Gediminas Zemlickas

Telkiant archeologų ir etnografų pastangas

Etnologas L. Klimka savo pranešime daugiausia rėmėsi etnografijos dalykais, kurie, jo manymu, gali papildyti archeologinius davinius tyrinėjant senųjų baltų, taigi ir sėlių, palikimą. Kalendoriniai papročiai ir kalendorinių švenčių ciklas visą kaimo žmonių gyvenimą dalijo į tam tikras dalis, tad pranešėjas siūlo remiantis turima etnografine medžiaga išskirti dalykus, atspindinčius etnografijos ir archeologijos duomenų ryšį. Gilinantis į senąjį palikimą ir nagrinėjant dabarties žmonių dvasinės kultūros raišką, galimas dalykas, pavyktų užčiuopti ir kai kurias mitologinio pobūdžio sąsajas.

Pateikęs dabartinį Lietuvos administracinio skirstymo žemėlapį, pranešėjas atkreipė dėmesį į tai, kad į krašto, kuriame gyveno sėliai, etnografinį, kultūrinį ir istorinį palikimą visiškai neatsižvelgta, o dviejų rajonų ribos visiškai neatitinka istorijos realijų. L. Klimkos įsitikinimu, kritikos nusipelno ir mokykliniame vadovėlyje pateiktas teritorijos, kurioje gyveno baltų gentys, žemėlapis. Vadovėliui tik dveji metai, žemėlapis taip pat naujas. Tačiau jau dabar koreguotinas, nes nėra bent kiek tiksliau nustatyta riba, kuri skyrė sėlių ir latgalių gyventąsias teritorijas. Tos ribos nėra, taigi atrodo, kad ir dvi gentys buvo užėmusios gana neapibrėžtą teritoriją.

L. Klimka demonstravo ir Vilniaus pedagoginio universiteto katedros, kurioje dirba, sudarytąjį VI-IX a. Lietuvos teritorijos žemėlapį. Jame kompiuterine forma pateiktos teritorijos, kur gyventa baltų genčių, kaip jas įsivaizduoja archeologai, taip pat ir tų genčių išsiskyrimo chronologija. Yra pagrindo teigti, kad senajame geležies amžiuje sėlių gentis įgyja apibrėžtos teritorijos vaizdą žemėlapyje (A. Tautavičiaus, M. Michelberto, E. Jovaišos apibendrinantys duomenys).

Daug ginčų kyla mėginant tikslinti teritorijos, kurioje gyveno sėliai, ribas. Kalbėdamas apie sėlių ribą su žiemgaliais, L. Klimka rėmėsi savo katedros bendradarbės archeologės dr. Ilonos Vaškevičiūtės, tyrinėjančios žiemgalių paminklus, duomenimis. Ribą žyminti Apaščios upės vaga. Logiškas teiginys, kadangi gentys savo žemių ribas iš tikrųjų dažnai brėždavo upių vagomis.

Iš pateiktojo žemėlapio matyti Lietuvos teritorijos, kurioje gyveno sėliai, dalis, kuri nepakankamai ištirta archeologų. Ir visai ne todėl, kad šiuose plotuose būtų mažai archeologinių paminklų ar radinių. Pasak paties L. Klimkos, ribiniai rajonai mokslininkų dėmesio objektais paprastai tampa tada, kai prasideda antrasis tyrimų etapas. Pirmiausia tiriami centrai. Antrasis etapas, pasak pranešėjo, dažnai yra įdomesnis, nes aiškėja kultūros pagrindas, pereinantis taip pat ir į etnografijos, dvasinės kultūros reiškinius.

Latvių susigriebta anksčiau

Pastaruoju metu Lietuvoje sukaupta medžiaga tyrinėjama etnologiniais metodais. L. Klimka tyrinėja kalendorines sistemas, kuriose glūdi kalendorinių papročių pamatas. Kai kurias sąsajas tyrinėtojui pavyksta atsekti net iki akmens amžiaus realijų, kurios paliko savo pėdsakus papročiuose, dainose.

Kalendorinės sistemos laiko ašyje pastebime, kaip išsidėsto žemdirbystės ciklo darbai (arimas, linų sodinimas, ganiava) arba chronologiniai gamtos reiškiniai (kada išskrenda ir parskrenda gandrai ir kt.). Tie gamtos reiškiniai ar žemdirbystės ciklo darbai sudaro galimybę struktūrinti laiką, vadinasi, teikia pagrindą laiką skirstyti pagal kalendorių. Įdomu, jog L. Klimkos sudarytoje beveik visoje kalendrinėje sistemoje fiksuojami buvusio Sėlių krašto žemdirbių darbo ciklai bei gamtos reiškiniai. Gal todėl, kad šiam kraštui nedaro įtakos didieji miestai, kadaise čia gyvenusių skirtingų genčių, o dabar lietuvių ir latvių tautų paribys. Kai kurie papročiai tik čia ir išlikę. Apie Obelius, Panemunėlį per Naujuosius Metus žmonės imdavo girnas ir pradėdavo malti…pelenus. L. Klimka neabejoja, kad tai labai archajiško papročio liekana, turinti gilias semantines šaknis, vedanti į mitologinę praeitį.

