Prof. Juozas Burneikis

Išties Vyriausybės keičiasi dažnai (maždaug kas metai - po vieną), o viešpataujančio elito klanas išlieka nedaug tepasikeitęs. Valdančiuosius pakeis opozicija, opoziciją - nauja opozicija, beveik visi pirmieji sąrašų personažai išliks savo pozicijose ir toliau vadovausis klano nuostatomis. Seimo narys taps ministru, ministras - Seimo nariu ir taip toliau. O šalies valdymo rezultatai jau 9,5 metų negerėja. Priešingai, sakyčiau, blogėja. Baigiamos išparduoti “auksinius kiaušinius dedančios vištos”, didėja valstybės skola, biudžeto deficitas, korupcija, nusikalstamumas ir valdininkų atlyginimai. Pernelyg aukšti teisėsaugos darbuotojų atlyginimai, nes remiamasi nuostata, esą tada jų nepapirks. Deja, praktika rodo visai ką kita. Kaip suprasti, kad patekusios į valdžios elito sekretorės postą atlyginimas didesnis negu akademiko. Išties tai pasako viską apie valstybę.

Taigi norint patekti į partijas, politikus, valdžią, reikėjo pirmiausia ne svarių pasiekimų, gabumų, patyrimo, o tariamo patriotizmo, greito “persidažymo”, prisitaikymo prie naujos santvarkos. Kas tuo pasinaudojo, tas daug laimėjo darydamas karjerą, siekdamas valdžios. O kompetencija nebuvo svarbi. Veikė principas: nors proto mažoka, tačiau iškalbingumo pakanka. Jiems užteko proto laiku tapti patriotais, skelbti laisvės lozungus, organizuoti ir kalbėti mitinguose, tapti žinomais ir populiariais. Šitaip kelias į valdžią tapo laisvas.

Šitaip šalyje į politines partijas, o per jas pagal sąrašus į valdžią suėjo daug atsitiktinių, nekompetentingų veikėjų. Jie siekė pirmiausia asmeninių tikslų, karjeros, o ne tarnauti žmonėms. Aš manau, kad visai nesvarbu, ką kalba dabartinis politikas, kokia jo programa. Daug svarbiau, - ar jis asmenybė, kokios jis natūros, kaip išauklėtas, ką nuveikęs, kuo pasižymėjęs. Pagaliau kokias knygas jis yra skaitęs. Tačiau politikoje svarbiausiu kriterijumi yra ištikimybė savo partijai, tiksliau, jos lyderiui. Taip niekuo anksčiau nepasižymėję žmonės tampa lemiančiais valstybės likimą vadovais: frakcijų, komitetų, komisijų pirmininkais, partijos lyderių pavaduotojais, patarėjais ir kt. Tas ryškiausiai matyti dabartinės valdančios partijos - konservatorių veikloje. Pasirodė, kad ir pati gausiausia, geriausiai organizuota politinė partija neturi savo gretose pakankamai dorų, kompetentingų narių, galinčių užimti jai tekusius vadovaujančius postus.

Aš nesuprantu vieno sukrečiančio fakto. Kaip buvo galima skirti antrą kartą į Ministro Pirmininko postą jau pakankamai susikompromitavusį ankstesnėje kadencijoje konservatorių G. Vagnorių. Argi konservatorių partijoje nebuvo daugiau ekonomistų? Atrodo, kad jis partijos vadovybės piramidėje taip aukštai stovėjo, kad net nebuvo minties apie kitą galimą kandidatą. Be to, jis veiklus ir ryžtingas, gerai perpratęs demagogijos meną, o daugiau jokių svaresnių pasiekimų ekonomikoje ir neturėjo.

