Praėjusį kartą diskusijos dalyviai – Biotechnologijos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis prof. Arvydas JANULAITIS ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius prof. Edmundas Kazimieras ZAVADSKAS – mėgino išsiaiškinti, kur neracionaliai naudojamos mokslo ir studijų reikalams iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos. Šią temą profesoriai gvildena ir toliau.

Apie naujas specialybes ir universitetus

E. Zavadskas. Taip. Noriu kalbėti apie naujų universitetų ir naujų specialybių universitetuose kūrimą. Kai kuriuose nėra tam tikrų sričių (pvz., biologijos) daktarų, docentų, nors būtent tos srities specialistus imasi rengti. Arba neturi nė vieno inžinieriaus mechaniko, kuris turėtų daktaro laipsnį, o tuos specialistus – ir dar magistrus – rengia. Su sostinės universiteto biologu, fiziku ar kitos srities specialistu pasirašoma sutartis, jis važinėja į periferijos universitetą, pradeda rengti biologijos, fizikos specialybių studentus. Panašiai norima pradėti brangiai kainuojančias dailės, muzikos studijas. Ar reikia rengti dailininkus (ne dailės mokytojus) periferijos universitete, kur kiekvieną studentą rengti kainuoja po keliolika tūkst. Lt, jeigu turime Dailės akademiją Vilniuje bei Dailės institutą Kaune? Naujų specialybių aukštosiose mokyklose steigti nederėtų, jeigu pakankamai specialistų rengia universitetai, šį darbą dirbantys nuo seno. Tam reikalui šiandien nėra pinigų ir nebūtina.

Taupymas – pačių universitetų darbuotojų sąskaita?

Jūs, rektoriau, sutikote, kad vienas iš lėšų taupymo būdų būtų penkerių metų studijos vietoj dabar esančių šešerių. Bet jei Jūs pradėsite dirbti pagal 5 metų studijų programas, tai dalį dėstytojų turėsite tuojau pat atleisti. Taip ir bus sutaupytos lėšos. Tik kaip Jūs tai padarysite praktiškai, ką pasakysite savo universiteto darbuotojams?

E. Zavadskas. Mes savo universitete tai galime padaryti, tegu tik kiti padaro. 1990-1991 m. ėmėmės daugelio naujovių, nors dar nebuvo priimtas Mokslo ir studijų įstatymas. Jeigu kai kurie universitetai tik dabar išleidžia pirmą ar antrą magistrų laidą, tai VGTU išleista šešta ir septinta laidos. Mane tada bandė net į teismą patraukti už etatų mažinimą, darbuotojų atleidimą iš darbo. Juk kai kuriems mūsų docentams kurį laiką net teko eiti vyr. asistento pareigas. Taip sukomės iš sunkios padėties pertvarkydami VISI į Technikos universitetą, vietoje kelių studijų programų įkurdami dešimtis.

ML. Gerb. Rektoriau, kiek prisimenu, Jus tuo metu aštriai ir ne visada draugiškai kritikuodavo už tą patį, dėl ko šiandien Jūs kritikuojate kitus, jaunesnius universitetus. Jums buvo priekaištaujama, kad steigiate naujas specialybes, nors tam tinkamos bazės, dėstytojų neturite, kad imatės maksimalistinių sumanymų ir apskritai su savo vagonais norite riedėti pirma garvežio. Jūs pats priminėte, jog Mokslo ir studijų įstatymo dar nebuvo, o Jūsų vadovaujamas universitetas ėmėsi daugelio naujovių. Tačiau dabar kritikuojate kitus, kurie daro tą patį, t. y. mėgina eiti Jūsų pramintu keliu?

