Gediminas Zemlickas

Nuostabi socialinės organizacijos forma buvo bažnyčia, vaidinusi didžiulį vaidmenį formuojant taip pat ir lietuvių tautines vertybes. Tačiau lietuvių kunigai, anot sociologo R. Grigo, nepasižymi tokiu intelektu ir, matyt, nėra tiek išsilavinę, kad bažnyčia pajėgtų vykdyti ir socialinę funkciją. Todėl bažnyčiai ir toliau lieka tradicinės funkcijos – malda, atgaila, ritualas.

Tad ką šiuo atveju gali pasiūlyti pats R. Grigas, nagrinėdamas tautos ir tautiškumo problemą? Siūlo gaivinti tai, kas eina iš prigimties – per šimtmečiais ir tūkstantmečiais perduodamas genetines struktūras. Mumyse glūdi archetipai, tik reikia rasti būdus, kaip tas stygas suvirpinti, kad kiekvieną tautai priklausantį žmogų, nepaisant profesijos ir socialinės padėties, tautiškumo jausmas vienytų, rištų. Deja, kol kas tas rišlumas nyksta.

Teisybė, tautiškumą galima palaikyti ir valdininkiškomis priemonėmis. Nacionalinės valstybės išliks, teigia sociologas, kadangi valdininkijai labai svarbu turėti “savo valstybę”, savo teritoriją ir savo įstatymus. Ta teritorija gali būti įvairaus masto – seniūnijos, savivaldybės, apskrities ar šalies teritorija. Tai erdvė, kurioje valdininkas jaučia savo valdžią ir “reikalingumą”, ir dėl jos jis bylinėsis ir kausis visomis savo kūno ir dvasios fibromis. Jam tai naudinga. Tegu tai ir ne visai konstruktyvi, tačiau vis viena – tautinės valstybės, nacionalizmo atrama. Kartu tai ir bendruomeniškumo idėjos gaivinimo vienas požymių.

Svarbu pasaulyje nykstančius procesus suvokti, analizuoti ir diagnozuoti, nesiremiant tik lokaliniais reiškiniais. Būtinas strateginis mąstymas. Kuo platesnis bus kontekstas, kurio pagrindu bus priimti sprendimai, tuo geresnis bus rezultatas, tuo mažiau bus smėlio pilių mūsų valstybės gyvenime. Turime suvokti, kad gyvename globalių procesų, kurių daugelis nuo mūsų nepriklauso, pasaulyje. Juos suprasti būtina, - teigė sociologas.

O vokiečiai išsaugojo stambius ūkius

Kaip priešybę R. Grigas pateikia Vokietijos pavyzdį. Vokiečiai sugebėjo išsaugoti 87 proc. stambių ūkių – buvusios VDR palikimą. Pasidalino akcijas pagal tai, kiek metų žmogus ūkyje dirbo, kokios yra kvalifikacijos ir pan. Tie ūkiai sukaupė akcijas ir puikiausiai veikia kaip agrofirmos. Užtikrinta socialinė infrastruktūra, darbo vietos, kultūrinių poreikių tenkinimas.

Lietuva pasuko kitu keliu. Kaimas, kuris buvo tautinio atgimimo, tautinio autentiškumo versmė, pagaliau ir gyvenimo prasmės šaltinis daugeliui kartų, šiuo metu daugelį šių pamatinių tautos gyvenimo vertybių jau praradęs. Kaime daugiau negu mieste degraduojančių šeimų, iš kaimo slenka asocialumo banga. 6-8 proc. asocialių šeimų sutiksime ir Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje – bet kurioje visuomenėje bus nepritapėlių, bet Lietuvoje tie skaičiai siekia pavojingą ribą. Kaimo gyventojų asocialumas vis didėja, stinga kūrybingų, iniciatyvių žmonių. Žmonės iš prigimties skirtingi, vienas turi kūrybinį užtaisą, pagavus inovacijoms, o kitas konservatyvus, gyvena pagal įprotį – augina karvę, kiaulę ir nelabai įsivaizduoja, kaip dar galėtų suktis. Pasak R. Grigo, bet kurioje aplinkoje būtina kritinė iniciatyvių žmonių masė. Jei jos nėra, tai vyksta degradacijos procesas. Deja, būtent šį procesą labiausiai pastebi sociologas Lietuvos kaime. Politikai daro nuolaidas Europos Sąjungai ir kalbėti apie tautiškumą jiems atrodo provincialu. Tačiau be tautinės orientacijos neįmanoma atkurti bendruomeniškumą, taigi ir kultūrą.

