Ar universitetai šiandien gali konkuruoti?

Šalyje beveik nekalbama apie universitetinę kultūrą, bet aš tikiu, kad ji yra. Jeigu kalbėsime apie seniausią šalyje - Vilniaus universitetą, kuriame man teko laimė daug metų dirbti, tai ten ta kultūra, mano nuomone, yra susiformavusi. Kitas klausimas, ar ta universitetinė kultūra yra naujuose universitetuose. Gal vis tik vyrauja buvusių kitokio tipo aukštųjų mokyklų kultūra. Tačiau jau reiškiasi ir universitetinės kultūros daigai.

Žvelgiant plačiau, kaip ir Jūs klausiate, visos šalies mastu, tai universitetinė kultūra dar tik formuojasi. Labai greitai susiformuoti negali. Visą laiką buvo vienas universitetas, turėjęs labai aiškų monopolį, ir aš džiaugiuosi, kad Atgimimo, Sąjūdžio metais buvo pradėta kalbėti, jog tą monopolį būtina griauti. Ir ši idėja sklido iš paties Vilniaus universiteto. Dabar sąlygos pasikeitusios, atsiranda konkurencija tarp universitetų. Tai sveikintina. Kai kas prisibijo konkurencijos. Tačiau tuojau pat turime savęs paklausti: ar šiandien universitetai gali tarp savęs konkuruoti?

Tai dėstytojų kvalifikacijos ir profesūros, materialinės bazės, bibliotekų klausimas? O gal mintyje turite ką kita?

Visa tai, ką išvardijote, labai svarbu. Tačiau vienas dalykas universitetas, kuris kuriamas šimtmečiais, ir visai kitas, kai universiteto amžius nesiekia nė dešimtmečio. Klaipėdos ar Šiaulių universitetams labai sunku, net ir neįmanoma šiuo metu konkuruoti su Vilniaus ar Kauno universitetais. Tuose miestuose daug aukštųjų mokyklų, profesūros, mokslininkų. Klaipėdoje ar Šiauliuose to nėra. Kai atvykau į Klaipėdos universitetą, čia tebuvo 12 profesorių. Šiuo metu jų gerokai daugiau, ugdome savus mokslininkus ir dėstytojus, bet tam, kad susiformuotų universitetas, turintis rimtą konkurentišką pagrindą, reikia ne vieno dešimtmečio. Dabar kalbama ir apie Panevėžio universitetą, kurį norima steigti. Galimas dalykas, toks universitetas būtų reikalingas, bet jis negalėtų konkuruoti su jau veikiančiais universitetais.

Achilo kulnas - biblioteka

Yra ir konkurencijos baimės. Naujame Klaipėdos universitete mūsų galimybės ribotos. Kiti universitetai vien savo bibliotekų fondus kaupė ilgus dešimtmečius. Skirstant finansavimą atsižvelgiama į tai, ką turi ir privalo išlaikyti universitetas. Jeigu ko neturi, tai ir lėšų negaus. Vilnietis ar kaunietis dėstytojas gali naudotis įvairiomis savo miesto bibliotekomis, o Klaipėdoje tokių galimybių neturime. Tenka naudotis kitų miestų bibliotekomis arba spaudinius parsisiųsdinti iš užsienio. Ir vienu, ir kitu atveju tai brangus malonumas. Vertintojai (tiek Lietuvos, tiek Norvegijos) pirmiausia pabrėžė, kad mums trūksta geros mokslinės bibliotekos, kuri gautų leidinius iš viso pasaulio.

Su Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių delegacija teko viešėti Turkijoje, matėme ir labai daug būtent naujų universitetų. Visi pripažįsta, kad regionui vystyti universitetas labai reikalingas. Viename naujame universitete, kuris pagal studentų skaičių yra mūsų dydžio, bibliotekoje pamačiau leidinius iš viso pasaulio ir visoms specialybėms. Paklausiau, kiek ten bibliotekai skiriama lėšų. Rektorius labai nusiminęs (man tai atrodė juokinga) aiškino, kad šiems metams jie tegalėjo skirti 1,5 mln. JAV dolerių įsigyti užsienio literatūros. KU galime tam skirti 60-80 tūkst. Lt. Kai palygini tuos skaičius, išsigąsti esamos mūsų padėties. Į Turkiją ligi šiol žvelgėme išdidžiai, tačiau su tokia mokslo politika, kokia yra Lietuvoje, bijau, greitai mūsų požiūris visiškai pasikeis. Ne į naudą mums.

