Tęsiame pašnekesį su Klaipėdos universiteto Filosofijos katedros vedėju Leonidu DONSKIU, kuris šiuo metu skaito paskaitas ir tobulinasi Bredfordo universitete, Anglijoje. L. Donskis pasinėręs į neatidėliotiną darbą – pluša prie būsimosios knygos kompiuterinio maketo. Tai jo penktoji knyga – “Nejaugi tai ideologijos ir utopijos pabaiga? Moralinė vaizduotė ir kultūros kritika XX amžiuje”. Veikalas parašytas anglų kalba, jį 2000 metais išleis žinoma JAV leidykla Peter Lang Publishing, Inc. Knygoje analizuojamos ideologijos ir utopijos transformacijos modernioje visuomenės ir kultūros kritikoje. Pateikiama garsių XX a. kultūros kritikų intelektualiniai portretai, tarp jų ir Vytauto Kavolio, kurio atminimui autorius šią knygą ir skiria. Metodologiniu požiūriu šią knygą galima apibūdinti kaip socialinės filosofijos, kultūros filosofijos, civilizacijų teorijos ir intelektualinės istorijos derinį.

Filosofijos sąvokos yra pirminės kultūros atžvilgiu

Vienu požiūriu ji yra pirminė - kultūros vertybių, normų, pasaulio atžvilgiu. Filosofija teikia sąvokas, kurios yra pirminės kultūros atžvilgiu. Kita vertus, norėdami suvokti filosofijos vietą žmogaus žinojimo, pasaulio vertinimo struktūroje, be abejo, griebiamės bendrųjų kultūros kategorijų ir šia prasme kultūra tampa tarsi kontekstas, kuriame analizuojame filosofiją. Šiuo požiūriu filosofija tarsi kultūros fenomenas, reiškinys. Bet pabrėžiu: filosofija, be abejo, yra pirminė kultūrinės refleksijos atžvilgiu. Ji yra pirminė, nes visi kiti dalykai - ar žmogus yra, ar nėra normatyvinė būtybė, ar jis gyvena viename ar kitame kontekste, kiek žmogui lemiamos įtakos turi visuomenė, jo sociumas - visa tai yra antriniai dalykai filosofijos atžvilgiu. Filosofija vis dėlto kelia pamatinius klausimus, kurie yra neutralūs kultūros atžvilgiu.

Paradoksalu tai, kad kai tik griebiamės filosofijos apmąstymo, mąstome pačią filosofiją ir jos vietą vienoje ar kitoje kultūroje, tada neišvengiamai turime apibrėžti filosofiją, kaip vieną kultūros reiškinių. Tada jau mėginame aiškintis, kodėl filosofijos supratimas vienoje ar kitoje kultūroje skirtingas.

Mes mąstome istorizmo kategorijomis

Tai, ką minite, siečiau ne su materializmo, bet su istorizmo įtaka. XVIII a. pab. - XIX a. pr. įvyko lūžis Vakarų mąstymo istorijoje. Istorizmas visų pirma reikalauja įvilkti viską į kaitos, dinamikos, istorinio laikotarpio apdarą arba sąvokas. Labai didelis postūmis buvo duotas humanitariniams mokslams. Aš sunkiai įsivaizduoju šiuolaikinę humanistiką ir socialinius mokslus be istorizmo. Jie, ko gero, būtų išvis neįmanomi, jeigu tektų į viską žvelgti “filosofia perenis” - amžinosios filosofijos žvilgsniu. Neįsivaizduoju, ką veiktų dabartiniai humanitariniai ir socialiniai mokslai. Istorizmas davė didžiulę galimybę humanistikai, kalbant neutraliai, tai tiesiog lūžis. Mes kartais net nepastebime, kad mąstome istorizmo kategorijomis. Galime kalbėti dabar madinga tema apie istorizmo pabaigą, apie postistorizmą arba postmodernizmą, bet faktas išlieka: mes mąstome istorizmo kategorijomis. O tai reiškia, kad sunkiai pajėgiame mąstyti apie kažką, to kažko nepatalpinę į kultūros ar istorijos kontekstą.