Kalendorines šventes dera sieti su tuo, kas aplink mus vyksta gamtoje, t. y. su fenologijos tyrimų duomenimis. Analizuodamas kai kuriuos liaudies papročių dalykus, L. Klimka atseka, kaip mūsų akmens amžiaus protėviai įsivaizdavo sezoną - šilto ir šalto metų laikų pasiskirstymą. Tai laikas, kai miške viešpatauja lokys, arba šiam miegant pirmenybė atitenka briedžiui ar elniui. Dvi kalendorinių metų pusės.

Dar ir dabar kaimo žmonės žino, kad daugelis gamtos procesų vyksta pagal Mėnulio fazes. Žmogus tai jaučia, kaip ir bet kuri kita biologinė sistema. Krašte, kuriame gyveno sėliai, tvirtina L. Klimka, dar prisimenama, kad darbus reikia sieti su Mėnulio fazėmis. Atsimenama, kada lokys pabunda iš miego - kovo 25-ąją, nors lokių seniai čia nebėra. Tą pačią dieną parskrenda gandras - tai lūžio momentas gamtoje.

Daugelį dalykų tikriausiai galima būtų iššifruoti iš senų prieverpsčių ornamentų, kuriuose užfiksuota senoji aisčių pasaulio struktūra, dangaus šviesulių ciklus atitinkantis modelis.

“Sėlonija”, kuriai alus rūpėjo labiau už sėlius

Šių eilučių autorius trumpai replikavo, jog, jo turimomis žiniomis, Kaune veikia sėlių bendrija, todėl gerb. E. Gečiausko teiginys, kad lietuviai savęs nešlieja prie sėlių kamieno nėra visai tikslus. Akad. Janis Stradinis taip pat priminė, jog kai kurie jo kolegos lietuviai save laiko arba laikė sėlių palikuonimis, pvz., amžiną atilsį akad. Algirdas Žukauskas arba Lietuvos MA mokslo organizacinio skyriaus vadovas Vytautas Puronas.

J. Stradinis taip pat priminė, jog šio amžiaus pradžioje ir latviams tie sėliai gal ne itin rūpėjo. Kai 1918 m. buvo paskelbta nepriklausoma Latvijos Respublika, tai joje buvo keturios sritys – Vidžemė, Kuršas, Žiemgala ir Latgala. Jos simbolizavo senovėje šiose teritorijose gyvenusias baltų gentis. Sėlonijos ar Sėlijos tarp jų nebuvo. J. Stradinio nuomone, ši sąvoka pirmiausiai iškilo kaip regioninė ketvirtajame dešimtmetyje, veikiausiai po 1934 m. - apie tai rašė inžinierius ir rašytojas Richardas Erglis, o ypač Janis Aleksandras Grinas. Pastarasis 1939 m. parašė ir romaną apie senovės sėlius. Dėl kultūrininkų įtakos dėmesys sėliams vis didėjo, bent iki nacių okupacijos. Šiuo metu tas domėjimasis ir dėmesys atgyja iš naujo.

J. Stradinis neneigia, kad toks domėjimasis sėliais ir apskritai savo krašto, regiono praeities dalykais, yra moderniškumo pasekmė. Kitas dalykas, ar tokio pobūdžio moderniškumas naudingas ir tada sveikintinas, ar bevertis? Akademiko nuomonė aiški: tai reikalingas ir palaikytinas reiškinys.

Dr. Libertui Klimkai užsiminus, kad prieškaryje Kaune veikė studentų korporacija “Selona”, prof. Janis Stradinis šią žinią tuojau pat praturtino latvių praeities pavyzdžiais. Panaši “Sėlonijos” korporacija nuo 1880 m. veikusi prie Rygos politechnikos instituto. Pasak profesoriaus, ta korporacija mokėjo garsintis ir buvo geriau žinoma Latvijoje net ir už sėlių gentį. “Sėlonija” nieko bendro neturėjo su sėlių genties atminimu. Bendra buvo nebent tai, kad korporacijos pirmasis senjoras Klavas Purinis (Nikolajus Purinis) buvo kilęs iš Jekabpilio, t. y. iš istorinės Sėlijos, nors su sėliais savęs ir nesiejo.

Tiesiog buvo madinga kurti studentų korporacijas. “Letonija” jau veikė, “Kuronija” – taip pat (tai buvo vokiečių korporacija), o “Livonijos” vardo niekas nenorėjo, nes lyvių atžvilgiu buvo susiklosčiusi ne itin palanki nuostata.

Dabar tik veikliojo Latvijos Sėlijos asociacijos viceprezidento Sigizmundo Timšano dėka ta XIX a. “Sėlonijos” korporacija dar retsykiais spaudoje ir prisimenama, nes alumi rūpinosi daugiau negu sėliais.