Ko stinga įstatymo projektui

Visada reikia siekti protingo koncentracijos ir išskaidymo santykio. Koncentracija taip pat gali būti pavojinga. Kai vienas centras įgyja monopolį, nebetenka konkurentų, tampa nebekritikuotinas, nes nebėra nei kam kritikuoti, nei su kuo dalytis patirtimi. Lygiai taip pat ir dekoncentracija skatina universitetų smulkėjimą. Neuniversitetines aukštąsias mokyklas (kolegijas) jau norima kurti daugelyje miestų - tai numatoma ir aukštojo mokslo įstatymo projekte. Šis procesas gali būti pavojingas, nes kolegijos taip pat turi pribręsti. Jeigu jau siekiama, kad universitetuose magistrantams dėstytų tik tam tikrus kvalifikacinius reikalavimus atitinkantys dėstytojai, tai kolegijose tie reikalavimai nekeliami. Jei tai aukštasis mokslas, tai ir kolegijoms turi būti keliami atitinkami reikalavimai.

Aukštesniosios mokyklos parengia daugybę specialistų (juos ten rengti nėra pigiau negu aukštosiose), ir jie, norėdami studijuoti aukštojoje mokykloje, priversti stoti į pirmą kursą, daugelio dalykų mokytis iš naujo. Tai nesąmonė. Žinoma, būtina suderinti programas, mes tai darome su kai kuriomis aukštesniosiomis mokyklomis: studentai priimame į trumpesnes studijas, bakalauro diplomą jie gauna per trumpesnį laiką. Matau štai dar kokį pavojų: dalis aukštųjų mokyklų dėstytojų gali pereiti į būsimąsias kolegijas, kadangi ten dirbti lengviau ir gali labiau apsimokėti negu universitetuose. Gradacijos neišlaikymas tarp įvairaus tipų mokyklų baugina. Nežinau, kaip naujasis aukštojo mokslo įstatymas veiks praktiškai, bet šiandien to niekas negali pasakyti. Nesusipratimų esama ir dabar: nematyti bakalauro ir magistro diplomų skirtumo. Abu yra aukštojo mokslo diplomai, bet kokias galimybes suteikia vienas ar kitas, aukštojo mokslo įstatymo projekte nenurodyta. O juk turi būti nusakyta taip pat ir kituose įstatymuose. Ar visas valstybės tarnybas gali užimti turintis bakalauro diplomą? Jei taip, tai kodėl reikia siekti magistro diplomo?

Keistai atrodo, kai mokytojams nebeleidžiama dirbti vidurinėje mokykloje, girdi, jis neturi magistro diplomo. Jau nepripažįstamos penkerių metų studijos aukštojoje mokykloje, ir diplomuotas specialistas verčiamas papildomai studijuoti dar dvejus metus, kol gaus magistro laipsnį. Švietimo skyrių vedėjų klausiu: kuo remdamiesi jie šitaip savivaliauja ir ar savo paties išsilavinimo jau nelaiko aukštuoju?

Šie klausimai iki galo nėra atsakyti. O juk tie dalykai turi būti aiškiai nusakyti. Iš vidurinės mokyklos mokytojo tikrai nereikėtų reikalauti magistro diplomo - valstybei per didelė prabanga. Jei pats žmogus nori įgyti magistro laipsnį - jo reikalas, jis gali iš dalies ir mokėti už šį diplomą. Universiteto, kolegijos ar profesinės mokyklos neatskyrimas įstatymuose, aiškesnių kriterijų dėl bakalauro ir magistro diplomų nebuvimas tik brangina visą mūsų mokslą ir įneša nereikalingos painiavos. Juk ir profesinių studijų nykimas nieko gero neduoda. Jau ir inžinieriai nori turėti bakalauro ir magistro diplomus. Argi taip yra kitose šalyse? Ar ne per sunku valstybei ir mokesčių mokėtojams, kad būsimieji inžinieriai studijuotų šešerius metus?

