Gediminas Zemlickas

B. Aleknavičius yra rašęs, kaip 1945 ar 1946 m. į Tolminkiemį iš Kauno nuvyko tolima Donelaičio giminaitė Vlada Hornaitė- Broniukaitienė, ir savo akimis matė ten gražiausiai stovinčią bažnyčią. Nuo jos stogo buvo nukritusi ir sudužusi tik viena čerpė. B. Aleknavičius turi persifotografavęs ir 1947 ar 1948 m. darytas nuotraukas (jas čia spausdiname kaip istorinį dokumentą), kuriose priešais Tolminkiemio bažnyčią pozuoja keli naujieji kolonistai. Fotografuota mėgėjo, vienoje nuotraukoje bažnyčios bokštą gožia medis, tačiau akivaizdu, kad bažnyčios pastatas dar stovėjo.

Kaip Donelaitis tapo Titanu

Gal per nežinojimą, o gal ir dėl kitų priežasčių Donelaičio asmenį esame gerokai mistifikavę, pavertę vos ne Titanu. Prisiminkime kad ir jo darbus Tolminkiemyje. Donelaitis perstatė bažnyčią ir kleboniją, pastatė našlių namus ir mokyklą, užveisė sodą, tvarkė 40 ha ūkį. Kaip tikras mitinis herojus, iš klebonijai priklausančių laukų jis ritino akmenis, kasė griovius ir sausino laukus. Ne veltui Šilutės melioratoriai būrų poetą paskelbė pirmuoju Mažosios Lietuvos laukų sausintoju ir melioracijos šiame krašte pradininku. Be to, žinome poetą gaminus barometrus, kai kuriuos optinius prietaisus, klavesinus, pianinus. Jis harmonizavo giesmes, vertė iš antikos kalbų, rašė pasakėčias, o trumpo atokvėpio minutėmis, jeigu išvis tokių būta, sukūrė nemariuosius “Metus”, kurie pagal meninę įtaigą ligi šiol yra nepralenktas lietuvių literatūros šedevras. O kur dar kasdieniai didelės parapijos klebono darbai ir rūpesčiai.

B. Aleknavičius į tokį Donelaitį – Kalevipoego ir Lačplėsio lydinį, herojiškų darbų atlikėją – žvelgia labai skeptiškai. Ar tam, kad galėtų nuo laukų rinkti akmenis ir kasti griovius, reikėjo baigti senąją Albertiną – Karaliaučiaus universitetą? Tiesa, žmonijos patirtis bus praturtinta ir šia žmogiškojo patyrimo forma, kai intelektualai, mokslo ir meno atstovai raus griovius, sausins pelkes, ties kanalus ir geležinkelius, kas akmens anglį Vorkutos šachtose, kirs taigoje medžius ar gaudys žuvį Laptevų jūroje. Bet visa tai vyks XX a., kai šeštadalį planetai priklausančios sausumos pakirs baisi politinė, ideologinė ir dvasinė anomalija – raudonasis maras. Panašus maras – tik rudo atspalvio – išplis Vokietijoje, o geltonoji labai panašios ligos atmaina įsikeros Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Kampučijoje. Visa tai dar vyks gerokai vėliau, Voltero “Kandido” herojaus žodžiais tariant, puikiausiame iš pasaulių.

Bet mes kalbame apie XVIII a. Rytų Prūsijos realijas, tą žemės kampą, kuriam buvo prigijęs Mažosios Lietuvos vardas. Ką reiškė Donelaičio laikais pagaminti klavesiną ar pianiną? Pasak B. Aleknavičiaus, kiekvienam tokiam muzikos instrumentui reikėjo susirinkti ir pasiruošti medžiagos, tad Donelaitis, gamindamas vieną klavesiną, galėjo užtrukti 6-7 metus, o pianinui pagaminti galėjo eikvoti ne vieną dešimtį metų. Žinome, kad poetas į pasaulį paleido du pianinus ir bene tris klavesinus.

O tai, ką Donelaitis Tolminkiemyje perstatė ar pastatė kone laisvalaikiu, nes privalėjo vykdyti ir tiesiogines dvasios ganytojo pareigas, mūsų kartai, vadovaujamai tuometinės Kultūros ministerijos, plušant Kauno restauratoriams ir talkinant “Alko” klubo entuziastams, per tą patį laiką jau buvo visiškai neįveikiama. Todėl B. Aleknavičius kelia dvi visai logiškas prielaidas: arba mūsų karta neteko sugebėjimo dirbti, bent jau palyginus su mūsų protėviais, arba ant Donelaičio pečių lengva ranka suversta tokia darbų našta, kokia pakeliama tik visam darbštuolių kolektyvui.

Pats klaipėdiškis neabejoja antrosios prielaidos teisingumu. Penkis dešimtmečius gyvenome mistifikuotų vertybių santvarkoje, kurioje darbo ir kovų didvyrių įvaizdžio kūrimas buvo tiesiog neatsiejama pačios santvarkos egzistencijos dalis. Šalyje, kurioje visų mokslų ir kone visų be išimties veiklos sričių didžiausi autoritetai buvo marksizmo klasikai, kurioje Donbaso šachtininkas ir stachanoviečių judėjimo pradininkas išdirbio normas viršydavo nuo 14 iki 31 karto, nieko neįmanomo tiesiog negalėjo būti. Kiekviena iš broliškų tautų ne tik kūrė naujus darbo didvyrius, bet ir uoliai jų ieškojo savo istorinėje praeityje, suprantama, juos priešindama išnaudotojams ir liaudies masių engėjams.

