Klaipėdos universiteto rektorių prof. habil. dr. Stasį VAITEKŪNĄ kalbina laikraščio vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.

Mokslas neturi sienų

Mokslininkams sunku lygintis net su sportininkais. Šuolininkas šoktelės centimetru aukščiau ir jam bus skirti laikraščių puslapiai. O mūsų biochemikai ar fizikai dirba garsiausiuose pasaulio mokslo centruose – ir niekam nė motais. Gal taip iš dalies yra ir kitose valstybėse.

Kodėl politiko žodis svaresnis už mokslininko? Todėl, kad nuo politiko sprendimų priklauso labai daug. Politikai sudaro milijonus kainuojančias sutartis, tie pinigai šalį pasieks arba ne, bet sutartys nepaprastai svarbios valstybei. O mokslininko darbas tylus, visuomenės dažnai net nepastebimas.

Ir tarp politikų – užtektų pasidairyti tarp Seimo narių – galima pamatyti nemažai profesorių ir mokslo daktarų. Tačiau į tuose pačiuose Seimo rūmuose vykstančią fizikų konferenciją ar Aukštojo mokslo baltosios knygos svarstymą neateina nė vienas Seimo narys. Nerūpi jiems mokslas. Jei rūpi, tai gal tik tiek, kiek gali kilstelėti ligi Seimo nario kėdės.

Reikėtų pabūti politiku, norint atsakyti, ką jis galvoja. Šiaip ar taip mokslininko veikla labiau individuali. Politikai veikia daugiau partijų interesų sferoje, jie gali daryti įtaką valstybės raidos krypčiai. Todėl visuomenei politikų veikla akivaizdesnė ir gal atrodo svarbesnė už mokslininkų darbą.

Mokslas, skirtingai negu valstybės, neturi sienų. Štai Lietuvos MA prezidentas akad. Benediktas Juodka. Jis gerai žinomas mokslo pasaulyje ir galėtų dirbti bet kuriame Europos universitete, bet kurioje mokslo įstaigoje. Tačiau jis dirba tyliai, važinėja po kitas šalis gal net ypatingai nesigarsindamas. Manau, tai tikro mokslininko, kuris išliks Lietuvos mokslo istorijoje, pavyzdys.

Nenorėčiau nuvertinti ir tų mokslininkų, kurie gal ne tiek garsūs, ir jų vardai šiandien visuotinai neskamba. Tačiau be jų triūso nebūtų ir didžiųjų atradimų. Kartais tie žmonės dirba iš pažiūros gal ne mažiau reikšmingą darbą, iš karto negauna itin pastebimų rezultatų, arba jais gal pasinaudoja kiti, sugebantys greičiau daryti išvadas, teikti apibendrinimus. Mokslo pasaulis negali būti vien įžymybių rinkinys. Ir kai girdžiu raginimus atleisti “nereikalingus” mokslininkus, tai man labai keista. Tada gal reikėtų atleisti ir mažiau žinomus politikus? Paliktume kelis žymiausius – ir tesitvarko.

Siūlomos lituanistinės studijos

Savotiškai net rizikinga pradėti vardyti, nes, nepaminėjus vienos ar kitos to vertos asmenybės, žmonės gali įsižeisti. Paskutiniame universiteto Tarybos posėdyje siūliau vietoje lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos, kaip prioritetų, numatyti gal labiau svarbias lituanistines studijas. Jos būtų reikšmingos ir mūsų istorijai, kultūrai ir tautos išlikimui. Svarbu išlaikyti tautos identitetą. Į tas studijas gali būti įtraukta labai daug dalykų, išeitų ištisas kompleksas.

Savo universitete turime labai stiprius baltistus, žinomus ir tarptautiniu mastu. Ir kitų šalių žymiausi baltistai lankosi mūsų universitete.

Kalbėdamas apie lituanistines studijas, būtinai paminėsiu ir mūsų menininkų darbus. Ypač tuos, kurie puoselėja liaudies muziką, šokius, pvz., mūsų Klojimo, Kiemo teatrai. Nežinau, kiek tai teisinga moksline prasme, bet žmogišku požiūriu – tai labai svarbu. Kartais skaudu, kad tiems akivaizdiems dalykams nesulaukiame reikiamo dėmesio ir pritarimo. O juk esame šalyje vienintelė aukštoji mokykla, kuri tokius dalykus turi. Ir tai, kas šiemet atsitiko minint pirmojo lietuviškojo viešojo spektaklio 100-metį, verčia labai sunerimti. Buvome sutarę su Palangos merija, kad mums išskirs sklypą, o mūsų universitetas pastatys pastatą - klojimo teatrą. Buvome gavę rėmėjų garantijas, ir ne iš valstybės lėšų būtume pastatę klojimą, kuriame ir norėjome paminėti Keturakio pjesės “Amerika pirtyje” šimtmetį. Kai viskas jau buvo sutarta, kažkam šovė mintis, kad geriau toje vietoje pastatyti restoraną. “Nuplaukė” mūsų projektas.

