Kalbiname Klaipėdos universiteto Filosofijos katedros vedėją Leonidą DONSKĮ, kuris šiuo metu dirba ir tobulinasi Bredfordo universitete, Anglijoje.

Jeigu filosofiją pamėgintume antropomorfizuoti, sužmoginti ir įsivaizduoti kaip asmenį, tai įsivaizduočiau filosofiją kaip hamletišką būtybę. Ta prasme, jog ji ryžtasi eiti labai toli: formuluoti klausimus, kurie grąso pačiai žmogaus egzistencijai. Juk labai dažnai sau pačiam pavojingų klausimų žmogus nekelia, jis tarsi bėga nuo jų. Esama itin radikalių ir pavojingų klausimų, kurie po visos gyvenimo patirties deda milžinišką klaustuką. Kai iškyla klausimas, ko visa tai verta apskritai ir ar išvis vertėjo gyventi?… Tai pavojingi klausimai. Be abejo, esama stiprių, hamletiškų natūrų, kurios ryžtųsi kelti tuos klausimus, suvokdamos visą jų radikalumą ir pavojingumą. Yra būtybių, kurias šie klausimai baugina, skamba beveik savižudiškai.

Taip yra filosofijoje - tai ribų problema. Jeigu filosofiją įsivaizduosime kaip dramatišką ir sykiu visam pasauliui atvirą Hamletą, kuris ryžtasi kelti radikaliai, grėsmingai skambančius klausimus, o kartu ir klausimus, kurie mus bloškia į pirmapradį būvį, tai mums teks pripažinti, jog filosofija yra pavojinga. Ji gali sukelti sumaištį, net siaubą. Ji gali paprasčiausiai nutrinti visas konvencijas.

Tokiu atveju iškyla paprastas dalykas, pasigirsta žmogaus šauksmas tolumoje: o ką man daryti? O kaip toliau gyventi? Dėl to, kad gyvename konvencijų pasaulyje, mes jaučiamės apsaugoti. Mus saugo tam tikros normos, kultūra, su kuria galime save tapatinti, ypatingai moderniaisiais laikais. O filosofija tas ribas sugeba nutrinti; tada ir gali paaiškėti, kad gyvename fikcijų pasaulyje. Atmeskime visus sąlygiškumus, konvencijas, ir nebelieka nieko. Tada kas yra tas pagrindas, kas yra tai, kuo aš galiu pasikliauti? Iškyla patikimumo problema.

Žodžiu, filosofija, nuėjusi labai toli, gali kiekvieną priversti savęs paklausti: “O kam apskritai gyventi?”

Šioje vietoje mes patenkame į mano jau minėtą kultūrologinį, arba kultūros studijų, pasaulį. Niekada nepatikėsiu, kad visi šie madingi dalykai būtų susiję su pirmaprade patirtimi ar noru patekti į kultūrą pranokstantį sąvokų ir patirties pirminį pasaulį, apie kurį kalbėjome, prisiminę senovės graikus, viduramžius ir jų garsiuosius scholiarus. Manau, kad tai būtent madų, kultūros fetišų pasaulis. Todėl jame ir domimasi Rytų kultūra, nes ji yra ne kas kita, o kultūra, ir todėl gali būti pakeista kita, t.y. ji pati gali pakeisti vieną ar kitą kultūrą. Žmonės, kurie tuo žavisi, yra nuoširdžiai įsitikinę, kad galima keisti kultūras, galima su jomis susitapatinti.

Jeigu ateini į egzistuojančią kultūrą, kuri tave pagauna kaip okeanas ir nusineša, tai visiškai nebūtina išgyventi viso jos turinio ir reikšmių pasaulio: tu žinai, kad ateini į kultūrą, kad tau bereikia tik būti jos absorbuotam. Gal nuskambės stiprokai, bet įtariu, jog visi šie madingi reiškiniai yra pagrįsti naivia ir beveik barbariška prielaida, kad kitą kultūrą galima priimti jos neišgyvenus, nesusiejus su savo egzistencine patirtimi, kad galima paprasčiausiai persirengti arba atlikti tam tikras praktikas - mentalines ar intelektines, - ir tu jau tapsi kitos kultūros žmogumi.

Be abejo, tai yra pastarųjų 2-3 šimtmečių fenomenas. Jį galima pavadinti žmogaus modalumu. Prisimenant Ernesto Gelnerio sąvoką - modulinis žmogus. Tai toks žmogus, kuris gali save konstruoti, perkonstruoti, su kuo nori susieti. Modulinio žmogaus fenomeną galima palyginti su moduliniais baldais, iš kurių galima dėlioti vienokius ar kitokius derinius. Šis moduliškumas ir padeda atsakyti į klausimą, kaip vieną dieną gali būti vienos kultūros žmogumi, o kitą - radikaliai pasikeitęs? Netikiu, kad tai buvo įmanoma prieš 500 ar 600 metų. Neidealizuoju praeities, lygiai kaip nenoriu pernelyg niūriomis spalvomis vaizduoti dabarties; tik noriu pasakyti, jog čia susiduriame su vienu iš moderniosios sąmonės paradoksų. Vieną dieną galime būti vienokie, kitą - kitokie. Tai kultūros vartojimo pasaulis. Tie, kurie nori pakeisti savo tapatybę, kultūrą, nemano, kad kultūrą reikia patirti, išjausti, giliai išgyventi. Nemano, kad kultūra yra ypatinga substancija, susijusi su žmogiška egzistencija, su jos pamatais. Tiems žmonėms atrodo, jog tai nelyginant lygos ar komandos pakeitimas profesionaliam sportininkui.

