Dr. Libertas Klimka

Išoriškai ramios tėkmės istoriko gyvenimas buvo kupinas kūrybinės įtampos, stengiantis aprėpti labai plačius krašto kultūros barus - nuo etnografijos iki technikos bei technologijos istorijos. Tai buvo nepaprastai darbštus ir enciklopedinėmis žiniomis pasižymintis žmogus; daugelyje sričių M. Brenšteinas buvo ir, deja, tebelieka iki mūsų dienų vienintelis tyrinėtojas.

Mokėsi M. Brenšteinas Telšiuose, vėliau Vilniaus realinėje gimnazijoje. Susirgęs džiova, išvyko gydytis į Zakopanės kalnų kurortą. Ten susitiko su keletu iškilių to meto lenkų mokslininkų, kultūros ir meno žmonių, padariusių jaunuoliui didžiulę įtaką. Jų paskatintas ėmėsi savarankiškai studijuoti kultūros istoriją. Nuvykdavo ir į Krokuvos universitetą išklausyti atskirų paskaitų, kursų. Būdamas tik devyniolikos metų, pradėjo rašyti į spaudą, pirmiausia apie Telšių apylinkių archeologinius paminklus. Nuo 1910 m. rudens gyveno Vilniuje, dirbo laikraščių (“Goniec Wilenski”, vėliau “Kurjer Litewski”) redakcijose ir Draugijoje visuomeniniam darbui remti. 1919 m. pavasarį, bolševikų tarpuvaldžiu, buvo areštuotas ir kalintas Lukiškėse. Atsikūrus Vilniaus universitetui, pakviestas vadovauti jo bibliotekos Rankraščių skyriui; skyriaus vedėju buvo iki pat mirties, beveik du dešimtmečius. Aktyviai istorikas įsijungė ir į Mokslo bičiulių draugijos veiklą. Po V. Zaborskio mirties 1927 m. M. Brenšteinas tapo šios draugijos muziejaus vedėju. Nuo jaunystės laisvalaikį ir atostogas skirdavo kelionėms po Lietuvą. Lankydamas dvarus ir dvarelius, klebonijas ir bažnyčias, miestelius ir senoviškus kaimus, visur domėjosi kultūros paveldo vertybėmis. Jau iki I pasaulinio karo buvo apkeliavęs didesnę dalį Lietuvos, ypač nuodugniai - gimtąją Žemaitiją. O būta dar daug ko! M. Brenšteinui pavyko susipažinti su labai įdomiais privačiais senienų ir meno rinkiniais, archyvais ir bibliotekomis; nufotografuoti daugybę pakelių kryžių bei koplytėlių. Be to, surinko gražią senovinių muzikos instrumentų, žemaičių tautinių drabužių, Užgavėnių kaukių ir kitų liaudies meno dirbinių kolekciją. Dalį jos perdavė Mokslo bičiulių draugijos muziejui, dalį - rūbus ir raižinius - Varšuvos etnografijos muziejui. Kai kurie M. Brenšteino surinkti eksponatai saugomi dabar Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Bandė M. Brenšteinas savo jėgas ir archeologiniuose tyrinėjimuose - kasinėjo Juodsodės, Patumšalių ir Rainių senkapius Telšių apylinkėse, aprašė Siraičių lobį.