Kur prasideda ir baigiasi Lietuva

Žinau Jus kaip šalies regioninės politikos karštą propaguotoją.

Man atrodo, kad šiandien mums labai trūksta ne tik mokslo, kultūros, ūkio politikos, bet dar daugiau stinga regioninės politikos. Vis daugiau kalbame apie Europos Sąjungą, kur net ir mažose valstybėse, mažesnėse už Lietuvą, itin stipriai išreikšta regioninė politika. Mes tik pradedame kalbėti ir dar labai mažai darome regioninio ugdymo labui. Tiesa, yra Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas, bet uostamiestyje nesu matęs nei jo vadovo, nei darbuotojų. O juk Klaipėdoje su miesto savivaldybe surengėme daug svarbių renginių, skirtų regiono ugdymo problemoms. Praėjusiais metais kartu su ES surengėme labai įdomią konferenciją “Universitetų vaidmuo regionų ugdyme”, kurioje dalyvavo daug užsienio svečių, buvo pakviesti aukšto lygio pranešėjai iš Vakarų. Tenka tik apgailestauti, kad tam renginiui deramo dėmesio neparodė Lietuvos politikai, ypač atsakingi už šalies ūkį, visiškai dėmesio nekreipė Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas.

O juk svečiai iš ES dalijosi savo šalių patirtimi. Antai Suomijoje, Švedijoje veikia gana daug būtent regionuose įsteigtų universitetų. Kai Lietuvoje kalbama, kad turime per daug universitetų, tai nesuprantu, kas turima galvoje. Ar atskiruose miestuose per daug, ar šalyje per daug? Klausiau suomių ir švedų, kaip įsikuria jų universitetai, ar dėstytojai gauna mažesnius atlyginimus nedideliuose miesteliuose? (Juk taip siūloma mūsų šalyje.) Skandinavai buvo nustebę: ne, jie kaip tik gauna didesnius atlyginimus regionuose. Todėl iš Stokholmo ar Helsinkio dažnai žymiausi specialistai pervažiuoja į naujuosius universitetus, kadangi ten gauna didesnius atlyginimus, lėšų aparatūrai, bibliotekai ir pan.

Nenoriu pasakyti, kad Klaipėdoje turime reikalauti didesnių atlyginimų. Bet jau tai, kad nuo pat įkūrimo kasmet prašau specialių lėšų universiteto įsikūrimui, bibliotekai, laboratorijų įrangai, ir jų negauname, rodo ir tam tikrą tendenciją.

Kas turėtų tuo rūpintis?

Labai aišku – kas. Švietimo ir mokslo ministerijos nuostatuose užrašyta, kad ji ir turi rūpintis. Nesiūlau kurti regionų ugdymo ministerijos – tegu kiekviena jau esanti ministerija normaliai dirba savo darbą ir bus tvarka. Bet vieną savotišką faktą paminėsiu. Kai “Žalgirio” krepšininkai laimėjo “Eurolygos” taurę, tai buvo apdovanoti nemažomis pinigų sumomis. Mūsų universiteto sportinių šokių kolektyvas “Žuvėdra” kasmet iš Europos čempionatų sugrįžta su bronzos medaliais. Kai Kultūros ministerijos paprašiau lėšų, kad galėtume padaryti parketą, nes “Žuvėdra” neturi nei kur treniruotis, nei kur šokti, tai atsakymas buvo daugiau nei keistas: “Universitetai Kultūros ministerijai nepriklauso”. Man ir pačiam aišku, kad nepriklauso, bet “Žuvėdra” atstovauja Lietuvai, ne vien universitetui.

Universitetų jaunimo kultūra

Man atrodo, tai labai svarbus klausimas. Juk universitetuose ir aukštesniosiose mokyklose studijuoja gražiausias jaunimas. Bet Kultūros ministerija jį palieka nuošalyje. Labai keistas požiūris. O Švietimo ir mokslo ministerija tam lėšų negauna.

