Gediminas Zemlickas

Minėjimai

Galima neabejoti, kad šios sukaktuvės paskatins rašyti naujas publikacijas – apie istoriką E. Gudavičių ir Lietuvos istorijos dalykus. Šiame rašinyje pamėginsime parodyti mūsų istorijos tyrinėtoją tokį, koks jis iškilo mokslo žmonių ir kolegų prisiminimuose ir kalbose, kurie nuskambėjo atidarant parodą Lietuvos MA bibliotekoje.

Technikos mokslo baruose

Žemaičių kilmės kaunietis iš pradžių baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę ir per 20 metų (1952-1974 m.) dirbo įvairiose Kauno ir Vilniaus įmonėse, projektavimo organizacijose. Pamažu kilo inžinerinės karjeros laiptais – nuo paprasto inžinieriaus iki cecho viršininko ir konstruktorių biuro technologinio skyriaus vedėjo. Nors jis buvo atestuojamas kaip geras specialistas, bet širdis linko prie humanitarinių dalykų. 1962 m. Vilniaus universitete pradėjęs neakivaizdines istorijos studijas, jas baigė su pagyrimu ir įstojo į universiteto aspirantūrą. 1972 m. parašė ir apgynė mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją “Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo procesas ir jo atspindys Pirmajame Lietuvos statute”.

Tuo metu E. Gudavičius dirbo bene lietuviškiausios ir, drįstu teigti, gal ir intelektualiausios Vilniaus įmonės – Skaičiavimo mašinų gamyklos Specialiajame konstruktorių biure. Šioje vietoje leiskime įsiterpti to paties biuro buvusiam inžinieriui, ilgamečiui garsaus “Alko” klubo prezidentui, o dabar laikraščio “Donelaičio žemė” redaktoriui Stepui Lukoševičiui. Sveikindamas E. Gudavičių, buvusį kolegą ir bendramintį, S. Lukoševičius gerokai praturtino sukaktuvininko, kaip buvusio inžinieriaus, įvaizdį.

Neakivaizdiniu būdu studijuodamas universitete istoriją E. Gudavičius neėmė jokių akademinių atostogų, kurios jam, savaime suprantama, priklausė. Studijoms aukodavo savaitgalius, eilines atostogas. S. Lukoševičius prisimena, kad jo kolega tik vieną kartą paprašė pusdieniui atleidžiamas iš darbo – kai gynėsi diplominį darbą, o gal jau kandidato disertaciją - S. Lukoševičius tiksliai nebeprisimena. Šiuo atveju svarbu netgi ne pedantiškas tikslumas: toks šio inžinieriaus ir istoriko įvaizdis susiklostė jį geriausiai pažįstančių bendraminčių sąmonėje. Juk net ir mitai ar legendos gimsta ir tarpsta toli gražu ne tuščioje dykroje – tam turi būti vertas pagrindas.

Įdomu ir reikšminga tai, kad E.Gudavičius švietėjišką veiklą pradėjo dirbdamas inžinieriumi jau minėtame SKB. Dar 1967 m. šiame biure inžinieriai įkūrė krašto kultūros ir istorijos pažinimo klubą – vėliau išgarsėjusį “Alką”. Vienas to klubo įkūrimo iniciatorių buvo ir E. Gudavičius. Veltui ieškotume “Alko” bent paminėjimo tarybinio laikotarpio enciklopedijose (nors minimas MA klubas “Po Zodiaku” ar Ateizmo muziejaus “Ave vita!”). Kadangi istorijos ir kultūros dalykus tame klube buvo stengiamasi pažinti iš pirminių šaltinių, o ne iš partijos ideologų raštų, tai ypatingų valdžios pagyrimų nenusipelnydavo, nors, atrodo, visuomenėje turėjo didelį autoritetą. “Alkas” laviravo ties legalumo riba, bet veikė tik vienoje organizacijoje, neaprėpdamas visos sostinės, tai su jo veikla buvo taikstomasi. Šiame klube E. Gudavičius inžinieriams pradėjo skaityti istorijos paskaitų ciklą, kurį S. Lukoševičius net linkęs vadinti pradžia dabar visai Lietuvai žinomų “Būtovės slėpinių”. Neišdildomą įspūdį klubo nariams ir svečiams palikdavo ekskursijos su E. Gudavičiumi ir kitais iškiliais krašto praeities žinovais po Vilniaus senamiestį bei kitas dėmesio vertas Lietuvos vietoves. Pasak S. Lukoševičiaus, šis klubas gyvuoja ligi šiol, o jo nariai reikalui esant randa progų konsultuotis ir su prof. E. Gudavičiumi.

