Šį pokalbių ciklą su meno filosofu, kultūros istoriku Algirdu GAIŽUČIU tikriausiai galima būtų pavadinti ir šitaip – “Ilgas kelias į Jurgį Baltrušaitį”. Laikraščio skaitytojai žino, kad profesorius porą mėnesių yra praleidęs Paryžiuje, kur Tarptautiniame menų mieste (Cité Internationale des Arts) tyrinėjo žymaus menotyrininko, meno istoriko Jurgio Baltrušaičio kūrybinį palikimą. Apie tai su A. Gaižučiu ir norėta kalbėti. Tačiau profesorius - toks įdomus pašnekovas, kad užtenka patraukti siūlelį, ir vyniojasi visas kamuolys. Todėl kelyje į Jurgį Baltrušaitį teko narplioti ir daug kitų daugiau ar mažiau reikšmingų dalykų, temų ir potemių. Skaitytojo valia atsirinkti, kas jam aktualu ir įdomu. Taigi tik penktojoje pokalbio dalyje pagaliau priartėsime ir prie Jurgio Baltrušaičio – menotyrininko. Bet vien šią asmenybę ir jos mokslinį kūrybinį palikimą nagrinėti neišeina: neišvengiamai teks prisiminti ir Jurgį Baltrušaitį tėvą, žymųjį poetą, Lietuvos diplomatą ir visuomenės veikėją. O jei taip, tai į akiratį būtinai pateks ir aplinka, kurioje išaugo būtent tokios dvasinės sandaros ir masto asmenybės.

Piligrimai ir piligrimystė kultūroje

Multikultūriškumo, arba kultūrų samplaikos, sąvoka pradėta vartoti maždaug mūsų amžiaus viduryje, nors kai kuriais aspektais gal buvo vartojama ir anksčiau. Tačiau kaip teorinė kultūros ar procesų, kuriuos vadiname multikultūriškais, problema ypač nuodugniai ir išsamiai aptariama būtent dabartiniu metu. Visais laikais kultūroje reiškėsi vadinamieji piligrimai ir piligrimystė. Dažnai tai būdavo mišrių tautybių šeimų atstovai, kai pačioje šeimoje atsirasdavo skirtingos kultūrinės ir vertybinės orientacijos, pakankamai ryškios, originalios. Multikultūriškumą skatino ir tai, kad kurios nors tautos, kultūros žmogus ar išeivis iš tos tautos, siekdamas įgyti fundamentinį išsilavinimą, studijuodavo užsienio šalyse ir lesiodavo įvairių kultūrų vertybes. Multikultūriškumas reiškėsi ir tuo, kad žymūs mokslo žmonės, rašytojai, filosofai, švietimo ar technikos atstovai dirbdavo vienoje ir kitoje šalyje – tai dažnas reiškinys – ir turėdavo akivaizdžių nuopelnų abiejose šalyse.

Noriu pasakyti, kad tas reiškinys egzistavo ir gerokai seniau, tik nebuvo įvilktas į teorinį apvalkalą. Dabar apie multikultūriškumą kalbame kaip apie vieną ryškiausių kultūros praktikos ir istorijos bei teorijos reiškinių.

Menotyrininko Jurgio Baltrušaičio likimas - tai savotiška piligrimystė. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie poetą Jurgį Baltrušaitį, kuris yra labai nusipelnęs ne tik lietuvių, bet ir rusų bei kitoms kultūroms. Jis daug nusipelnė ir Skandinavijos kraštų literatūrai, nes yra vertęs į rusų kalbą didžiuosius dramaturgus ir rašytojus - H. Ibseną, A. Strindbergą, K. Hamsuną. Rusų skaitytojus mūsų kraštietis pažindino su savo verstaisiais Dž. Bairono, G. Hauptmano, G. D. Anuncio, O. Vaildo, R. Tagorės ir kitais kūriniais. Taigi J. Baltrušaitis, kaip ir kiti dideli menininkai, buvo savotiškas kultūros vertybių retransliatorius.