Mano supratimu, naujasis kultūros ministras su savo svarbiausiais komandos žmonėmis turėtų atvykti į Klaipėdą ir susipažinti su padėtimi. Tada galėtų priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Ir Seimo pirmininkas, ir Prezidentas Klaipėdos universitete yra lankęsi daugiau kartų negu ministrai. Susirūpinimą rodo švietimo ir mokslo ministras K. Platelis bei viceministras R. Sližys, bet nejaugi Klaipėdos universitetas neturi rūpėti ir kitiems ministrams? Esu tikras, kad regioninės politikos reikalais turėtų rūpintis visos ministerijos.

Šiaip ar taip juk universitetas – ir kultūros dalis. Tuo labiau, kad turime ir Menų fakultetą. Žinau, lėšų nebus daugiau negu jų yra. Tai supranta visi, ir kai daromi teisingi sprendimai, žmonės juos palaiko. Tačiau kai tie sprendimai priimami nežinant padėties, neapsvarsčius, jie sukelia tik sumaištį.

Mes daug metų kreipiamės į Vyriausybę ir prašome lėšų, kad universitetas galėtų įsigyti autobusą. Esame toli nuo Vilniaus, turime Menų fakultetą, bet net kai kurie trečiakursiai nėra matę Vilniaus teatrų operos ar baleto. Įrodinėju, kad universitetui tas autobusas gyvybiškai reikalingas – menininko, piliečio ugdymui. Pagaliau svarbu, kad jauni žmonės nuvyktų į ekskursiją. Bet mes nebūname išgirsti.

Dėl to universiteto kūrimas regione yra jau specifinis reiškinys. Vilniuje veikia kai kurios organizacijos, norinčios rūpintis Vakarų Lietuvos reikalais. Dažnai jose dauguma vilniečių, jie kartais kelia gal per daug politinių reikalavimų kaimynams, bet per mažai domisi to regiono vystymu. O Klaipėdos krašto svarbumo man įrodinėti gal nereikia. Geopolitikos “tėvas” vokietis Frydrichas Ratzelas yra pasakęs: “Kas valdo Nemuno žemupį – tas valdo Lietuvą”. Tas Nemuno žemupys yra ir Klaipėda. Mums kartais stinga gilesnio strateginio požiūrio – kokia Lietuva turi būti po 50 ir daugiau metų? Tokioms programoms rengti jau atėjo metas.

Tebesame bręstanti tauta

Jau ir dabar mokslo ir meno dienos kartais gerokai prašoka Klaipėdos apskrities ribas. Pvz., birželį vyko baigiamųjų studijų renginys Plungėje, kurį organizavo Plungės viešoji biblioteka. Ten dirba tikri entuziastai, jie leidžia savo iniciatyva ir lėšomis “Žemaičių saulutę” - labai įdomų laikraštį. Taigi Klaipėdos universiteto studijų dienos Plungėje tęsėsi ištisus metus ir įvairiomis temomis. Paskutiniame seminare man teko kalbėti tema “Ar išliks lietuvių tauta?” Važiuodami galvojome, kad žmonių sueis nedaug, per valandą seminarą baigsime. Juk vėlyvas pavasaris, visi sėdės soduose. Nustebau, kad viešoji biblioteka buvo perpildyta žmonių, kiti sėdėjo pasitiesę laikraščius, o visas seminaras užtruko ištisas 6 val. Todėl kai kurių piliečių įsivaizdavimas, kad visa Lietuvos kultūra telkiasi tik didžiuosiuose miestuose, o kaimas prasigėręs ir atsilikęs, yra visiškai neteisingas. Vadinamojoje provincijoje yra daugybė šviesių žmonių, suinteresuotų valstybės ir tautos likimu.