Toks moduliškumas, apimantis moderniąją egzistenciją, sukelia juokingų padarinių, kada manoma, jog pasirinkus kultūrinį kelią galima tapti budistu, musulmonu. Manyčiau, jog čia slypi didžioji Vakarų pasaulio žmogaus klaida. Tai kultūrinė saviapgaulė.

Gal tai beždžionės maivymasis prieš veidrodį, tačiau juk tie žmonės nuoširdžiai tiki, kad jie siekia tobulumo, atsikrato proto vyravimo žmoguje ir atsiduoda visuotinės meilės ar susiliejimo su Visata jausmui.

Be abejo, jie gali tuo nuoširdžiai tikėti. Žinoma, visiškai nenoriu pasakyti, kad žmonės yra surūšiuoti – kartą ir visiems laikams. Nenoriu pasakyti, kad neįmanomas kritinis dialogas ar polilogas. Priešingai, savo darbais, gyvenimu ir visa esybe esu už kultūrų ir civilizacijų dialogą. Tik noriu pasakyti, jog tai pavojinga fikcija - įsivaizduoti, kad viską galima kaitalioti lyg kokius kultūros kvepalus. Arba keisti savotiškas kultūrų uniformas. Tai modulinio žmogaus tragikomedija.

Jokiu būdu neatmetu žmogaus ieškojimų ir žmogaus teisės bei galimybės keisti savo religiją, įsitikinimų ar kultūros kontekstą. Visiškai nesilaikau fiksuoto pasaulėvaizdžio ar kultūros, kuri būtų duota kartą ir visiems laikams. Puikiai suvokiu, kad tai būtų irgi pavojinga receptūra. Tik noriu pasakyti, jog susidaro truputį komiška padėtis, kai užuot mėginus apmąstyti save ar tą pasaulį, kurio sieki, nuoširdžiai tikima, kad galima ateiti į jau parengtų interpretacijų, atsakymų, gyvenimo modelių, žmogiškosios patirties pasaulį, kuris mūsų laukia kaip kabinetas ar salė. Ir mes tą savo būvį staiga pakeisime. Šitame žmogiškame gyvenimo labirinte rasime kambarį, kuriame viskas paruošta - Fortūna nusišypsos, jeigu pavyks aptikti tą kambarį. Tokią iliuziją aš labai skeptiškai vertinu.

Bet puikiausiai suprantu, ką Jūs sakote, ir kas iš tiesų yra labai problemiška, kalbant apie žmogaus norą vaduotis iš savojo konteksto. Čia jau klausimas dar rimtesnis: tai didelės įtampos, kurios slypi globalizacijoje, mūsų epochoje. Vyksta milžiniškos permainos: globali ekonomika ir politika, pasaulis be sienų - sienos tarsi plaunamos, o gal jau išplautos. Jų nebėra. Ir tuo pat metu sienas dirbtinai dar mėginama išlaikyti. Tos įtampos kyla dėl daugelio priežasčių. Viena vertus, dėl to, kad tie tapatybės modeliai, kurie buvo labai sėkmingi ir tvarūs keletą šimtmečių, pradėjo bliūkšti mūsų dienomis. Tame pasaulyje be ribų žmonės maišosi ne vien fiziškai, jie maišosi ir kultūriškai. Žmogaus mobilumas pasiekė neišpasakytą mastą. Juk dalį gyvenimo jau galime gyventi toli gražu mums netradicinėje aplinkoje, žmonės nebesusiję su savo gyvenamąja vieta - savo kaimu ar miestu. Šis mobilumas ir globalizacija skatina ir ypatingai santykišką, reliatyvų pasaulio suvokimą. Mes suvokiame, kad šiandien esame vienoje situacijoje, o rytoj būsime visiškai kitokioje. Ir negali būti jokių griežtų rėmų, kurie tave kvalifikuotų, apibrėžtų.

Viena vertus, mes čia nematome nieko giliamintiško - tiesiog padėties konstatavimą. Taip ir yra: žmonės juda, vyksta darbo jėgos ir smegenų migravimas, darbo vietų keitimas ir paieškos. Kita vertus, pamėginkime įsivaizduoti, kaip laužomi ir lūžta daugelis modelių, įvaizdžių, kuriais žmonės dar sėkmingai save aprašė ir vaizdavo iki XX a. pabaigos. Tai sumaišties, netikrumo amžius.