Šiais metai minime Lietuvos mokslininkų sąjungos įkūrimo dešimtmetį. 1989 m. spalio 7 d. įvykęs LMS steigiamasis suvažiavimas, perteikdamas pakilias atgimimo nuotaikas, telkė Lietuvos mokslininkus permainoms ir akademiniame gyvenime. Nors M. Gorbačiovo pertvarka tikrai neplanavo jokių rimtesnių pakeitimų šioje srityje, Lietuvos mokslininkai, būdami aktyviausi visų įvykių dalyviai, rimtai svarstė ir savo profesinės veiklos perspektyvas. Mokslo institutuose - Puslaidininkių fizikos, Fizikos, Matematikos ir informatikos (tuo metu Matematikos ir kibernetikos) bei kituose -pertvarkos idėjos įgijo didžiulį visuomeninį ir politinį poveikį. Mokslininkai plačiai diskutavo dėl tuometinio gyvenimo negerovių, Lietuvos mokslo atotrūkio nuo Lietuvos ūkio reikmių.Kultūros procesai buvo reguliuojami žinybiškai, akademinio ir universitetinio mokslo sąsajų nebuvo. Nepatenkintieji kūrė LMS, kuri turėjo atlikti pertvarką mokslo srityje, paskatinti mokslininkus aktyviau dalyvauti valstybės kūrimo darbe. LMS steigėjams valstybės nepriklausomybės idėja buvo labai svarbi, tam buvo ruošiamasi, nors iki lemtingosios Kovo 11-osios dar buvo beveik dveji metai.

Vykstant labai sparčioms permainoms visame mūsų šalies gyvenime, kartu per savo veiklos dešimtmetį keitėsi ir LMS. Organizacijos vieta ir vaidmuo net ir šiandieninėje mokslo ir studijų struktūroje nėra galutinai susiformavę, o pačių mokslininkų įvairiai vertinami. Todėl labai svarbu, apžvelgiant nueitą kelią, aptarti svarbiausias mokslo plėtros Lietuvoje problemas, surasti geriausius jų sprendimo būdus ir sutelkti Lietuvos mokslininkus bendrai veiklai. Tuo tikslu šių metų spalio 9 dieną LMS steigėjai organizuoja Lietuvos mokslininkų kongresą “Lietuvos mokslas ir studijos tūkstantmečių sandūroje”. Tikimės, kad svarbiausių problemų išskyrimas ir aptarimas padės patikslinti ir LMS veiklos tikslus bei uždavinius.

Apžvelgiant LMS nueitą kelią būtina atskirti pačios organizacijos evoliucijos ypatumus ir tendencijas nuo bendrosios mokslo ir studijų būklės Lietuvoje bei jos vertinimo. Todėl pabandykime pažiūrėti, ar LMS steigėjų svarbiausi siekiai: užtikrinti akademines laisves, mokslo ir studijų sistemos savivaldą, įgyvendinti tolygią mokslo ir studijų integraciją, orientuoti Lietuvos mokslą į šalies ūkio ir kultūros reikmes, - yra sėkmingai įgyvendinami. Suprantama, vienareikšmiško atsakymo į šiuos klausimus būti negali, nes visi pokyčiai akademinėje visuomenėje yra glaudžiai susiję su tolesne valstybės raida, tačiau dešimties metų laikotarpis tikrai yra pakankamas norint įvertinti tendencijas.

Mažiausiai abejonių kyla dėl akademinių laisvių padėties šalyje. Bendrosios teisinės demokratinės valstybės kūrimo tendencijos buvo labai palankios įteisinant mokslo savarankiškumą. Aukštųjų mokyklų ir valstybinių mokslo institutų savarankiškumas bei visos akademinės bendrijos savivalda, įgyvendinama per Lietuvos mokslo tarybą, padėjo tvirtus pagrindus akademinei laisvei plėtotis Lietuvoje. Šiandien akademinės laisvės Lietuvoje apribotos tik dėl labai menko biudžetinio mokslo ir studijų finansavimo, tačiau net ir finansavimo paskirstymo srityje savireguliacijos laipsnis yra labai didelis. Praktiškai visas biudžetinis finansavimas mokslo ir studijų institucijoms yra atiduodamas kaip subsidijos jų akademinei veiklai finansuoti. Reikia pripažinti, kad dėl dažnų mokslo ir studijų veiklos valstybinio reguliavimo institucijų reformų jos išlieka labai silpnos ir nesugeba efektyviai naudoti įstatymu joms suteiktų teisių reguliuoti mokslo plėtros tendencijas pagal valstybės poreikius. Dažnai kylantis politikų nepasitenkinimas menkomis reguliavimo galimybėmis dažnai virsta nepasitenkinimu veikiančiomis mokslo savivaldos formomis ir vis dar gresia tolimesnei akademinių laisvių plėtrai. Akademinių laisvių apsauga bei tolimesnė plėtra ir toliau išlieka vienu svarbiausių LMS uždavinių.