Šie retoriniai klausimai yra ir atsakymai.

Man pačiam teko studijuoti 5 metus. Daugelis mano kartos absolventų tapo žymiais mokslininkais. Taigi galima universitete parengti specialistą per 5 metus. Pagaliau juk universitete nesuteikiama siaura specializacija, neparengiamas žmogus dirbti konkrečioje darbo vietoje. Universitetas moko mąstyti, tai - mąstymo mokykla. Per paskutinę KTU konferenciją “Mokslas ir pramonė” firmų atstovai skundėsi, kad universitetai rengia ne tokius specialistus, kokių reikia firmoms, tad tenka juos papildomai siųsti į įvairius kursus. Tačiau tai juk normalus dalykas - taip ir turi būti. Firmų pareiga suteikti specialistui siauresnės specializacijos žinių ir įgūdžių.

Universitetas ir firmos

Man kiek geriau žinoma JAV patirtis, kadangi ten šiek tiek dirbau. Apie 60 proc. tos šalies studentų gauna įvairių fondų stipendijas. Studentas vasarą ar per atostogas dirba firmoje, susipažįsta su konkrečiu darbu, tad gerai žino, kokių žinių jam reikia ir iš universiteto. Dėstytojams taip pat tenka pasitempti. Tai ir yra prisitaikymas prie rinkos sąlygų.

Lietuvoje planuoti rinkos poreikių, kokių specialistų reikės po 6-8 metų, neįmanoma. Nėra aiškios ūkio prognozės, iš viso nėra ūkio, kaip ir mokslo, politikos. Bet visa tai galima padaryti keičiant šiek tiek pačią universiteto struktūrą. Daug naujovių jau esama. Man patinka tos aukštosios mokyklos, kurios šiandien po bakalauro studijų į magistrantūrą priima nebūtinai pagal bazinį bakalauro diplomą. Pvz., į teisės magistrantūrą priimami baigusieji istoriją ar kitus humanitarinius mokslus. Tai ir yra taikymasis prie rinkos. Juk jau dabar matyti, ko reikia, ir per dvejus metus, kol bus magistrai parengti, tas poreikis išliks.

Kai kurios Klaipėdos uosto įmonės, pvz., KLASCO ir kitos, jau dabar prašo, kad skirtume po 10-12 geriausių studentų, siūlėsi apmokėti jų studijas ir stažuotes užsienyje. Būtent naujasis KLASCO generalinis direktorius dr. Bronislovas Lubys man tuos pasiūlymus ir pateikė. Mes juos ir priimame. Tik štai kita bėda. Kol kas rinka nepasotinama, daugelis studentų pradeda dirbti ir blogiau lanko akademinius užsiėmimus. Gal vėl reikėtų grįžti prie distancinio mokymo, kuris paskutiniaisiais socializmo metais buvo kritikuojamas.

Gal konkretizuotumėte, kokių specialybių ir specializacijų studentai labiausiai pageidaujami firmose, greičiausiai susiranda darbą?

Pirmiausia tai pasakytina apie technikos specialybių, kurios Klaipėdai labai reikalingos, atstovus. Neseniai Jūrų technikos fakultete lankėsi įvairių uosto įmonių direktoriai - jų pačių iniciatyva ir susitikome. Tai rodo įmonių vadovų požiūrį į universitetą, studijas ir mokslą. Kita vertus, akivaizdu, kad Klaipėdai specialistų reikia vis daugiau. Susitikę aptarėme, kokių specialistų šiuo metu reikia labiausiai, kuo mums gali padėti pačios įmonės. Buvo žadėta ir labai konkreti parama įsigyjant studijų priemones. Jei šiandien gana sunku studentus pasiųsti praktikos darbams į privačias firmas, tai technikos specialybių studentams tokių sunkumų nekyla.