O kiek istoriko parašyta! Bibliografai suskaičiavo, kad savo straipsnius, korespondencijas, recenzijas M. Brenšteinas spausdino penkiasdešimt šešiuose laikraščiuose ir žurnaluose, leidžiamuose Vilniuje, Peterburge, Varšuvoje, Lvove, Krokuvoje. Per keturiasdešimt penkerius jo mokslinės bei publicistinės veiklos metus spaudoje pasirodė apie 300 didesnių ir mažesnių straipsnių, 120 korespondencijų, apie 30 recenzijų. Be to, paskelbė per keturiasdešimt Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros veikėjų biografijų garsiajame “Lenkų biografiniame žodyne”. Yra rašęs apie Vilniaus muziejų ir privačių rinkinių eksponatus, numizmatiką, dailės kūrinius ir jų autorius, miestelių rotušių ir mokyklų, kitų įstaigų istoriją, Lietuvos pilis, paminklų apsaugą, liaudies mediciną, Užgavėnių kaukes ir liaudiškos muzikos instrumentus, vokiečių okupacijos Vilniuje padarinius, bibliografijos ir literatūros istorijos klausimais, apie mūsų kultūros šviesulius - D. Pošką ir A. M. Kirkorą (atskiros studijos 1936 ir 1934 m.), T. Daugirdą, M. K. Čiurlionį, M. Davainį-Silvestravičių, K. Jaunių, V. Šukevičių, 1831 m. sukilimo didvyrę Barborą Čarnovską ir kt. Gimtajai Žemaitijai skirti M. Brenšteino darbai apie Kražių filomatus ir mokyklinį teatrą, žemaičių kryžius ir koplytėles, žemaičių blaivybės draugijas. Labai svarbios jo publikacijos apie Vilniaus universiteto bibliotekos istoriją, jos rankraščių, kartografijos ir gaidų rinkinius. Atskirai reikėtų išskirti dvi M. Brenšteino studijas, skirtas technikos ir taikomojo meno istorijai Lietuvoje: “Vilniaus laikrodinininkystė XVI ir XVII amžiais” (1923 m.) ir “Liejininkystės istorijos LDK apybraiža” (1924 m.). Kiti istoriko straipsniai - tarsi tiltai, jungiantys lenkų ir lietuvių kultūras politinės įtampos sunkmečiu: apie A. Mickevičiaus vertimus į lietuvių kalbą (1927 m.), poeto užrašytas lietuviškas dainas (1927 m., kartu su įžymiu kalbininku J. Otrembskiu), apie mokslą Lietuvos respublikoje (1934 m.), parodą “Lenkijos ir Lietuvos ryšiai iki 1863 m.” (1936 m.). Visi M. Brenšteino darbai paremti archyviniais šaltiniais, autentiškais faktais ir įrodymais. Spėdavo mokslininkas atsiliepti spaudoje į daugelį kultūrinio gyvenimo aktualijų, “Dr. Sardynkos” pseudonimu parašydamas šmaikščius feljetonus, sekant vilnietiškosios Šubravcų (“Nenaudėlių”) draugijos tradicijomis.

Už nuopelnus mokslui Vilniaus Stepono Batoro universitetas 1936 m. M. Brenšteinui suteikė humanitarinių mokslų garbės daktaro vardą. Mirė istorikas 1938 m. kovo 29 d. Vilniuje. Dienraštyje “Slovo” išspausdintame nekrologe žurnalistas V. Charkevičius taip apibūdino velionį: “Mykolas Brenšteinas buvo tikras “litvinas” tąja prasme, kurią šis žodis turėjo mūsų tėvų ir senelių laikais. Gimęs ir užaugęs Žemaitijoje, karštai mylintis savo gimtinę ir gerai pažįstantis etnografinę Lietuvą, jos praeitį ir dabarties kultūrą, puikiai mokantis lietuviškai, a. a. M. Brenšteinas per visą savo gyvenimą išliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu: nuoširdus lenkų patriotas ir uolus lenkų kultūros darbininkas, kartu - “tuteišis”, kuris įvairias LDK kultūros problemas, pirmiausia lenkų ir lietuvių tautų sugyvenimo klausimą, sprendė pagal mūsų žemės tradicijas ir meilės testamentą, kurį paliko mūsų senoliai ir tėvai…”

M. Brenšteino kapas - melancholiško rudens grožio pilnose Bernardinų kapinaitės ant Vilnelės skardžio. Daug sukauptos vertingos medžiagos liko istoriko archyve, kurio didžioji dalis dabar yra Lenkijoje.