Vilniaus Gedimino technikos universiteto Medžiagų atsparumo katedros profesorius, habilituotas daktaras, Studijų kokybės vertinimo centro direktorius Algirdas ČIŽAS šį rudenį pažymi garbingą 70 gyvenimo metų sukaktį.

Algirdas Eduardas Čižas gimė 1929 m. rugsėjo 16 d. Anykščių vls. Užupiečių kaime, 1947 m. baigė Anykščių gimnaziją, o 1952 m. - Kauno politechnikos instituto statybos fakultetą. Iš pradžių dirbo leidybinį darbą: mokslo literatūros leidykloje organizavo naują techninės literatūros redakciją, vėliau redagavo lietuviškąsias enciklopedijas (dabar yra rengiamos Technikos enciklopedijos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas). 1957-1958 m. jis dirbo Valstybiniame statybos ir architektūros reikalų komitete - organizavo pirmąją nuolatinę statybos parodą (vėliau jos bazėje atsirado Architektūros ir statybos muziejus).

Nuo 1963 m. jo gyvenimas susijęs su Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialu. Abi disertacijos, mokslo laipsniai, pedagoginiai vardai - viskas čia, toje pačioje mokykloje, besikeičiant jos vardams - VISI, VTU, VGTU. 1967 m. apgynė technikos mokslų kandidato, o 1974 m. - technikos mokslų daktaro disertacijas. Nuo 1977 m. - VISI profesorius. Lietuvos nusipelnęs mokslo ir technikos veikėjas (1979 m.). Jubiliatas konkurse buvo renkamas VISI bei pertvarkyto Vilniaus technikos universiteto (VTU) Medžiagų atsparumo katedros vedėju, o 1980-1987 m. - dar ir Statybos fakulteto dekanu. 1989 m. buvo išrinktas ir VISI Tarybos pirmininku, po to - įsteigto universiteto laikinosios Tarybos pirmininku.

A. Čižas yra paskelbęs beveik šimtą mokslinių publikacijų konstrukcijų mechanikos, optimizacijos metodų ir aukštojo mokslo pedagogikos klausimais. Jis skaitė paskaitas ir mokslinius pranešimus Italijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Švedijoje, Vokietijoje, JAV ir kitose šalyse. Prof. A. Čižas yra vienas iš “Aiškinamojo medžiagų atsparumo uždavinyno” (1985) autorių ir mokslinis redaktorius, 1993 m. išleido vadovėlį “Medžiagų atsparumas (Konstrukcijų elementų mechanika)”, yra mokslinių žurnalų “Statyba”, “Mechanika” redakcinių kolegijų narys. A. Čižas yra aktyvus mokslo bei technikos terminologijos tvarkytojas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo narys.

Jis labai domisi aukštojo mokslo organizavimo ir kokybės problemomis. 1989 m. išrinktas į Sąjūdžio Seimą, vadovavo jo Švietimo komisijai. 1998-1999 m. prof. A. Čižas koordinavo Baltosios knygos “Lietuvos aukštasis mokslas” projekto rengimą, dabar aktyviai dalyvauja rengiant naujojo įstatymo, reguliuosiančio aukštąjį mokslą, projektą.

Prof. A. Čižo kolega prof. habil. dr. Juozas Atkočiūnas, parašęs šią profesoriaus gyvenimo ir veiklos trumpą santrauką, uždavė sukaktuvininkui dar ir keletą klausimų. Spausdiname juos ir prof. A. Čižo atsakymus bei pasvarstymus.

J. A. Gerb. Profesoriau, skirtingais sovietmečio metais mes abu įgijome statybos inžinieriaus kvalifikaciją. Atkūrus Nepriklausomybę, įsigalėjo tripakopė aukštojo mokslo studijų sistema. Ar tai reiškia, jog mes - prastai parengtų inžinierių karta? Ar tai susiję tik su mūsų aukštojo mokslo pripažinimo užsienyje dalykais?

A. Č. Venkime kurti savo nevisavertiškumo kompleksą – ir mudu, ir kiti mūsų kolegos drąsiai galime lygintis su kitų šalių universitetų absolventais. Mūsų kvalifikacijos, mūsų diplomai pripažįstami kitur. O aukštojo mokslo sistema, struktūra kinta ir kis, vis tobulėdama. Tripakopė struktūra leidžia daugiau diferencijuoti studijas, plačiau pateikti elementarius dalykus tiems, kurie dirbs kasdienį profesijos darbą (turėdami akademinį bakalauro laipsnį), ir stipriau parengti tuos, kurie turės kūrybiškai spręsti svarbias profesijos ir mokslo problemas – magistrus bei daktarus. Net Vokietija, lig šiol konservatyviai laikydamasi senosios struktūros, jau rengiasi pertvarkyti savo aukštąjį mokslą pagal anglosaksiškąją tripakopę schemą.