Mąstant istorizmo kategorijomis ir viską talpinant į istorijos laikotarpio, epochos ar kultūros rėmus, kitaip mąstyti darosi ir nebeįmanoma. Mums be galo svarbu išsiaiškinti Konfucijaus ar Platono, Aristotelio ar šv. Augustino gyvenamą laikotarpį. Bet žvelgiant pro moderniuosius akinius, istorizmo žvilgsniu, be jokios abejonės, mes kitaip ir negalime aprėpti tikrovės ir mąstyti negalime kitaip, o tik istorinėmis kategorijomis.

Kaip Aristotelį suvokė arabai

Todėl universali patirtis, kurią gauname iš senųjų civilizacijų arba iš tų, kurias laikome ir Europos civilizacijos pradžia (senovės graikų, romėnų, viduramžių arabų), tai yra universalių sąvokų, universalios žmogiškosios patirties pasaulis, kurio dar nesuskaldo kultūrologinis žvilgsnis ir nefragmentuoja kultūrologinis horizontas. O istorizmas, kaip moderniojo mąstymo rėmas, modelis, kaip tik ir yra tas kultūrologinis horizontas, be kurio šiandien negalime ir mąstyti. Mums atrodo, kad tai natūralu - viską mąstyti istoriškai.

Bet aš manyčiau, kad į pačią filosofiją galime žvelgti arba filosofiniu, arba kultūrologiniu žvilgsniu. Kai griebiamės istorijos, kultūros, konteksto ir pan. dalykų, mes mąstome kultūrologiškai. Kai pamėginame iš to išsivaduoti ir žvelgti į juos, kaip į mąstytojus, o į pačią filosofiją - kaip į nepabaigiamą ir nuolat save kartojantį intelektualų veiksmą, pastangą, tada mes, ko gero, mėginame žvelgti į filosofiją taip, kaip žvelgė patys jos kūrėjai. Manau, kad tai požiūrio problema.

Kiek esame nepriklausomi

Juk ir moderniojoje filosofijoje yra pastangų apvalyti filosofiją nuo kultūrologinių, moderniųjų apnašų ir mėginti į filosofiją žvelgti kaip į galimybę mąstyti grynąjį pasaulį. Šito griebiasi fenomenologai ir kitų krypčių filosofai, mėginę išvaduoti šį mokslą nuo šiuolaikinio balasto, moderniojo žmogaus sąvokų, patirties, psichologizmo, istorizmo ir panašių moderniojo mąstymo apraiškų balasto. Tačiau negalime vienos ar kitos filosofinės minties technikos arba tų sąvokų primesti visiems mokslams. Štai čia ir iškyla dilema: filosofija, kuri minta pati savimi, kuri save laiko savipakankama ir tiek vertinga, kad jai nebūtina mąstyti kitomis kategorijomis, ir ta filosofija, kuri mano, jog reikia atsiverti kitokioms perspektyvoms, disciplinoms, kitiems mokslams, ir kuri mėgina su jais megzti dialogą. Manau, kad neverta dėl to atmesti moderniosios patirties, o tai kartais aistringai daro daugelis filosofų, manydami, jog modernioji pasaulėžiūra ir sąmonė iškreipia pačią šio mokslo esmę.

Kultūrologinio horizonto privalumai

Aš taip nemanau. Modernioji pasaulėžiūra, taigi ir istorizmas, kultūrologinis horizontas suteikia filosofijai tarpdisciplininio kalbėjimo ir mąstymo galimybę. Juk filosofija labai daug yra gavusi ir iš kitų mokslų - nemanau, kad tai blogai. Ne bėda, jeigu šiuolaikinė filosofija daug įkvėpimo semiasi iš sociologijos ar kitų socialinių mokslų. Taigi čia vėl požiūrio problema. Bet sykiu sutinku, kad į Aristotelį ar Tomą Akvinietį galima žvelgti taip, kaip jie žvelgė patys į save, arba šiuolaikiniu požiūriu.

Tačiau koks yra kriterijus, iš kur žinome, kad rekonstruojame tą pasaulio vaizdą, matymą, tas sąvokas, kuriomis apie žmones mąstė, tarkime, Aristotelis? Kas užtikrins, kad mūsų pasitikėjimas pačių pasirinktu metodu nėra tik saviapgaulė, atpildo nusipelnantis arogantiškumas?

Kai kurie filosofai teigia, kad mes visada esame sąlygoti kalbos, savo patirties, ir mūsų įsivaizduojamas praeities pažinimas yra ne kas kita, kaip didžioji fikcija. Mes tik ekstrapoliuojame savo laikmečio sąvokas ir paprasčiausiai jas permetame į kitas epochas, primetame savo mąstymo modelius, ir įsivaizduojame, jog atliekame švarią rekonstrukciją. Tai didelė problema.