Kai 1993 m. atvykau dirbti į Klaipėdą ir pradėjome kalbėti apie Jūreivystės (tuo metu Jūrų) instituto universitete steigimą, tai kai kurie asmenys stebėjosi: kam Lietuvai reikia jūrininkų, kai laivai parduodami, kai ir taip darbo nėra… Šiandien vyksta visai kiti procesai: mes nespėjame patenkinti įvairių jūreivystės kompanijų poreikio: tik duok laivavedžių, mechanikų, laivo inžinierių ir kt.

Žinoma, labai gaila, kad taip negražiai buvo parduotas Lietuvos žvejybinis laivynas “Jūra”, ligi šiol vyksta teisminiai procesai. Bet yra ir naujų dalykų: atsiranda naujos laivininkystės kompanijos, kurioms seni laivai gal iš tikrųjų jau būtų netikę. Joms reikia gerų specialistų, ir norima savo komandose turėti Lietuvos žmones. Ką besakytum, Vakarų kompanijų laivuose jau dominuoja filipiniečiai, kitų tamsiaodžių kraštų atstovai. Štai danų kompanija Klaipėdoje stato laivus ir maloniai kviečiasi dirbti būtent mūsų žmones. Lemia, manau, du dalykai: keičiasi žmonių požiūris į darbą, nes į kompanijas kviečiami tik darbštūs, pareigingi darbuotojai. Antra, ne paslaptis, kad mūsiškiai algos gauna mažiau, negu danai ar kiti Vakarų specialistai. Tokia realybė, bet ja mes turime ir pasinaudoti.

Priartinti jūrą Lietuvai

Išties svarbus klausimas. Klaipėdos universiteto misija gal net labiau išreikšta už Vilniaus ar Kauno aukštųjų mokyklų misiją. Universitetas kuriamas dideliame regione, kuriame nėra kitų aukštųjų mokyklų. Be mokslo ir studijų funkcijos, jis atlieka ir labai svarbų kultūros, švietimo, taip pat ir švietėjišką darbą. Gyvendami prie jūros suprantame, kad mūsų uždavinys - rūpintis ir jūros dalykais, padaryti jūrą Lietuvos ekonomikos pelningu šaltiniu.

Esame vienintelis universitetas, kuris moko jūros specialybių - rengia laivavedžius, laivo inžinierius, mechanikus, uosto valdymo specialistus. Aprėpiame visą jūros specialybių kompleksą, nes turime ir Jūreivystės kolegiją, kurioje rengiami žemesnio rango specialistai.

Jūs klausiate, kaip jūros disciplinos dera su humanitariniais mokslais. Svajoju, kad kiekvienas plataus profilio specialistas, kurį rengia universitetas, gautų ir humanitarinių, gal net ir meninių žinių. To siekti padeda ir Menų fakultetas. Kaip tai daroma praktiškai? Pvz., mūsų humanitarai labai daug dirba tyrinėdami kuršininkų istorijos, kultūros, tautosakos dalykus, kurie susiję su jūra. Muzikologijos institutas išleido dainų jūros tematika knygelę. Šiandien kiekvienas geras specialistas negali apsiriboti vien savo siaura specialybe.

Antra, siekiame, kad ir humanitarai gautų populiarių technikos, gamtosaugos žinių. Tuo gal pasireiškia pilietiškumo ugdymas. Kalbant apie švietėjišką ir kultūrinę funkciją, priminsiu, kad mūsų universitetas su Lietuvos mokslų akademija 1994 m. atgaivino šalyje mokslo dienas. Iš universitetų tai padarėme pirmieji. Kai kas mano, kad tos dienos - tai sovietinis palikimas, bet iš tikrųjų ir tarpukaryje “Žinijos” draugija Lietuvoje mokslo dienas rengė. Pagaliau juk populiarinti mokslo žinias - svarbi visų mokslo žmonių pareiga. Kasmet balandžio, gegužės mėn. apskrityje organizuojame jau ir mokslo bei meno dienas. Tai daryti nelengva, nes tik kai kurie merai mums padeda, skiria transportą, sales ir pan. Dažnai mums šitie renginiai kainuoja papildomai, bet matome ir du labai reikšmingus dalykus: studentus pratiname dirbti visuomenei, o visuomenė tokių renginių išsiilgusi.