilių ir eklektikos kryptys Lietuvos bažnyčių architektūroje. Straipsnyje lyginama XIX-XX a. sakralinių pastatų architektūra su viduramžių stilių didingumu.
JAV istorikas, filosofijos daktaras Garis Hartmanas ir VPU Baltų filologijos katedros prof. Albertas Rosinas savo studijas skyrė atskiroms asmenybėms. G. Hartmanas straipsnyje Dr. Jonas Šliūpas ir lietuvių tautininkų judėjimas Amerikoje atskleidžia dar nežinomas dr. Jono Šliūpo, vieno įtakingiausių ir prieštaringiausių Lietuvos tautinio judėjimo JAV veikėjo visuomeninio ir idėjinio gyvenimo puses. Habil. dr. Albertas Rosinas straipsnyje Pranas Skardžius ir jo kalbotyrinis palikimas nagrinėja P. Skardžiaus mokslo tiriamąjį ir kalbos ugdymo darbą, akcentologijos, žodžių darybos ir kt. kalbines studijas, pateikia naujų faktų apie šio žymaus kalbos tyrinėtojo bei puoselėtojo kūrybinę veiklą.
Naujos hipotezės, kruopštūs tyrinėjimai, minties drąsa - šitaip būtų galima apibūdinti leidinio dvasią. Autoriai ir leidėjai tikisi, kad 4-asis Lietuvių tautos tomas sudomins skaitytoją, suteiks jam galimybių pamąstyti ir pasiginčyti. Red. past.: viename iš artimiausių laikraščio numerių žadame rašyti apie renginį, kuriame leidinys Lietuvių tauta 4 t. buvo pristatytas skaitytojams. |