Vilniaus Gedimino technikos universiteto Medžiagų atsparumo katedros profesorių, Studijų kokybės vertinimo centro direktorių Algirdą ČIŽĄ jo garbingos 70-ties gyvenimo metų sukakties proga kalbina to paties universiteto prof. habil. dr. Juozas ATKOČIŪNAS. Spausdiname antrąją pokalbio dalį.

J. A. Prieš vasarą mokslo visuomenei tapo žinoma Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Ž. Jackūno 1999 01 27 paskirtos Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo rengimo grupės narių KTU rektoriaus prof. K. Kriščiūno ir VDU rektoriaus prof. V. Kaminsko atskiroji nuomonė dėl Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymo projekto. Kaip Jūs, būdamas vienas Aukštojo mokslo įstatymo projekto rengėjų, ją vertinate?

A. Č. Pagrindiniai nesutarimai tarp rektorių ir “valdininkų” buvo sprendžiant aukštojo mokslo valdymo klausimus, kuriuos nagrinėti aš nebuvau ir nesu pakankamai kompetentingas. Tačiau visuotinai žinoma, kad visose šalyse aukštojo mokslo valdymo švytuoklė nuolat, reguliariai švytuoja tarp griežto valstybinio reguliavimo ir absoliučios aukštųjų mokyklų autonomijos. Po labai centralizuotos, geležinės sovietinės sistemos buvo natūralus mostas laisvės, autonomijos link; lygiai taip pat dabar, labai išplitus autonomijai, natūralu stebėti visuomenės ir vyriausybės sferų pastangas ką nors suvaržyti, reguliuoti. O rengiant įstatymo projektą, man rodos, baigiamas pasiekti kompromisas, ypač po birželio mėnesį apsilankiusių Europos Tarybos ekspertų pastabų.

J. A. Priminkite, kokiomis socialinėmis garantijomis Jūs naudojatės dabar ir kokios garantijos laukia mūsų netolimos ateities mokslininkų-pensininkų ar aukštosios mokyklos dėstytojų pagal naująjį įstatymą. O gal tai - ne įstatymo rengėjų problema?

A. Č. Kol dirbu, jokiomis mokslininko socialinėmis garantijomis nesinaudoju. Kai liausiuosi dirbęs, galėsiu gauti papildomą mokslininko pensiją (jeigu dar galios Mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo nuostatos). Beje, kažkodėl nustatyta, kad mano dabartinis triūsas (po 65 metų sukakties) nebeturi įtakos tos pensijos dydžiui. Rengiamo įstatymo projekto straipsniai apie socialines garantijas gana abstraktūs. Minimas profesoriaus emerito statusas, bet be jokių valstybės įsipareigojimų – jį reglamentuoti paliekama universitetams (kurie tai galėjo bei gali daryti ir be jokių įstatymo nuorodų). Mokslininkų pensijų statusas lieka laikinas, nes tai nepriklauso reguliuoti aukštojo mokslo įstatymu.

Būtų gerai, kad politikai, įstatymų leidžiamoji valdžia aiškiai suvoktų mokslo ir studijų prioriteto svarbą tautai ir valstybei, kad visokeriopai imtų skatinti gabius, sumanius piliečius eiti dirbti į aukštojo mokslo sferą.

J. A. Studijos, mokslas, gyvenimas... Ar Jūs patenkintas savo moksline karjera? Ar, pavyzdžiui, šiandien naujasis Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymas Jums suteiktų platesnes galimybes? Jūsų moksliniai rezultatai būtų dar puikesni?

A. Č. Aš patenkintas tuo, ką sugebėjau ir spėjau padaryti. Galimybių moksliniams tyrimams visada buvo ir dabar nestinga. Gali stigti tik noro ir laiko, ypač pastarojo. Įstatymai gana menkai lemia galimybes. Norų turiu, bet, deja, laiko visiems norams patenkinti nebėra.

J. A. Gerbiamasis profesoriau, Jūs esate ne tik žinomas mokslininkas, bet ir pavyzdingas pedagogas. Šiandieninis studentas – koks jis yra ir kokį Jūs norėtumėte jį matyti?

A.Č. Norėčiau, kad visi studentai studijuotų – tikrąja to žodžio prasme. Norėčiau būti tik studento studijų vadovas, patarėjas. Pastaraisiais metais, nusižiūrėjus į Vakarų šalių studijų programas, vis trumpinamas auditorinio darbo laikas. Tačiau pamirštama, kad šį trumpėjimą turėtų kompensuoti studento savarankiškas darbas ir reguliari individuali dėstytojo konsultacija. Deja, reguliarių savarankiškų studijų tradicijos nėra – geriausiu atveju savarankiškai atliekami tik privalomieji darbai. Silpnėjant auditorijos įtakai ir nestiprėjant savarankiškoms studijoms nėra ko tikėtis geresnių rezultatų. Nepavydėtina mūsų, dėstytojų, padėtis: matome, kad studentas be mūsų pagalbos vargsta, bet tai pagalbai laiko neskiriama.