Pati to renginio tema buvo įdomi, susirinkusieji išsakė savo požiūrį į Europos Sąjungą, NATO, kitus dalykus. Negirdėjau, kad tie žmonės būtų priešininkai “žengimo” į minėtas organizacijas, bet jie kėlė daug klausimų, apie kuriuos turėtų būti labai plačiai kalbama ir į juos iš tikrųjų turėtų atsakyti Vyriausybė ir šalies politikai. Ką iš tiesų Lietuvai, įvairioms žmonių grupėms duos stojimas į ES? Juk ir labai daug ką prarasime, tegu ir daug gaudami. Kalbant apie lietuvių tautos išlikimą, labai daug buvo diskutuojama, ar iš tikrųjų saugome liaudies meną, dainas, muziką, šokius ir t.t. Tarkime, mūsų Menų fakultetas tai daro, bet nejaugi šitai ir yra vienintelis išlikimo garantas? Jeigu beatodairiškai perimsime į mūsų šalį plūstančią pseudokultūrą, su kuria kovoja patys Vakarai, tai neabejotinai labai greitai nutautėsime. Atsisakę rusų kalbos metėmės į anglų kalbą. Internete jokios medžiagos negausi, jeigu nemokėsi anglų kalbos. Pernelyg didelė “anglizacija” kelia pavojų, pagaliau koks turi būti nacionalumo ir internacionalumo santykis? Kur turime sustoti, griežtai pareiškę, jog mes taip pat esame tauta, turinti savo kalbą, kultūrą ir kt. dvasines vertybes. Visų didžiųjų tautų spaudimas yra vienodai pavojingas. Geopolitiniai dėsningumai galioja, niekas per daug mūsų nuomonės dėl įvairių pasaulio politikos įvykių neklausia. Sprendžia didžiosios valstybės. Ką tokiu atveju turi daryti mažosios valstybės? Vienytis, turėti ES savo tam tikrą politiką?

Nepaisant to, kad mūsų istorinės šaknys siekia XII-XIII a., iš tikrųjų esame jauna tauta ir valstybė. Prisiminkime, kad ir “Aušra”, ir “Varpas” prieš šimtmetį žadino lietuvybę, kuri iš dalies jau buvo pamiršta. Net XX a. pr. daugelis į JAV emigravusių lietuvių rašydavosi esą lenkai. Nacionalumo klausimas nebuvo toks svarbus. Kai prisistatome Vakaruose, kad esame iš Lietuvos, dar būtinai pabrėžiame, kad esame lietuviai. O belgui ar anglui į galvą nešauna pabrėžti, kad jis yra belgas ar anglas. Esame vis dar bręstanti tauta, ir mūsų tautiškumo apsauga turi būti labai gerai apgalvota.

Kas tai turėtų daryti? Politikai, mokslininkai, o gal bendra grupė?

Galvojant apie ėjimą į ES, mes turėtume jau dabar parengti daugybę programų, kurios apsaugotų tautiškumą, kultūrą ir visa kita. Įstoję į ES neteksime savo lietuviškų pinigų, pasų ir daugybės kitų dalykų, kurie šiandien yra būtini valstybės, o tautiniu požiūriu mums taip pat svarbūs atributai.

Mažosios valstybės ir Europos Sąjunga

Iš dalies taip. Tačiau ir kitos valstybės, net ir mažosios, ten eina ir nelabai bijo. Gal turi stipriau suformuotą tautiškumo principą, gal daugiau metų gyvena nepriklausomų valstybių sąlygomis. Juk kitąmet minėsime tik dešimtmetį, kai esame nepriklausoma valstybė. Prieškariu tik truputį daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvos valstybė tegyveno. Gimusieji nepriklausomoje Lietuvoje į aktyvią politiką ir valstybės gyvenimą įsilies tik po 15-20 metų. Seimo pirmininkas V. Landsbergis yra išsakęs gana įdomią mintį, kad mažosios valstybės ES galėtų turėti ir tam tikras išimtines teises dėl savo tautiškumo išsaugojimo. Tą mintį mokslininkams reikėtų pagrįsti ir gal net parengti atitinkamą įgyvendinimo programą. Antraip ar neišeis taip, kad po kelerių metų teks galvoti, kaip išeiti iš ES, kad apsaugotume valstybę ir išlaikytume tautą?

Gal universitetų priedermė ir būtų šiuos klausimus kelti, inspiruoti diskusijas? Ar ne tai ir būtų vienas universitetinės kultūros šalyje požymių? Pagaliau ir regioninės politikos svarbus akcentas.

Universitetai daug ir daro, bet labai svarbu, kad apie tai išgirstų ir politikai. Baigiant vienas anekdotas, o gal juokas, kuris mūsų pokalbį padės geriau susieti su jo pradžia. Prie politiko durų stovi daug mokslininkų, o prie mokslininko durų – nė vieno politiko. Kodėl? Atsakymas paprastas: mokslininkai gerai žino, ko nori. O politikai – ne.

Štai kodėl kai kurie politikų žingsniai nepaaiškinami tautai, kodėl priimamas vienas ar kitas sprendimas, kodėl daroma taip, o ne kitaip, žmonėms sukelia tam tikrą nerimą ir nepasitikėjimą. Negerai, jeigu paprasto žmogaus niekas negirdi (taip pat ir mokslo žmogaus). Demokratinėje valstybėje to neturėtų būti.