J. A. Ar studijų struktūros pasikeitimai per pastaruosius kelerius metus sąlygojo studijų kokybės gerėjimą? Kas tai įrodo? Užsienio svečiai (jie dažnai vadinami ekspertais) ar nugriuvusi kolona?

A. Č. Struktūros keitimas nėra studijų turinio ar kokybės kitimas, jis tik sudaro geresnes galimybes tobulinti studijas – juk vienaip galima pertvarkyti pagrindines studijas, kitaip - magistrantūrą, dar kitaip atrodys numatomų neuniversitetinių studijų programos. O ta nugriuvusi kolona, ko gero, statyta buvo inžinierių, studijavusių anksčiau negu buvo pradėta studijų reforma.

J. A. Studijų kokybės vertinimo centre nedaug darbuotojų. Gal apie studijų kokybės gerėjimą Jūs sprendžiate iš vadinamosios “savianalizės” rezultatų?

A. Č. Studijoms vertinti pasitelkiami ekspertai – tiek akademinės bendruomenės, tiek profesinių sluoksnių. Jų pakanka. Ir apie kokybę sprendžiama ne vien iš aukštosios mokyklos savianalizės, bet ir iš ekspertų pastebėjimų per jų vizitus, kalbantis su vadovybe, dėstytojais, studentais. Bet, žinoma, savianalizė yra ir bus pagrindinis vertinimo elementas – tai pripažįsta kokybės vertintojai - teoriškai ir praktiškai. Būtent jau savianalizės metu patys studijų programos vykdytojai pastebi savo klaidas ir randa būdus savo veiklai gerinti. Be to, aš neturiu pagrindo sakyti, kad kur nors yra kalbama apie studijų kokybės “gerėjimą”. Jūs, Juozai, vadovaujate katedrai, kurioje šįmet vyko statybos studijų krypties savianalizė, nejaugi ji nebuvo naudinga Jūsų padaliniui?

J. A. Žinoma, šiek tiek naudinga. Išryškėjo kai kurios materialinio aprūpinimo spragos, literatūros trūkumas. Ir dar kai kas naudingo. Mūsų katedros rodikliai neblogi, nes turime atspausdintų straipsnių mokslo žurnaluose, kurie dažnai cituojami, aktyviai dalyvaujame mokslinėse konferencijose, bendradarbiaujame su užsienio mokslininkais. Mokslo rezultatus diegiame mokymo procese, t.y. vykdome pagrindines VGTU vadovybės nuostatas. Mūsų universiteto Studijų bei Mokslo direkcijos katedrų veiklą kontroliuoja pakankamai griežtai, pasakyčiau, nuolat atlieka vidinę neformalią analizę. O Jūsų Studijų kokybės vertinimo centro anketų pildymas atima daug dėstytojų laiko, šiek tiek ir erzina (mokymo procesas kas mėnesį pildant anketas, aišku, “gerėja”!). Na, šiek tiek sutirštindamas spalvas atvirai pasakysiu, jog Jūsų Centro nurodymu mes atliksime kokias tik norite savianalizes!! Ką, ar mes per sovietmetį neišmokome pildyti įvairių anketų (pvz., “metodikos tobulinimo metodika”), o gal Jūs pamiršote, kaip jos skaitomos! Kurti naujas anketas ar “formas” - valdininkų užsiėmimas... Tiesą sakant, gerbiamas sukaktuvininke, tai mėgstate ir Jūs (skaitytojui čia vieta priminti, jog profesorius A. Čižas nėra piktas, nėra su niekuo kada nors susipykęs...). Bet ką aš čia, šiandien mano pareiga tik klausti. Taigi aukštojo mokslo įstatymo projektas. Esminis klausimas - tai valdininkų (o gal ir ne vien jų?) svajonė vadovauti universitetiniam mokymui ir mokslui?

A. Č. Stabtelėkime šiek tiek prie anketų. Jeigu norime ką nors daryti gerai, dalyką turime labai gerai išmanyti – žinoti jo tikslus, uždavinius, galimas klaidas, vykdymo slenksčius ir t. t. Negana visa tai turėti galvoje, reikia suformuluoti ir raštu, nes tik tada patys aiškiau viską suvokiame. Tai daryti reikia reguliariai, nuolat. Ir vertinimo taisyklės nurodo savo veiklos vertinimą atlikti reguliariai. Kai tokio nuolatinio vertinimo išvados katedroje bus susikaupusios per keletą metų, bet kokiai anketai užpildyti daug laiko nereikės. Aš nuolat stengiuosi pabrėžti, kad svarbiausias vertinimo tikslas yra padėti tobulėti, bet ne rengti kokias varžybas ar ieškoti galimybių ką nors bausti. Žinoma, mums po sovietinių griežto inspektavimo metodų sunku patikėti ekspertų geranoriškumu, dar ilgai į ekspertus bus žiūrima kaip į inspektorius ir… bus stengiamasi juos apgauti, ką nors nuslėpti ar pagražinti. Tikiuosi, laikui bėgant ir mes imsime kitaip žiūrėti į vertinimo procedūras.