O jo sūnus jau pagal savo giminės pagrindą yra multikultūriška asmenybė. Tėvas lietuvis, motina rusė, o pats būsimasis menotyrininkas augo ir studijavo iš pradžių Maskvoje, kur sukosi išties turiningoje ir įdomioje kultūrinėje terpėje.

Poeto magnetizmas

Ne paslaptis, kad poetas Jurgis Baltrušaitis tuo metu jau garsėjo kaip vienas žymiausių rusų simbolizmo atstovų. J. Baltrušaičio namuose Maskvoje, kur dabar įsikūrusi Lietuvos Respublikos ambasada, literatūriniuose vakaruose lankydavosi Maskvos ir iš Peterburgo atvykusių intelektualų grietinėlė. Jei pavartytume to meto rusų įžymybių – V. Briusovo, K. Balmonto, A. Bloko, M. Gorkio, V. Tairovo, D. Merežkovskio ar N. Berdiajevo – prisiminimus, dienoraščius ir laiškus, visur rasime minint nuostabius vakarus pas Baltrušaičius, kur būdavo diskutuojama apie rusų inteligentijai, menininkams, literatams reikšmingus dalykus. Tai buvo aristokratiškas, aukščiausio intelektinio elito salonas.

Manau, jog J. Baltrušaičio populiarumas priklausė nuo daugelio dalykų. Kilęs iš kuklios, vos galą su galu suduriančios šeimos, mūsų tautietis studijų metais Maskvoje sunkiai vertėsi. Pagaliau likimas lėmė vesti klestinčio to meto Maskvos pirklio dukterį ir tapti turtingos giminės nariu. Aišku, žmonos dėka. Materialinė jaunojo literato padėtis tapo tvirta. Tačiau ir kiti žymūs to meto rašytojai nebuvo dideli vargšai, kaip kartais vėliau buvo mėginama vaizduoti. Antai poetas A. Blokas – Peterburgo universiteto rektoriaus sūnus, panašiai V. Briusovas – Rusijos aristokratų palikuonis. Materialinė padėtis nevaržė ir daugelio kitų to meto menininkų.

Bet ne viskas vertintina tik materialiais svertais. Žmones traukdavo poeto J. Baltrušaičio asmenybės savitumas. To meto gaiviame rusų literatūros simbolistiniame judėjime laiko dvasią atliepė tam tikras J. Baltrušaičio nepriklausomumas nuo aplinkos, ryški asmenybė ir jo kūrybos filosofinis charakteris. J. Baltrušaičio poezija abstrakti, kupina simbolių, joje nėra ryškaus žemės ir laiko kvapo, tokių įspūdžių gausos, kurių vis dėlto randame kitų poetų kūryboje. Jis per visą laiką išsaugojo tam tikrą krikščioniškosios pasaulėjautos plotmę – mąstė giliai ir prasmingai. Poetas gerai žinojo kai kuriuos teologijos, tiksliau teosofijos, dalykus, krikščioniškosios filosofijos problematiką. Pačių simbolistų J. Baltrušaitis įvairiai buvo vertinamas, kai kuriems jis atrodė monotoniškas ir net nuobodokas. Tačiau, palyginus išleistus tris J. Baltrušaičio eilėraščių rinkinius, matyti, kokia griežta jų vidinė struktūra – simbolikos, tam tikrų motyvų, temų įvairovė. Po, atrodytų, kuklaus poetinių įspūdžių luobu slypi gilus ir sudėtingas turinys. Tai būdinga didelio intelekto kūrybai. Poetas gerai jautė savo poezijos savitumą. 1910 m. laiške A. Djakonovui jis taip atsiliepė apie savo knygą rusų kalba “Žemės Laiptai”: “Knygoje yra nuodugnaus vientisumo ir apskritai gilybės. Yra ryto varpai, yra lietus ir vidurnakčio vėjas, gerai pažįstami milijonams vienišų širdžių. Knygoje aš kiek įmanydamas paliečiau visą žemiškąją sritį, visus laiptus, kuriais kyla ir leidžiasi mūsų brolis žmogus”.

Visi šie dalykai literatūros simbolistus traukė prie J. Baltrušaičio asmenybės. Be to, jis buvo savotiškas piligrimas, ugdytas kitos kultūros, galėjęs į aplinką pažvelgti ir iš tam tikros distancijos. Galbūt kitus žmones tai žavėjo ir traukė.