Mokslo ir studijų integracijos idėja atėjo į Lietuvą per tarptautines organizacijas, užsienio mokslininkų perduodamą patirtį, naujai atsivėrusius tarptautinio bendradarbiavimo kontaktus. Profesorius A. Avižienis atgimimo pradžioje tapo ryškiausiu tos idėjos reiškėju. Nors integracijos būtinybė visuotinai pripažįstama, jos įgyvendinimo būdai ir toliau lieka karštų diskusijų objektu. Šia tema skirtingos nuomonės išlieka tiek pačioje mokslo visuomenėje, tiek politiniuose sluoksniuose. Viena vertus, mokslo ir studijų integracija suprantama kaip neišvengiamas mokslo institutų ir aukštųjų mokyklų administracinis jungimas, kita vertus, kaip visapusiškai skatinamas mokslininkų dalyvavimas pedagoginiame darbe ir administracinių barjerų nevaržomas mokslininkų judėjimas visoje šalies mokslo ir studijų sistemoje. Lietuvos mokslininkų sąjungoje nuo pat pradžių vyrauja antroji tendencija, padedanti susitelkti kritiniais momentais, kai administracinės integracijos šalininkai bando įgyvendinti radikalesnius žingsnius. Savo akcijų smaigalį neretai tenka nukreipti ir prieš savo kolegas mokslininkus, aktyviai palaikančius administracinio jungimo idėją. Ryškia požiūrių skirtumo demonstracija tapo ir pats naujausias Vyriausybės bei Finansų ministro siūlymas dėl valstybinių mokslo institutų prijungimo prie aukštųjų mokyklų, kurį inicijavo rektorių susitikimas su premjeru. Tokio siūlymo pavojų sureikšmina planavimas dvigubai sumažinti mokslo finansavimą. LMS nuosekliai priešinasi tokiems siūlymams, kadangi aukščiausiu prioritetu savo veikloje laiko mokslo potencialo išsaugojimą ir tolimesnę jo plėtrą. Dažnai tenka pasipriešinti ir mažiau radikaliems struktūriniams mokslo ir studijų sistemos pertvarkymams, kurie dėl nuolat mažėjančio finansavimo gali lemti mokslo potencialo praradimus. Todėl, būdama nuosekli mokslo ir studijų integracijos šalininkė, LMS dažnai prieštarauja dėl skubotų, nepakankamai parengtų struktūrinių mokslo ir studijų sistemos reformų. Mokslo ir studijų integracija negali būti “vajus”, tai nuolatinis ilgalaikis procesas, kurio dalyvė ir iniciatorė siekia būti ir LMS.

Atgimimo pradžioje siekis orientuoti mokslą pagal Lietuvos ūkio ir kultūros reikmes buvo suprantamas labai paprastai. Valstybingumo idėjomis gyvenančioje visuomenėje tai buvo natūralus siekis atsiskirti nuo visko, kas svetima ir primesta. Tačiau, praėjus dešimčiai metų, turime atvirai pripažinti, kad iki galo įgyvendinti pavyko nedaug idėjų. Pasirenkant mokslinių tyrinėjimų kryptis vyrauja inercija, šalies ūkio poreikiai yra prastai prognozuojami, rinkos mechanizmai, skatinantys ūkio ir mokslo integraciją, nesukurti, naujas mokslo finansavimo mechanizmas – valstybinės mokslo programos bei Mokslo ir studijų fondas sudaro tik menką dalį bendros mokslo finansavimo apimties, kad pramonė siektų užsakyti mokslinius projektus - labai reta išimtis.

Dėl susidariusios esamos padėties galima surasti labai daug objektyvių priežasčių. Jas sąlygoja paties ūkio sparti restruktūrizacija, iš viso pasaulio atsivėrusi didžiulė naujų technologijų pasiūla, menki pramonės ekonominiai pajėgumai ir t.t.

Tačiau pačios mokslo visuomenės pastangos tenkinti šalies poreikius, padėti suformuoti juos, aktyviai dalyvauti prognozuojant šalies ūkio raidą ir formuojant teisinius mechanizmus yra tikrai nepakankami. Visos be išimties mokslo valdymo ir savireguliacijos institucijos šioje srityje pasirodė bejėgės. Per visą savo veiklos laikotarpį LMS skatino mokslininkų iniciatyvą vykdyti užsakomuosius mokslinius tyrimus, sukūrė tam savo struktūras, minimaliomis sąnaudomis vykdė užsakomųjų tyrimų administravimo funkcijas. Tuo padėjo daugeliui mokslininkų išgyventi, surasti papildomų užsakymų, o kartu ir paremti visą kitą LMS veiklą. Šitaip LMS, negaudama iš valstybės biudžeto jokios paramos, per visą savo veiklos dešimtmetį sugebėjo išlikti savarankiškai veikiančia visų Lietuvos mokslininkų organizacija. Nepaisant to, esamą mokslo situaciją reikia vertinti kaip labai sudėtingą. Lietuvos mokslo potencialas yra sunykęs - pasiekta kritinė riba. Visuomenė nepakankamai suvokia mokslo vaidmenį, vyrauja atvirai priešiškos nuostatos mokslo institucijų atžvilgiu net aukščiausiuose šalies valdymo organuose. Visuomenės informavimas tapo tik verslo objektu, prisitaikančiu prie vartotojiško požiūrio į vertybes. Mokslo ir kultūros žmonių veikla užsidarė savame rate, nebedarydama reikiamo poveikio likusiai visuomenės daliai.

Šiandieninė mokslo padėtis verčia ieškoti naujų aktyvesnių veikimo formų. Turime ieškoti būdų, kaip išsaugoti Lietuvoje teisę dirbti mokslinį darbą. Pasitaikančius konkurencijos elementus tarp mokslo sričių, tarp institucijų ir galų gale tarp asmenybių privalome pakeisti bendradarbiavimu, grąžinančiu mokslo prestižą ir deramą jo vaidmenį šalies gyvenime.

Su tokiomis bendradarbiavimo mintimis Lietuvos mokslininkų sąjunga pasitinka savo antrąjį dešimtmetį. Ji nesiekia tapti alternatyvia jėga jokiai kitai mokslo institucijai ar organizacijai, bet stengiasi suteikti veikimo galimybę visiems, kam rūpi Lietuvos mokslo ateitis ir prestižas.

Apie šiandieninės LMS veikimo kryptis ir formas plačiau kviečiame pasiklausyti Lietuvos mokslininkų kongrese spalio 9 d.