E. Zavadskas. Man gerai žinoma visa ta kritika, kuri buvo pasiekusi net valstybės Prezidentą. Kurdami naująsias specialybes, mes iš nieko neprašėme pinigų. Išskyrus Aviacijos institutą, kai mokomiesiems lėktuvams pirkti išties kreipėmės dėl lėšų. Mes priešgaisrinės saugos inžinierių esame parengę jau 200, bet nė vieno lito iš biudžeto tam tikslui negavome. Studentams, kaip ir tradiciškai rengiamiems, pinigai buvo skirti, tačiau laboratorijoms, įrangai papildomų lėšų neprašėme. Štai įkūrėme bioinžinerijos specialybę, bet tą padaryti mums padėjo partneriai, taip pat ir Biotechnologijos institutas. Dar prieš 8 metus įkūrėme statybinių medžiagų specialybę, tačiau kartu su Termoizoliacijos institutu. VGTU A. Gustaičio aviacijos institutui “Lietuvos avialinijos” padovanojo pastatą, nupirko technikos. Mes jau išnaudojome visus savo vidaus rezervus. Vienam dėstytojui VGTU tenka 12-14 studentų, kai net humanitarinio profilio universitetuose – 9.

O kitos aukštosios mokyklos veikia kitaip, reikalauja pinigų iš biudžeto, taip pat ir pastatų – apetitas vis auga. Naujų specialybių įkūrimas kai kuriems universitetams – tai galimybė daugiau reikalauti, ir būtent iš biudžeto. Tuo VGTU ir skiriasi nuo kai kurių kitų aukštųjų mokyklų, kad stengiamės užpildyti nišas, kurių dar niekas kitas iki mūsų nebuvo užpildęs.

A. Janulaitis. Turite mintyje ir vadybininkus, kuriuos metėsi rengti visi universitetai?

E. Zavadskas. Galima šaipytis, bet šių sričių specialistus rengiame jau 36 metus. Juk ir G. Vagnorius mūsų universitete baigęs šią specialybę ir apgynęs daktaro disertaciją. Ekonomikos disertacijos iš inžinerinės ekonomikos, organizavimo ir valdymo buvo ginamos daug metų. Dabar vadiname vadyba. Kai kas pasakys, kad Technikos universitete to nereikia, bet juk visą laiką buvo. Turime tos srities 15 habilituotų mokslo daktarų, profesorių, tad mūsų kvalifikacija pakankama.

Kaip tvenksime upę

E. Zavadskas. Siūlau veikti per finansavimą ir reikalauti kokybės. Turi būti neatestuojamos tos studijų programos, kurios neatitinka reikalavimų. Ir visa politika.

A. Janulaitis. Tokių galių pakanka ir turint dabartinę įstatymų bazę.

ML. Jeigu tos galios pakanka, tai kodėl ji neparodoma?

A. Janulaitis. Šito Jūs turite klausti ne manęs.

E. Zavadskas. Visų vadybinių specialybių studijų programos Lietuvoje buvo patikrintos, ir iš visų šalies aukštųjų mokyklų buvo nustatytos 5 pavyzdinės programos: VGTU – 3, VDU ir KTU – po vieną. Rezultatai gana iškalbingi. Gerbiu Šiaulių universiteto mums artimą Technikos fakultetą, iš jo išėjo dviejų aukštųjų mokyklų rektoriai: KTU – K. Kriščiūnas ir ŠU – V. Laurutis. Puikios Šiauliuose specialiosios pedagogikos ir daugelis kitų specialybių, bet kai ten užsimojama griebtis naujų sričių, kurių specialistus daug metų rengia kiti universitetai – tai nonsensas. Kada Seimo nariai nuvyksta į Marijampolę ir užtikrina, kad ten bus universitetas, kai nėra nei vieno mokslų daktaro, arba KTU įkuria du fakultetus Panevėžyje ir rengia pagrindus būsimajam savarankiškam universitetui, kuris vėlgi pageidaus įkurti daug naujų specialybių (studijų programų) – tai negali nejaudinti mokslo visuomenės. Iš kur semsime pinigų, jei visi raikome tą patį pyragą? Jei biudžetinis finansavimas jau veikiančioms aukštosioms mokykloms būtų pakankamas, niekas neabejotų besikuriančių mokyklų planų pagrįstumu ir realumu.

A. Janulaitis. Aukštųjų mokyklų ekstensyvų plėtimąsi gal reikėtų bent kuriam laikui pristabdyti, ir jas orientuoti į intensyviosios plėtros kelią.

E. Zavadskas. Kai kas dejuoja, kad palyginti su ES valstybių rodikliais Lietuvoje studentų skaičius mažas. Kažkodėl pamirštama įvertinti tai, kad visai neužilgo bus įteisinta kolegijų veikla, tad ir studentų iškart padaugės. Mano oponentai ranka moja, girdi, ne iš aukštosioms mokykloms skirto katilo tos lėšos bus skirtos.