J. A. Egzaminų metu kartais būnate griežtokas: ne kiekvienas (kartais tik vienas!) iš grupės išlaiko egzaminą. Juokaujame: ką gi, taip ir turi būti, nes prof. A. Čižas - Studijų kokybės vertinimo centro direktorius! O gal jau pradėjote įtarinėti, kad niekas nieko nebemoka?

A. Č. Ne visai taip – įtarinėju (ir ne be pagrindo), kad daugelis studentų įpranta (tiksliau – yra kai kurių dėstytojų pratinami) “organizuoti” egzamino išlaikymą užuot rimtai pasimokę. Dažnokai jiems šitaip sekasi ne tik išlaikyti egzaminus, bet ir rinkti aukštus pažymius. Tokius studentus šokiruoja mano paties ar mano kolegų pastangos eliminuoti nesąžiningumo galimybes arba reikalavimas rodyti žinias pagrįstas ne mechanine atmintimi, bet giliu dalyko suvokimu.

J. A. Pažinojote A. Vienuolį (Jūsų tėvų sodyba šliejosi prie rašytojo sodybos). Ar ne iškiliojo anykštėno asmenybė, kūrybos potraukiui palankus Anykščių krašto grožis kreipė Jūsų pasąmonę literatūros, architektūros, teatro, apskritai meno link? Kodėl vis dėlto pasukote inžinerijos keliu?

A. Č. Menas turėtų būti artimas kiekvienam žmogui, ypač prasilavinusiam, bet jis nebūtinai turi tapti profesija. Kita vertus, inžinerinės veiklos didelė dalis yra taip pat kūryba – ir net aukštesnės kokybės, nes paremta ne vien jausmais, širdimi, bet ir protu, nuovoka, intuicija, tikslumu. Aš patenkintas savo pasirinkimu.

J. A. Esate vedęs įvairias televizijos laidas. Prisimenate jas su kūrybos nostalgija?

A. Č. Tai buvo tada, kai televizijoje dar nebuvo profesionalių vedėjų, televizijos žurnalistų. Su dabartiniais profesionalais nedrįsčiau lygintis, todėl ir nostalgijos negali būti. O patirtis, įgyta televizijoje, pravertė ir praverčia.

J. A. “Man gera, kai pajuntu, kad kam nors kitam gera padariau”,- kartais prasitariate. Ir mes, Jūsų kolegos, tai patvirtiname. Šiandieninėje nuomonių, veikimų ir veiksmų sumaištyje išlikote tikintis humanistine žmogaus prigimtimi, nepriblėsusiu moralės dėsniu žmoguje, optimistas. Net ir tada, kai liekate nesuprastas... Ir vis dėlto, kada buvo skaudžiausia Jums, tiek atidavusiam visuomenės labui?

A. Č. Skaudžiausia būna tada, kai nuoširdžiai bendravęs su žmogumi suvoki, kad jis, deja, vienaip kalbėjo, kitaip mąstė ir veikė, t. y. tave apgaudinėjo. Tokių atvejų mano gyvenime nedaug buvo, bet jų pakako, kad suprasčiau, jog aš pats esu “savo laimės kalvis”, kad visada reikia remtis tik savo paties supratimu ir jėgomis.

J. A. Skaičiavimo centruose kartu praleista nemaža darbo naktų. Beveik prieš trisdešimt metų tų laikų kompiuteris “Minsk-22” dirbo lėtai (iš lempučių žybsėjimo ir garso galėdavai suprasti, kurios matricos dabar dauginamos!), likdavo laiko vėlyvos nakties pokalbiams, net ir pakankamai atviriems. Sakėte, jog svarbiausia gyvenime - Lietuva, Pažinimas, Kūryba, Šeima. Ar šiandien vertybių skalė ta pati?

A. Č. Taip, ta pati. Lietuvoje gimiau ir augau, ji - mano Tėvynė, ją mylėti, branginti mane išmokė Mama, Tėvelis, Anykščių gimnazijos mokytojai. Pažinimo gija mane atvedė į mokslo barus, o čia ir Kūryba, kurios vaisiai teikia didžiausią malonumą. Šeima yra gyvenimo atrama, visos veiklos stabilumo garantas.

J. A. Ir keletas žodžių baigiant. Prieš dešimt metų Anykščiuose, palaidojus profesoriaus A. Čižo tėvą Praną, nepažįstama velionio artimiesiems moteris mums pasakė: “Kai buvau maža, gyvenome labai neturtingai. Suplyšo mano batai. Nagi, nubėgau pas geraširdį kaimyną senąjį dėdę Čižą, verkšlendama, jog nebeturiu batelių. Jis nieko nepasakė, paėmė mane už rankelės, nusivedė į krautuvę, nupirko batus, apavė jais ir paleido namo”... Taip ir dabar, visi visada galėjo ir gali kreiptis į prof. A. Čižą patarimų, paramos, rengiant straipsnį ar moksliškai redaguojant disertacijas. Ne vieną Lietuvos konstrukcijų mechanikos jaunąjį mokslininką jis “apavė mokslo batais”...Gyvuokite, profesoriau Algirdai Čižai. Ilgai gyvuokite.