Gediminas Zemlickas

60-mečio jubiliejus atsėlino tyliai rugpjūčio 17 d., tačiau nugriaudėjo tikrąja šio žodžio prasme tik po gero mėnesio, kai Lietuvos mokslų akademijoje po profesoriaus ir šios akademijos nario korespondento V. Domarko skaitytos paskaitos kolegos, buvusieji bendradarbiai ir bičiuliai, visi, kas norėjo, sveikino sukaktuvininką su 60-mečiu. Siekdami kartais visai nepeiktino tikslumo, turėtume pasakyti, kad pirmasis V. Domarką, dar prieš jam pradedant skaityti paskaitą, pasveikino švietimo ir mokslo ministras Kornelijus Platelis, dėl neatidėliotinų reikalų turėjęs tuojau pat palikti renginį. Ministras aukštai įvertino V. Domarko mokslinę, valstybinę ir visuomeninę veiklą, jo didelį indėlį rengiant Aukštojo mokslo baltąją knygą ir Aukštojo mokslo įstatymo projektą, taigi aktyviai reiškiantis ir šalies aukštojo mokslo pertvarkos bare. K. Platelis V. Domarką prisiminė ir kaip savo pirmtaką švietimo ir mokslo ministro poste, kurį ligi šiol geru žodžiu mini ministerijos darbuotojai. Savo kalbos pabaigoje K. Platelis perskaitė Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimo raštą, skirtą prof. Vladislavui Domarkui jo 60-mečio proga.

Tai buvo ne paskutinis prezidento žodis. Po jubiliato akademinės paskaitos, kurios tema “Viešasis administravimas informacinėje demokratinėje visuomenėje”, pirmasis žodžio paprašė Prezidentas Algirdas Brazauskas. Jis priminė, jog jubiliatas daug metų mokslinį ir administratoriaus darbą dirbo tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar Technologijos universitetas), buvo jo rektorius. A. Brazauskas prisiminė ir kitą veiklos sritį, kurioje V. Domarkui teko reikštis. Jis buvo užsienio reikalų ministro pavaduotojas itin sudėtingu atsikūrusiai Lietuvos valstybei metu. Jaunos valstybės diplomatijai labai nelengva buvo reguliuoti santykius su kaimynine Lenkija, kurios prezidentu tuo metu buvo L. Valensa. Nemaži V. Domarko nuopelnai taip pat reguliuojant santykius su Rytų kaimynais.

Pasak A. Brazausko, labai išmintingas sprendimas buvo paskirti V. Domarką švietimo ir mokslo ministru. Prezidentas įsitikinęs, kad tai buvo geriausias šios ministerijos vadovas per visą nepriklausomybės laikotarpį.

- Labai džiaugiuosi, kad užsiimate viešuoju administravimu, - kalbėjo Prezidentas A. Brazauskas, kreipdamasis į prof. V. Domarką. – Jūs turite didžiulę gyvenimišką patirtį, dirbote mechanikos, elektronikos, ultragarso, apskritai technikos srityje, bet viešasis administravimas mūsų žmonėms ypatingai reikalingas. Europos Sąjunga, kuri mums yra tolima žvaigždė danguje, Lietuvai priekaištauja, kad mūsų nauja, atsikūrusi valstybė nemokanti administruoti savo gyvenimo – ūkio, kultūros, mokslinės veiklos. Kai kas sako, kad valstybės administravimo srityje užsilikusi senoji biurokratija, senasis palikimas, - toliau kalbėjo Prezidentas. – Tai netiesa. Pasižiūrėkite, kas dirba mūsų ministerijose, įstaigose – jaunimas, senųjų darbuotojų tėra gal tik vienas kitas likęs. Jaunosios kartos auklėjimas, mokymas – nepaprastai svarbus mūsų valstybei uždavinys. Štai kodėl viešojo administravimo sritis, kuria užsiimate, yra nepaprastai reikšminga.

Lietuvos Ministro Pirmininko Rolando Pakso sveikinimo žodį prof. V. Domarkui perskaitė Vyriausybės patarėjas švietimo ir mokslo klausimais dr. Albertas Žalys.

Lietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. Benediktas Juodka priminė, jog V. Domarkas buvo vienintelis ministras, kuris prie Švietimo ir mokslo ministerijos buvo sutelkęs konsultavimo grupę, į kurią buvo įtraukti Mokslo tarybos, Mokslų akademijos, Rektorių konferencijos vadovai. Laikas nuo laiko grupė buvo sukviečiama ir tariamasi. Žinoma, sprendimus priimdavo ministras, tačiau buvo bent įsiklausoma ir į kitų nuomonę. Pasak MA prezidento, vargu ar turime kitą tokį Lietuvos mokslo žmogų, kuris didžiausių laimėjimų pasiekė visose srityse, kuriose jam yra tekę dirbti – ultragarso tyrimų laboratorijoje, vadovaujant universitetui ar ministerijai, diplomatinėje tarnyboje ar vadovaujant įstatymo projektų kūrimo grupėms.

Prof. V. Domarko asmenybės ir charakterio savybes gerai apibūdina ir toks pavyzdys. Viešojo administravimo mokslo subtilybių jam teko semtis viename JAV universitete kartu su daug jaunesniais studentais. Jų reakcija, suvokimo ir naujos medžiagos įsisavinimo greitis buvo daug didesnis negu profesoriaus. Psichologiškai mūsų profesoriui, buvusiam rektoriui ir ministrui, toje aplinkoje tikriausiai nebuvo lengva. Tačiau dėl jam būdingo nuoseklumo ir žemaitiško užsispyrimo profesorius krimto kietą naujojo mokslo granitą, ir ten, kur reikėjo plataus požiūrio, gyvenimiškos patirties ir gilios išminties, jis buvo neaplenkiamas. Nuostabi šio žmogaus savybė – nebijoti visą laiką mokytis, tobulėti, keistis. Tik taip – nuolatos koja kojon su gyvenimu.