Skleidęs Šiaurės šalių pasaulėvaizdį

Iš tikrųjų tie savotiški piligrimai tarsi papildo šalies kultūrinę aplinką. Šiuo atveju J. Baltrušaitis tarp rusų intelektualų ir skaitytojų kūrė šiaurės šalių pasaulėvaizdį arba jį gerokai papildė. Per jį rusus pasiekė nuostabi skandinavų poezija, kurią jis jautė ir suvokė gal giliau negu, pvz., Maskvos ar Peterburgo to meto poetai. Daug kam tie skandinavai atrodė kaip nedidelių, negausių tautų atstovai, gal net šaltoki, ne iki galo atsiskleidžiantys. O juk šių tautų dvasinio gyvenimo turinys savitas, gilus, ir Jurgis Baltrušaitis rusams tą padėjo atskleisti, talkindamas ir literatūrai, ir teatrui.

Sūnus kartoja tėvo kelią

Jaunasis Baltrušaitis augo ir tarpo nuostabioje aplinkoje, kur jį supo intelektinio gyvenimo “grietinėlė”, būsimieji literatūros, teatro, dailės, filosofijos klasikai. Net ir paprasti biografijos faktai gali būti labai iškalbūs. Pakanka prisiminti, kas buvo jaunojo Baltrušaičio namų mokytojas. Nei daugiau, nei mažiau, kaip literatas Borisas Pasternakas, būsimasis Nobelio premijos laureatas, tuo metu tik grįžęs iš Marburgo universiteto filosofijos studijų. Štai kokio sukirpimo ir dvasinio lygio buvo tos aplinkos žmonės. O juk namų mokytojas – ne pati aukščiausia socialinio gyvenimo pakopa, ant kurios teko stovėti B. Pasternakui.

Turiu pastebėti, kad Baltrušaičiams visą laiką gerai sekėsi. Nors tekdavo patirti šilto ir šalto, bet likimas jiems būdavo gana palankus. Štai jaunesnysis Baltrušaitis po studijų Maskvoje ir Vokietijoje blaškėsi, ieškojo pašaukimo, jo nepatenkino nė vienas šių universitetų. Prancūzijoje jis palinko prie prof. Henri Fosiljono (Focillon), labai garsaus formistinės, dalinai semantinės mokyklos įkvėpėjo. Tai buvo, galima sakyti, gyvasis XX a. menotyros klasikas. H. Fosiljono paskaitos ir estetikos koncepcija jaunąjį Baltrušaitį tiesiog sužavėjo. Maža to: J. Baltrušaitis pamilo H. Fosiljono augintinę ir ją vedė. Sakytumei, pakartojo savo tėvo kelią. Šis Maskvoje būtent per vedybas pateko į imperijos sostinės elito aplinką. Dabar sūnui po sėkmingų vedybų tapo prieinami Paryžiaus intelektualų salonai.

Stebėtinai panašiai kryžiavosi Baltrušaičių likimo keliai. Poetas Baltrušaitis galėjo bendrauti su visais žymiaisiais XX a. pirmosios pusės Rusijos literatūros, teatro, meno būsimaisiais klasikais. Panašiai menotyrininką Baltrušaitį sotino visavertė, turininga, pavydą kelianti Paryžiaus kūrybinė ir intelektinė terpė.

Svarstyklės

Kokiomis svarstyklėmis sveriant? Vertinate kaip žmogus, kuris tik ką grįžo iš Prancūzijos?

Tokių svarstyklių neturiu. Tačiau noriu pasakyti, kad pasauliniu mastu Jurgio Baltrušaičio – meno istoriko, dailėtyrininko, kultūrologo, architektūros filosofo – indėlis yra toks didelis ir ryškus, kad jis, be jokios abejonės, nustelbia bet kokius tėvo poeto pasiekimus. Žinoma, tai ir kažkiek sąlygiški dalykai. J. Baltrušaičio vyresniojo reikšmė lietuvių kultūrai buvo, yra ir išliks didelė. Mes dar ne viską iš jos perėmėme, prie jos reikia nuolat grižti, apie tai kalbėti ir priminti. Prof. Viktorija Daujotytė apie poetą J. Baltrušaitį yra paskelbusi puikią studiją. O mane labiau domina ir traukia J. Baltrušaitis jaunesnysis.