A. Janulaitis. Tačiau iš švietimui ir mokslui skiriamų lėšų.

E. Zavadskas. Be abejo. Esu tikras, kad po kolegijų kūrimo vėliava kai kurios aukštesniosios mokyklos bus sunaikintos. Ir pirmiausia būtent tos, kurių pastatai labai gerose vietose. Bus mokyklos “suvalgytos”, o pastatai perparduoti.

A. Janulaitis. Dėl kolegijų nesu pasirengęs diskutuoti, ne visai suvokiu problemą. Tačiau norėčiau grįžti prie taupymo reikalų štai kokiu požiūriu. Buvome užsiminę, kad iš mokslui skiriamų lėšų finansuojami kai kurie taikomieji tyrimai. Jie yra priskirtini šakinių interesų sričiai ir iš ten turėtų būti finansuojami. Nėra reikalo taikomųjų tyrimų vadinti mokslu.

Be to, yra daug infrastruktūros objektų, kurie finansuojami iš mokslui skiriamų lėšų. Štai Gerontologijos ir reabilitacijos centras Vilniaus Jeruzalėje - kodėl jam skiriamos mokslo lėšos? Man aiškinama, kad Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas tame centre atlieka mokslinius tyrimus. Atsiprašau, bet juk Santariškėse ir Kaune visas kompleksas ligoninių, ten irgi tyrimai atliekami, bet juk ne iš mokslo lėšų finansuojamos. Nors universitetų profesūra ir studentai naudojasi tų klinikų baze.

Kitas akivaizdus pavyzdys - Etnokosmologijos muziejus, veikiantis prie Astronomijos observatorijos Molėtų rajone. Tai labai originalus, įdomus ir visuomenei labai reikalingas objektas, tačiau turėtų būti finansuojamas iš Kultūros ministerijos skirstomų lėšų - kaip muziejus.

ML. O kaip turėtų būti finansuojami botanikos sodai, dabar veikiantys kaip universitetų padaliniai?

A. Janulaitis. Botanikos sodai yra mokymo priemonė. Visame pasaulyje tokia pažiūra. Natūralu, kad veikia prie universitetų.

Užkliuvo akademikai

Kalbu nenusiteikęs nei prieš Mokslų akademiją, nei prieš ten susirinkusį “mokslo žiedą”. Bet man atrodo, kad toks lėšų naudojimas nėra normalus. Visuomeninė organizacija išsirenka savo narius, o visuomenė iš mokesčių mokėtojų pinigų turi jiems mokėti. Mano nuomone, galėtų būti priimtas garbingas sprendimas tas lėšas skirti mokslo ir studijų reikalams. Nenukentėtų ir akademijos nariai, kadangi daugelis jų dirba aukštosiose mokyklose ar mokslo institutuose. O darbovietėms suteikta teisė skirti priedus profesoriams ir moksliniams bendradarbiams už tam tikrus jų pasiekimus. Ir dar įstaigos vadovas gali pridėti 50 proc. prie algos iš mokos fondo lėšų. Tad jei MA narys tikrai gerai dirba, tai ramia sąžine galėtų gauti visus jam priklausančius priedus - niekam tai nebadytų akių.

Sutinku, kad MA pastatui, sekretoriatui išlaikyti, taip pat Mokslo akademijos bibliotekos reikmėms, leidybai valstybė privalo skirti lėšų.

ML. (Skaitytojams reikėtų priminti, jog prieš 3 metus prof. A. Janulaitis neribotam laikui suspendavo savo veiklą Lietuvos MA, protestuodamas prieš kai kurias, jo tvirtinimu, negeroves toje organizacijoje. A. Janulaitis atsisakė ir jam, kaip šios Akademijos nariui korespondentui, priklausančių išmokų, prašydamas tas lėšas skirti studentams biologams skatinti.)

Gal garbaus amžiaus akademikams, kurie jokių pareigų kitose darbovietėse nebeužima, tam tikras išmokas galima būtų mokėti?

