Kęstutis Vakaris

Seminare dalyvavo Seimo nariai – valdančiosios koalicijos ir opozicijos atstovai, radijo bei televizijos stočių vadovai ir darbuotojai, įvairių institucijų spaudos atstovai, apie 40 žurnalistų iš įvairių spaudos leidinių, taip pat ir Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovai.

Seminare buvo karšta, bet ne tik dėl to, kad tokia buvo visa antroji praėjusios vasaros pusė. Spaudos ir valdžios santykiai demokratinėse valstybėse dažniausiai yra įtempti, neretai dramatiški. Lietuvoje kai kurie valdžios vyrai kaltina spaudą, apskritai žiniasklaidą, kad toji neobjektyvi, iš šapo linkusi priskaldyti vežimą, blokuojanti objektyvią tiesą, o skelbianti tai, kas jai paranku. Įdomus dėsningumas: kuo daugiau kai kurie valdžios vyrai ir politikai nepatenkinti ir peikia žiniasklaidą, tuo aukštesnis jos reitingas visuomenės apklausų metu.

Spaudos ir valdžios nemeilės proveržių gerokai pagausėjo, kai valdančiosios koalicijos pastangomis Seime buvo užregistruotos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos. Šis įstatymas, priimtas 1996 m., sukūrė prielaidas kurtis žiniasklaidos savikontrolės ir savireguliavimo mechanizmui, kuris tarptautinių žiniasklaidos organizacijų požiūriu yra tinkamiausias būdas etiniams standartams griežtinti – tai rekomenduojama ir Prahos deklaracijoje. Ligi šiol veikiantis Visuomenės informavimo įstatymas žiniasklaidai leido būti nepriklausomai nuo valstybės vadovų ir politikų kontrolės bei įtakos.

Toli gražu ne visiems politikams tai patiko. Panašu, jog ir patys kai kurių žiniasklaidos priemonių vadovai, besimėgaudami laisve “be ribų”, auksinio avinėlio vardan kartais pamina kai kuriuos etikos, labiau Marijos žemei pritinkančius principus, nejaučia didesnės atsakomybės, provokuoja politikus jų leidiniams ar laidoms uždėti apynasrį. Siūlomos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, žiniasklaidos atstovų nuomone, ir būtų toks apynasris. Mat priėmus tas pataisas būtų įsteigta Visuomenės informavimo saugos komisija, kuri koordinuotų iš valstybės biudžeto išlaikomą Visuomenės informavimo saugos inspekcijos veiklą. Šių institucijų vadovus skirtų Seimo pirmininkas, t. y. valdančiosios partijos vadovas. Žiniasklaidos atstovų nuomone, tokiu atveju Lietuvos politikai gautų teisę taikyti cenzūrą. Ar šiandien to labiausiai nori Lietuvos visuomenė?

Visuomenės nuomonės šiuo atveju, atrodo, mažiausiai paisoma. Galima suprasti politikus, kuriuos, kaip ir daugelį piliečių, erzina iš ekrano demonstruojamas smurtas, brutali jėga, o visas veikėjo intelektas sutelkiamas į tą kūno sritį, kuri yra žemiau juosmens. Nenormalu, kai pagrindinis ekrano herojus yra suteneris, kekšė, narkotikų tiekėjas ir jų vartotojas. Lygiai tokia pat anomalija galima pavadinti ir kai kuriuos pirmųjų dienraščių puslapiuose aprašomus herojus, kurie yra nusikaltėliai, įstatymų pažeidėjai, antivisuomeniški elementai ir visokios visuomenės padugnės.

Į žiniasklaidą žvelgiant ir kaip į paslaugą, prekę – o seminare būtent tokį požiūrį išreiškė Seimo pirmininko pavaduotojas Andrius Kubilius, - žinoma, politikams nieko daugiau nebelieka, kaip tik ieškoti ir rasti būdų, kurie padėtų tos prekės “vartotojus” apsaugoti nuo “nekokybiškos” produkcijos. Kas spręs apie kokybę? Suprantama, valdančioji koalicija.

Visa blogybė, kad ji neamžina. Tik šito nesupranta, regis, pati koalicija su valdančiąja partija priešakyje. Genijų visiems laikams metas praėjo, nors “viršuje” esantiems tuo gal ir labai sunku patikėti.

Pamėginkime suvokti įstatymo pataisų autorių motyvus ir mąstymo seką. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, minėtų pataisų teikimo iniciatorius Arimantas Raškinis yra Krikščionių demokratų partijos narys, be to, technikos mokslų atstovas. Nieko nuostabaus, kad samprotaudamas ir veikdamas jis mėgina remtis bendrąja valdymo teorija. Joje teigiama, jog bet kokioje didelėje ir išmintingai besitvarkančioje sistemoje veikia du principai: centralizuotas ir lokalinis (savireguliacijos). Kadangi žiniasklaidos savireguliacijos principą įprasmina 1996 m. priimtas Visuomenės informavimo įstatymas, o centralizuoto valdymo lyg ir stinga, tai jį ir siekiama įtvirtinti įstatymo pataisomis. A. Raškiniui sektinu pavyzdžiu buvo gerai funkcionuojančios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos veikla. Joje dirba savo darbą išmanantys specialistai, komisija teikia Seimui įvairaus pobūdžio pasiūlymus ir formuoja valstybinės kalbos vartojimo politiką, tai šitoks veikimo modelis parlamentarui atrodo labai patrauklus ir sektinas. Kadangi prie Valstybinės kalbos komisijos veikia Kalbos inspekcija, kuri prižiūri, kaip laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, tai pagal analogiją prie Visuomenės informavimo saugos komisijos siūloma steigti Visuomenės informavimo saugos inspekciją.

Seminaras parodė, kad išskyrus pačius įstatymo pataisų rengėjus ir valdančiosios koalicijos atstovus niekas daugiau iš kalbėjusių ar replikavusių pataisų nepalaikė, o siūlymą steigti saugos komisiją bei inspekciją priima netgi labai priešiškai. Minėtos pataisos suvokiamos kaip siekis įteisinti vienos partijos siūlomą modelį ir pagal jį reguliuoti žiniasklaidos veiklą. Kitaip sakant, įteisinti šalyje cenzūrą.

Atrodo, kad ir pats Seimo pirmininko pavaduotojas Andrius Kubilius nelabai tiki, kad Seimas galėtų priimti siūlomas įstatymo pataisas (bent jau tokias, kokios siūlomos), ir ar tikrai reikia tokios iš biudžeto finansuojamos komisijos bei inspekcijos. Kai kurie A. Kubiliaus pasiūlymai išties konstruktyvūs. Kodėl, pvz., prie Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos neįsteigus tam tikro padalinio, kuris rūpintųsi žiniasklaidos savireguliavimo dalykais? Tai galėtų būti pakankama ir patikima užtvara kai kurių leidinių produkcijai, kuri nieko bendro neturi nei su etika, nei su morale.