Pažiūrėkite, ar daug paties aukščiausio intelekto mokslo, kultūros asmenybių, profesorių, akademikų yra valstybės elito gretose. Galima sakyti, kad buvo tik vienas prof. Z. Zinkevičius, ir tai neilgai. Geriausiu atveju yra vienas kitas mokslų daktaras. Menka valdžios elito vertė ir dėl prastos rinkimų į Seimą sistemos, kai renkama pagal partijų sąrašus, o ne asmenybes. Ir esu įsitikinęs, kad ši sistema ir toliau išliks, nors visuomenė tam prieštarauja. Tai paranku visoms stambesnėms partijoms, ir jos vieningai tam pritars.

Pasitraukus G. Vagnoriaus Vyriausybei, pradžioje lyg ir buvo kalbama, kad reikėtų pirmiausia atlikti auditą ir įvertinti situaciją. Buvo akivaizdus 8-osios Vyriausybės padarytų nusižengimų ir klaidų sąrašas. Naujoji Vyriausybė turėjo jas aiškiai įvardyti, paskelbti atsakingus, atsiprašyti tautos. Deja, to nebuvo padaryta. Buvo pareikštas ryžtas tęsti pradėtus darbus. Na, jeigu bus aklai tęsiami ankstesni žygiai, tai gero nelauk.

Prisimenu neregėto įžūlumo vaizdelį, kai eksministras V. Babilius per televizijos laidą atsakydamas į žiūrovo klausimą, kaip tapo milijonieriumi, sakė, esą reikia sąžiningai ir ilgai dirbti. Sakykite, ką turi pagalvoti išties sunkiai dirbantis valstietis ar darbininkas, kuris negali sudurti galo su galu.

Taigi pasitvirtina taisyklė, kad valdžia gadina žmogų. Sunkų išbandymą valdžia atlaiko tik padorūs ir tvirti žmonės, o žmonės, patekę į valdžią atsitiktinai, genda labai greitai. Tas procesas dar greitesnis, kai aplink daugiau nedorų, kai nėra į ką atsiremti. Ir čia yra paprasta išeitis: kuo greičiau tokius valdininkus keisti. Kartais be pagrindo ginčijamasi: ar geriau perrinkti į valdžią tuos pačius, ar rinkti naujus žmones? Atsakymas - tik rinkti naujus. Klystama, kai sakoma, kad esantys valdžioje jau patenkino savo ir klano poreikius ir esą jiems jau visko užtenka. Nieko panašaus, “apetitas atsiranda bevalgant” ir jų poreikiai niekada nebus patenkinti, o tik didės. Be to, jie jau užmezgę nedorus ryšius, žino visas gudrybes ir yra pavojingesni už nepatyrusius naujus atstovus, kurie tik “mokosi”.

Į valdžios elitą turi ateiti žinomos ir išbandytos asmenybės. Čia niekaip negalima suprasti tokių sąvokų, kaip politinis ministras. Ministras turi būti doras, kompetentingas, patyręs savo srities specialistas, o ne prisiplakęs politikas. Atsakingus ūkio sprendimus turi siūlyti mokslininkai, žinomi specialistai, o ne viską išmanantys partijų veikėjai. Nesutinku, kad į aukščiausius valdžios postus turi ateiti jauni žmonės. Žinoma, juos reikia įtraukti, tačiau ne kampanijos būdu. Optimalus atvejis, kai protingai parinktų senų, patyrusių specialistų intelektą papildo jaunųjų veržlumas bei darbštumas. Juk kartais svarbiau yra iškelti pribrendusią problemą, teisingai formuluoti uždavinius, negu juos išspręsti.

Mano įsitikinimu, visuomenė pajėgi gerinti padėtį šalyje. Žmonės darosi ryžtingesni, rimčiau žiūri į valstybės reikalus, atsakingai priima sprendimus (tą jau ne kartą įrodė) ir kuo toliau, tuo labiau nesitaikys su valdžios savivaliavimu ir nedorybe. Laukti malonių nėra iš ko. Žmonės privalo patys save apginti, aktyviau dalyvauti demokratijos kūrimo procese. Be jokios abejonės, “homo sapiens”.