Tai tik keletas aspektų, kurie rodo, kaip problemiška žvelgti į pačią filosofiją, kiek ji gali būti patikima. Dėl to nesu linkęs absoliutinti šio mokslo, skeptiškai vertinu bet kokį filosofijos dogmatizmą, nesvarbu, kokiu ženklu tai būtų žymima. Tegu filosofija geriau lieka atvira ir kitiems mokslams, įvairioms žmonijos patirtims, skeptiška savo pačios atžvilgiu. Tada filosofija tik laimės.

Jei tik šiuolaikiniai filosofai pradės imituoti tą filosofiją, kuri klestėjo viduramžiais Bolonijos ar Sorbonos universitetuose ir ims imituoti to meto scholasto santykį su filosofija, tai rizikuosime susikarikatūrinti ir sukompromituoti pačią filosofiją.

Fizika neatsako, kas yra fizika

Tai, ką Jūs minite, ir yra didžioji filosofijos stiprybė. Filosofijos paprastai griebiasi daugelio sričių žmonės, mėgindami apmąstyti savuosius mokslus. Paradoksalu, bet fizika neatsako į klausimą, kas ji pati yra. Fizika negali atsakyti, kas yra fizika. Tada tenka griebtis filosofijos. Lygiai tą patį galima pasakyti apie matematiką, sociologiją ir kitus mokslus. Ten, kur prasideda kritiškas žvilgsnis į save, metodologinė refleksija, paprastai griebiamasi filosofinės patirties ir filosofijos sąvokų. Šis mokslas ir vertingas tuo, kad jis visada nefiksuojamas, neturi disciplinos ribų. Tai didžioji filosofijos stiprybė ir privalumas.

Didieji fizikai, pradėję svarstyti pažinimo teorijos klausimus, susijusius su fizika, tapdavo filosofais. Tai pasakytina apie V. Heizenbergą, A. Einšteiną, kitus iškilius fizikus, kurie iškart griebdavosi filosofijos, kai tik mėgindavo atsakyti į epistomologinius pažintinius fizikos klausimus. Lygiai taip pat didieji matematikai – B. Raselas, A. Vaithedas ir kt., kurie irgi tapdavo filosofais, vos pamėginę nagrinėti epistomologinius matematikos aspektus.

Filosofijos laisvė teikia jai stiprybės

Filosofijos neprisijungimas prie konkrečių dalykų, konkrečios disciplinos, empirikos ir teikia jai stiprybės. Ši filosofijos, sakyčiau, laisvė, leidžia jai išlaikyti tam tikrą neutralumą. Iš to išplaukia ir galimybė visada kad ir laikinai susisieti su kitomis disciplinomis, kitais dalykais ir suteikti jiems labai svarbios perspektyvos.

Būtų negerai, jei, pvz., griežtųjų ar humanitarinių mokslų atstovai pasijustų esą kiek užgauti. Iš to, ką pasakėte, lyg ir išplaukia, kad visų mokslų keliai veda jeigu ir ne visai į Romą, tai į filosofiją tikrai. Kai tik mokslai atsiremia į pažinimo teorijos, santykio su kitomis žinojimo sritimis klausimus. Tikriausiai nenorite pasakyti, kad šitaip reiškiasi tų mokslų ribotumas?

Be abejo, egzistuoja tam tikri rėmai, kuriuose save skleidžia mokslai. Jie remiasi tam tikromis prielaidomis, kalba, kuri dažnai yra sąlyginė. Tuos sąlygiškumus, kalbos, ypač specialiosios, profesinės kalbos, ribas reikia suvokti.

Antra vertus, kiekvienas mokslas yra nuolat save koreguojantis ir negali pretenduoti į jokį absoliutumą. Mokslas yra visada tikimybiškas dalykas, nuolatinio savęs koregavimo proceso dalyvis. Todėl natūralu, kad visada egzistuoja tam tikros prielaidos, kurias atmetus tarsi nebelieka jokių rėmų. Dėl to viskas yra pakankamai trapu. Gyvename trapiame savotiškame konvencijų pasaulyje. Filosofija kartais ryžtasi kritiškai apklausti tas konvencijas. Tai ir yra didysis filosofijos žingsnis.