Kiek Donelaičių būta Tolminkiemyje

Ne paslaptis, jog poeto brolis Mykolas, vertęsis juvelyro amatu (kaip ir judviejų kitas brolis – Fridrikas Karaliaučiuje), senatvėje gyveno Tolminkiemio klebonijoje globojamas Kristijono ir ten mirė 1757 m. Būta dar ir kito Donelaičio, gyvenusio tarp klebono Kristijono aplinkos žmonių. B. Aleknavičiui ramybės neduoda vienas jo su kitais bendraminčiais 1963 m. išvykos į Tolminkiemį epizodas.

Tai buvo jo pirmasis apsilankymas Tolminkiemyje. Būrų poeto pastangomis statytosios bažnyčios mūrų jau nebebuvo. Naujieji kolonistai, nugalėtojų pozomis iki valiai prisifotografavę bažnyčios fone, jau spėjo ją nugriauti – ieškojo lobių, o kiti, matyt, tiesiog tenkino griovimo ir naikinimo instinktus. Plytas panaudojo kaip statybinę medžiagą savo ir kitų čionai atkakusiųjų statiniams. Šventoriuje ant kalvelės B. Aleknavičius ir kiti tos kelionės dalyviai rado dvejas kapinaites: vienerios jau visai sunykusios, o kitos – dar visai neblogai išlikusios. Kiti lankytojai jau spėjo pasižvalgyti ir nukurnėjo tolyn, o Aleknavičius su Klaipėdos muziejaus direktore Brone Elertiene užsibuvo kiek ilgėliau. Skaitinėjo metaliniuose kryžiuose iškaltas pavardes. Ant vieno, dideliai savo nuostabai, rado Donelaičio pavardę. Ne Kristijono ir ne jo brolio Mykolo. Kryžius vėlyvesnio meto, negu poetas gyveno. Tą kartą vardo perskaityti nepavyko, o gal jo paprasčiausiai neišsaugojo atmintis, tačiau labiausiai sau B. Aleknavičius negali atleisti už tai, kad to kryžiaus nenufotografavo. Turėjo fotoaparatą ir galėjo spragtelėti užraktu, bet diena buvo smarkiai apniūkusi, geros nuotraukos nepadarysi, todėl nutarė atidėti kitam kartui, kai diena bus saulėta ir nereikės skubėti.

O kito karto nebebuvo. Kai antrą sykį B. Aleknavičius atkako į Tolminkiemį, tai čia, kaip tyčia, tik ką buvo prasiautęs metalo laužo rinkimo vajus. Iš bažnyčios šventoriaus pionieriai išvilko metalinius kryžius, taigi ir tą, kuriame buvo Donelaičio pavardė. Praradimas nesugrąžinamas.

Kas jis buvo – poeto bendrapavardis? Kristijono brolis Mykolas buvo nevedęs, palikuonių nepaliko. Galėjo būti kuris nors iš Kristijono brolių sūnų, o gal vienas iš tos atšakos atstovų, su kuriais siejosi Hornų pavardė?

Kas buvo tie Hornai

Netoli Tolminkiemio gyveno ūkininkai Donelaičiai. Sunku pasakyti, koks buvo jų giminystės ryšys su poetu Donelaičiu ir jo gimine, bet toje šeimoje gyveno mergina, galimas dalykas, to ūkininko duktė. 1812 m. sumušti prancūzai traukėsi per Rytprūsius, kažkoks jaunas karininkas smarkiai negalavo, o gal buvo sužeistas, žodžiu, toliau žygiuoti negalėjo ir atsidūrė Donelaičių šeimoje. Donelaitytė jį slaugė. Prancūzas įstrigo ilgiau, negu reikalavo gydymas, ir tą merginą vedė. Jo pavardė buvo Hornau. Taigi ši pavardė, vėliau sutrumpėjusi į Horn, persipynė ir su kiekvienam lietuviui brangia Donelaičių pavarde.

Brangi ši pavardė tapo ir Hornams. 1834 m. birželio 15 d. Klaipėdoje gimė Aleksandras Hornas (Horn), kuris pagarsėjo kaip Mažosios Lietuvos istorikas. Jis buvo teisininkas ir Įsruties senovės draugijos narys, parašęs ne vieną knygą apie Mažosios Lietuvos miestus ir žmones. Parašė ir 1893 m. išleido nedidelę knygelę ir apie lietuvių poetą “Christian Donalies”.

B. Aleknavičius šios poeto biografijos kone penkerius metus ieškojo Vokietijos bibliotekose. Ir nerado. Tik neseniai jam pavyko gauti tos knygos atspaudą. Iš jos dar geriau aiškėja Hornų ir Donelaičių giminių ryšiai – dar vienas laiptelis poeto asmenybės link.