Nors prof. R. Grigas ir tvirtina esąs optimistiškas pesimistas, tačiau jo prognozės toli gražu nedžiugios. Kaimo politikoje, priešingai negu valstybės kūrimo srityje, radikalių permainų bent jau artimiausiam dešimtmečiui jis neįžvelgia. Kaime išmirs dabartinė senukų karta, pasikeis demografinė padėtis. Tai bus didžiulė mūsų dvasinio gyvenimo netektis. Atkeliaus kitų kraštų žmonės, įvyks negrįžtamo pobūdžio pokyčiai visuomenėje ir tautoje. Pasak profesoriaus, tapsime visai ne tais lietuviais, kokiais šiandien patys save įsivaizduojame. Ryšys su prieškarine tauta bus muziejinė retenybė, ir ne daugiau.

Stinga valstybės vizijos

Kalbėtojas nebūtų filosofas, jeigu pradėtų ne nuo sąvokų ir dalykų, kurie, regis, ganėtinai tolimi nuo apibrėžtos diskusijos temos. Jis pasidžiaugė, kad visi kalbėjusieji atsakingai stengiasi vartoti terminus, suvokia skirtumą tarp asmens ir individo, bendruomenės ir visuomenės. Pasak R. Ozolo, gerai, kad vietoje sąvokos “visuomenė” pradedame vartoti žodį “bendruomenė” – tai atitinka XX a. individo, kaip asmens, sampratą. Spekuliatyvūs, iš klasikinės filosofijos ateinantys “individo” ir “visuomenės” terminai filosofui šiandien atrodo nepriimtini, nes jie uždeda unifikacijos atspaudą ir trukdo “konkrečiai spręsti konkrečią problemą ”.

Diskusijoje aiškiai išsikristalizavo trijų institucijų – valstybės, bendruomenės ir asmens – samprata. Valstybė esanti atsakinga už kultūros tvėrybą, tad nekalbėti apie valstybę – vadinasi, neužčiuopti esmės. R. Ozolas pareiškė esąs labai nusivylęs pastarojo meto įvykiais Lietuvoje, kuriuos kalbėtojas apibendrindamas pavadino savivokos bėda. Mūsų politikoje tiesos principas pakeičiamas į naudos principą (taip atsitikę parduodant Mažeikių naftos kompleksą), o tai, nuogąstauja R. Ozolas, į katastrofiškas pasekmes vedantis kelias. Šioms išvadoms pagrįsti patvirtinimą jis rado ir Z. Bžezinskio knygoje “Nebesuvaldomas pasaulis” (ja, kaip pamename, rėmėsi ir R. Grigas). JAV politologas tvirtina, jog didžiausia pokomunistinės visuomenės bėda yra jos abejingumas konstituciniam procesui, nejautrumas principams ir jų sklaidai įstatymų visumoje. Lietuva, tvirtino R. Ozolas, tą procesą išgyvena nuo 1990 m.: “maudomės nesistemiškame, ne principais paremtame savo įstatymdavystės procese, einame klaidų, fragmentiškų veiksmų keliu”. Žodžiu, stinga veiksmų vizijos, neturime numatę aiškaus tikslo, ką šiame pasaulyje norime padaryti, naudodami valstybę, bendruomenes, galų gale ir savo asmenį, kaip irgi tam tikrą tikslą bendruomenėje turinčią vertybę. Šie klausimai, apgailestauja filosofas, valstybės vyrams nekyla arba kyla fragmentiškai. Tai mąstymo negalavimo bėdos.

Kaimo gamyba – tai kūryba

Mąstymo negalia aiškiai reiškiasi ir suvokiant – dar net ne sprendžiant - kaimo problemas. Kas yra kaimo gaminama prekė? Ar ji lygintina su pramonės preke? Kaimo prekė yra organinės kilmės, tai produktas, kuriam pagaminti reikia didelių darbo sąnaudų. Pramonės prekės yra mechaninio pobūdžio ir gali būti multiplikuojamos neribotais tiražais ir mažiausiomis sąnaudomis. Kaimo gamyba – tai beveik kultūros gamyba, kūryba. Jeigu šiai gamybos rūšiai iš anksto neprojektuojame didelių valstybės dotacijų, tai apie kokį rūpestį dėl kaimo galima kalbėti? Privalu aiškiai susiskaičiuoti savo finansų, biudžeto galias ir pagal jas skirti lėšas gyvybiškai būtiniems dalykams.

Projektuoti tautos buvimą begalybėje

Kai kurie kaimą liečiantys įstatymai, teigia filosofas, negali tenkinti, nes tai “netvarkos tvarka”, jie užkerta kelią stambinti ūkius, užsiimti pelningesnės produkcijos gamyba. Matyt, artimiausiu metu teks įvesti dotacijas daliai kaimo gyventojų už tai, kad jie negamintų produkcijos. “Negaminimo kompensacija” turėtų būti skiriama tiems kaimo žmonėms, kurie turi iki 3 ha žemės. Toks savininkas turėtų gaminti tiek, kiek jo šeimai reikia pragyvenimui, be jokių pretenzijų savo produkciją parduoti valstybei, taip trukdant didiesiems gamintojams. Būtent tie žmonės galėtų tikėtis valstybės paramos, bet ne kompensacijos, - R. Ozolas siūlo šias sąvokas aiškiai skirti.