Praeities tyrinėtojo kelias

Ne mažiau už žinias bendradarbiams ir instituto vadovams imponavo naujojo darbuotojo darbštumas. Naujasis Lietuvos istorijos instituto direktorius doc. Edmundas Rimša priminė, kaip akad. Juozas Jurginis jį skatindavo: “Rimša, dirbk kaip Gudavičius, nes jis nespėja susiplanuoti, o jau atneša parašytą straipsnį”. Nebuvo, kad E. Gudavičius, ką nors sumanęs, nepadarytų, nespėtų.

Tačiau labiausiai kolegoms istorikams įspūdį daro tai, kad E. Gudavičius yra didelis eruditas, jis tiesiog stebėtinai puikiai žino senuosius šaltinius, įvairiomis kalbomis parašytus istorijos dokumentus. Juk ne paslaptis, kad neretai istorikai tuos šaltinius nagrinėja remdamiesi įvairiausioje literatūroje paskelbtomis publikacijomis, t. y. antriniais šaltiniais. Skrupulingas būtent pirminių šaltinių žinojimas ir nuolatinis darbas su jais profesoriui leidžia pateikti dažnai naujas ir netikėtas, regis, gerai žinomų istorijos faktų interpretacijas.

Žinovams ir kiekvienam klausytojui didelį įspūdį daro tai, kad E. Gudavičius straipsniuose ir televizijos laidose kiekvieną istorijos faktą, įvykį ar reiškinį vertina labai plataus regiono - Šiaurės ir Vidurio Europos kraštų istorijos raidos mastais. Į Lietuvos istoriją įtraukti pasaulio istoriją ne kaip kontekstą, bet rasti Lietuvai vietą Europos ir pasaulio istorijoje, matyt, taip keliais žodžiais galima būtų įvertinti istoriko E. Gudavičiaus siekį ir pastangas. Tam jis sukūrė Vidurio Europos koncepciją, kurioje surado vietą Lietuvai. Pasak profesoriaus mokinio ir populiarios televizijos laidos “Būtovės slėpiniai” bendraautorio, VU Istorijos fakulteto dekano doc. Alfredo Bumblausko, E. Gudavičius mūsų istoriografijoje yra bene pirmasis, kuris sugebėjo į pasaulio istoriją įvesti ir Lietuvą. Tai reikšmingas novatoriškas žingsnis, kurį pripažįsta mokslo bendrija. Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad prof. E. Gudavičius sėkmingai įgyvendina tai, ką dar prieš karą pradėjo iškilusis istorikas Zenonas Ivinskis.

Prof. E. Gudavičiaus koncepcijose įtikinamai paaiškinamos ne tik senosios istorijos realijos, bet ir atsakoma į gausybę klausimų, kuriuos iškėlė XX amžius. Būtent čia lietuvis istorikas ne tik pajudėjo moderniosios istorijos istoriografijos linkme, bet ir, pasak A. Bumblausko, grąžino istorijai gyvenimo mokytojos vaidmenį, tiesa, gerokai aukštesnės pakopos, gyvai reaguodamas į istorijos sąmonės poslinkius. Teikdamas istorijai gyvenimo projekcijos į praeitį prasmę, profesorius sugeba praeities įvykius vertinti iš dabarčiai aktualių pozicijų.

E. Gudavičiaus pateikiama istorija – ne atsitiktinių faktų ir įvykių maišalynė, bet giliai vidaus priežastiniais ryšiais susijusi grandinė. Iš prigimties būdamas karštas ir kritiškas polemistas, profesorius sugeba savo teiginiams suteikti nepaprastos gyvybiškos jėgos. Istorijos mokslo subtilybių neragavusiems vertintojams, išaugusiems romantinių Lietuvos istorijos įvaizdžių pasaulyje, ne visada lengva iškart priimti profesoriaus siūlomas intelektinio žaidimo taisykles, kad ir žiūrint “Būtovės slėpinius”. Kai kurie profesoriaus teiginiai, argumentai ir išvados mažiau pasirengusį žiūrovą galėdavo priblokšti, kartais net šokiruoti. Būdavo ir taip, kad po televizijos laidos ne visai dėkingi tautiečiai siųsdavo profesoriui nekorektiškus laiškus, ir, matyt, įsivaizdavo, kad šitaip gina tokią gražią, jaukią XIX a. romantikų parašytą Lietuvos istoriją. Šventasis naivume, tebus tau atleista už tavo klystkelius.