Prof. habil. dr. Algirdas Ambrazas

Kaip šias reikšmingas progas paminėjo kai kurie didieji Lietuvos dienraščiai savo rugsėjo pirmosios dienos numeriuose? Pasirodo, deramo dėmesio nedaug sulaukta. Užtat kaip visada nestokojama medžiagos apie valdžios vyrų intrigas, smulkiai aprašomi visuomenės padugnių nusikaltimai, tokia medžiaga mėgaujamasi.

Kiek pagalvojęs, supratau, kad tai neatsitiktinai ar neapsižiūrėjimas, žurnalistinio darbo brokas, o dienraščių pozicijos išraiška. Prisiminiau, kad valstybinės reikšmės faktai ir įvykiai dažnai būna nustumiami į nuošalę arba ir visai nutylimi. O ar ne tiesioginė atstovų spaudai pareiga jau laikraščio pirmajame puslapyje visuomenei pranešti, kokia proga yra iškeltos valstybinės vėliavos, užuot to klausus apie praeivių?

Pastebėjau, kad didėjant laikraščių apimčiai (aišku, ir kainai) proporcingai smuko jų lygis. Kad būtų išlaikytos pirmaujančios vietos komercinėje rinkoje, deja, lygiuojamasi su bulvariniais leidiniais, vis daugiau atsiranda geltonųjų puslapių - kalbant ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Bet kokiomis priemonėmis naudodamiesi besivaikydami maksimalaus pelno ir šitaip pataikaudami žemiausiems “masinio skaitytojo” poreikiams ir instinktams, tokie laikraščiai praranda savo pagrindinę, objektyvią visuomenės informavimo funkciją. O ką jau kalbėti apie pilietiškumo ugdymą, moralinių kriterijų formavimą: laikraščių ideologams tai, matyt, yra sovietinių laikų atgyvenos, nesuderinamos su kapitalistinės laisvosios spaudos rinkos dėsningumais…

Natūraliausia būtų atsisakyti nepatinkamų laikraščių prenumeratos.

Šiuo metu, kada vis labiau įsisąmoninama būtinybė, nepaisant ekonominių sunkumų, išsaugoti visuomeninę LRT, atrodo, atėjo laikas pagalvoti ir apie visuomeninius spaudos organus. Aišku, tai neturėtų būti Seimo, Vyriausybės ar valdančiosios partijos oficiozas, “valstybės laikraštis” (tokių jau turėjome), o valstybės remiami visuomeninių organizacijų kontroliuojami dienraščiai, tegul ir nedidelės apimties, bet skelbiantys objektyvią informaciją apie svarbiausius įvykius šalyje ir pasaulyje; ne smukdantys, bet ugdantys visuomenę; laikraščiai, kuriuose atsirastų vietos pakalbėti ir apie jos narių nuopelnus, siekius, gal ir žygdarbius. Manau, mūsų visuomenė yra to verta.

P.S. Su šiuo laišku pirmiausia užsukau į “Lietuvos ryto” redakciją, naiviai tikėdamasis, kad jis bus išspausdintas bent savo liberalumu ir demokratiškumu besipuikuojančio dienraščio “Nuomonių” puslapyje. Tačiau šio skyriaus vedėjas, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas E. Bukinas paaiškino, kad mano priekaištai nepagrįsti, neverti dėmesio ir dar kartą patvirtino susidarytą nuomonę apie šios redakcijos poziciją: esą niekam neįdomu aukščiausių valstybės pareigūnų, kad ir Prezidento, sveikinimai ir kalbos; apie valstybines šventes informaciją skaitytojai gali rasti kalendoriuje; redakcijai svarbiau yra šios dienos aktualijos, o ne kokios ten refleksijos apie praeitį… Į mano pastabą, kad vis daugiau inteligentų nepatenkinti, kad laikraštis laikosi tokios pozicijos, gavau atsakymą: “Laukiniai laikraščių neskaito”… Ką gi, matyt, kokie redaktoriai, tokie ir laikraščiai.

Mielai prisidėdamas prie “laukinių”, tuo ir baigiu.