A. Janulaitis. Turiu pasakyti, jog pasaulyje mokslų akademijų nariams paprastai nemokama ir dėl to akademijos nesugriūva.

E. Zavadskas. Taip, kaip Jūs sakote, iš tikrųjų yra daugelyje kapitalistinio pasaulio valstybių, taip pat ir toje pačioje JAV. Tose šalyse mokslininkai gauna gerą atlyginimą, turi socialines garantijas. Bet pokomunistinėse šalyse yra kitaip. Nei normalių atlyginimų, nei socialinių garantijų. Garbaus amžiaus akademikai visą gyvenimą atidavę mokslui ir nesusikrovę jokių turtų, gauna mažesnes pensijas už buvusius valdininkus bei vidaus reikalų ir krašto apsaugos ministerijų pavaldumo pareigūnus. Valstybė neturėtų palikti likimo valiai savo mokslininkų, garsinusių ją pasaulyje.

Kas labiau vertas užuojautos – profesorius ar asistentas?

E. Zavadskas. Galiu su tuo sutikti, bet atlyginimų “šakutė” vis tik turi būti. Dabar, kai padidintas asistento atlyginimas, o docento sustabdytas, tai ko skubėti ir veržtis būti docentu?

A. Janulaitis. Nenorėkime 50 metų išgyvenę pagal vieną sistemą, po vienos nakties pabusti panašioje sistemoje, kaip Amerikoje. Tuo niekas netiki, o kas tikėjo, labai apsigavo. Pereinamuoju laikotarpiu visiems reikėtų dalytis. Dabar privilegijuotieji iškeliami, kadangi vienas kitą išrinko.

E. Zavadskas.Žmonėms, kuriuos mokslo bendruomenė įvertino, gal ir teisinga būtų mokėti tam tikrus aktyvumo priedus jų darbovietėse. Bet paprastai tokia galimybe nepasinaudojama.

A. Janulaitis. Pats principas yra ydingas. Akademija pati pasirenka sau narius, o valstybė kažkodėl jiems turi mokėti algą nepriklausomai nuo asmens darbo rezultatų. Principas pagal logiką ir papročių teisę – visiškai nepriimtinas, nes kas nedirba – tas nevalgo. Mes esame neturtinga valstybė ir tenka centus skaičiuoti.

Išvardijau, kaip būtų galima sutaupyti lėšų, kurios ir šiuo metu skiriamos mokslui, tačiau naudojamos neracionaliai. Galėčiau pateikti ir daugiau pasiūlymų. Juk kodėl šiandien valstybinių mokslo institutų direktoriai neskuba atsisveikinti su neperspektyviais darbuotojais? Todėl, kad institutai lėšų iš biudžeto gauna pagal jame dirbančias “galvas”. Juk visi institutų direktoriai sako: duokite mums garantuotą ilgalaikę subsidiją, tada mes tvarkysimės, racionaliai naudosime lėšas ir tikrai dirbsime ne prasčiau.

E. Zavadskas. Bet gal išmintingiau būtų pradėti skaičiuoti nuo neracionaliai skirstomų šimtų milijonų. Pirmiausia būtina turėti valstybės prioritetus. Kam skirti prioritetinį finansavimą - kuriantiems ar kontroliuojantiems ir baudžiantiems kuriančius? Seniai žinoma patralė: iniciatyva baudžiama. Išties negalima taikstytis, kad nėra tikslių mokslo prioritetų, kad institutuose finansuojamas ne mokslas, ne programos, bet “galvos” ir pastatų išlaikymas. Prof. A. Janulaitis pateikė pavyzdžių, kurie jam geriau žinomi. Aš pateikiau pavyzdžių iš aukštųjų mokyklų gyvenimo. Išvada aiški: būtina patiems tvarkytis, tačiau tvarkai padaryti reikalingi ir tam tikri politiniai sprendimai.

A. Janulaitis. O tvarką turi padaryti valdininkai. Štai ir visa išmintis.

ML. Nors pokalbio dalyviai diskusijos pradžioje ir atrodė prieštaraujantys vienas kitam, bet norint geranoriškai galima viską išsiaiškinti. Ir tada belieka tikėtis, kad kilusias idėjas bus siekiama įgyvendinti praktiškai. Ačiū diskusijos dalyviams.