Europa serga mažakraujyste

Iš tikrųjų man net sunku rasti argumentų, kuriais galėčiau paprieštarauti šiam teiginiui. Jei imtume iš knygų lentynos vadinamąsias visuotines meno istorijas, parašytas atskirų istorijos laikotarpių, atskirų stilių, meno mokyklų žinovų ir jas palygintume – Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos ar Anglijos meno istorijas – tai tikriausiai nustebtume neradę nė kvapo vadinamųjų Šiaurės, t. y. Baltijos baseino šalių. Ten nesutiksime net paminėto Lietuvos, Latvijos ar Estijos vardo. Nerasime nei Suomijos, Švedijos ar Norvegijos.

Vakarams Europa į rytus baigdavosi maždaug ties Lenkijos, Čekijos, Vengrijos riba.

Pasigesime tose meno istorijose ir Lenkijos vardo. Nebent yra viena kita išimtis, kai užsimenama apie F. Šopeną ar kalbant apie ekspresionizmą paminimas iškilusis norvegų dailininkas G. Munkas, ar aptariant skulptūrą glaustai rašoma apie dano O. Torvaldseno kūrybą. Gal būt kurioje nors istorijoje rasime eilutę kitą apie M. K. Čiurlionį, kaip vieną abstrakčiosios tapybos pradininkų. Na, dar minimas Grygas, Sibelijus. Tuo ir baigiasi – žemyno pakraščiuose sumirga tik viena kita pavardė. Toks požiūris siauras ir peiktinas. Kaip Jūs teisingai sakėte, pagimdytos mažakraujystės.

Ar ateis Europa į lietuviškus priesvirnius?

Galbūt laikui bėgant ši gaji nuostata ir keisis, bet ryškių tendencijų, pokyčių įžvelgti dar gana sunku.

Savaime neatsiras. Ar tai ne tas pats Lietuvos įvaizdžio kūrimo darbas, kuriam atlikti reikės ir mūsų pačių didelių pastangų?

Manau, kad tokia padėtis susiklostė ir dėl buvusio politinio Europos žemėlapio padalijimo, mūsų priklausomybės sovietinei imperijai. Dabar, kai buvusios Rytų bloko šalys atgavo savo kvapą ir tampa demokratiškesnės, akivaizdu, kad laikui bėgant daug kas turės keistis. Jau atsiranda tam tikros tarptautinės menų programos, projektai, pvz., tegu ir nedidelis projektas “Baroko kelias”. Vis tiek mums tai reikšmingas dalykas. Tokie projektai parodo idėjų tęstinumą, transformacijas, pagaliau ir atskiros šalies ar kultūros pajėgumą. Jie pasitarnauja kultūrų komparatyvistikai, taip pat praturtina ir pačią baroko sampratą.

Panašių dalykų rasis gerokai daugiau, mums patiems laisvėjant ir pradedant mąstyti ne vietininkiškomis, provinciališkomis kategorijomis. Turime patys pajusti, kad organiškai priklausome Europos bendrijai. Bet aš pabrėžiu – organiškai, nes šiuo metu “ėjimą į Europą” kai kas vaikiškai įsivaizduoja vos ne kaip kopimą į Honolulu viršukalnę, nuo kurios atsivers gražūs reginiai sočiam pilvui. Kiti aiškina, kad Europai priklausome nuo seno, tad pati Europa turi ateiti į mūsų priesvirnius, pasibelsti į kiekvieno kvailelio duris. Naivumo pakanka. O gyventi reikia demokratiškai, laisvai ir kūrybiškai, tada neiškils problemos, kas pas ką turi eiti. Tai yra natūralus kultūrinio gyvenimo būtinybė, kai tau pačiam niekuomet neužtenka tik vienos kultūros vertybių, jos sukaupto patyrimo ir kai turi pats sau atverti erdvesnį pasaulį.