Gediminas Zemlickas

Renginį pradėdamas prof. Vytautas Ambrazas, vienas naujosios enciklopedijos autorių, priminė keletą reikšmingų faktų iš šio leidinio pasirodymo istorijos.

Lietuvių kalba tyrinėjama nuo pat mokslinės kalbotyros pradžios, susikaupė tikras kalnas literatūros. Tačiau ligi šiol neturėta tokio veikalo, kuriame koncentruotai būtų surinkti svarbiausi duomenys apie mūsų kalbą, jos istoriją, sandarą, tarmes ir žymiausius tyrinėtojus. Pasirodo, tokio pobūdžio enciklopedinių leidinių nėra tiek jau daug ir kitose šalyse. Bent jau dairantis į artimiausius kaimynus ne kažin ko galima buvo pasimokyti. Gal daugiau naudos pasisemti mūsų kalbininkai galėjo iš vokiečių, anglų kalba parašytų enciklopedijų.

Žinojome, jog “Lietuvių kalbos enciklopediją” sudaryti buvo sumanyta daugiau negu prieš dešimtį metų. Šią datą patikslino prof. Aleksas Girdenis, sumanymo pradžią nukėlęs net į 1984-uosius. Jis tvirtina, kad šią datą gerai atsimena, nes tuo metu kaip tik buvo išrinktas Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu. Dėl to teko atsisakyti ir didelių šios enciklopedijos rašymo darbų, sau pasiliekant kuklesnį barą. Pirmieji straipsniai buvo intensyviai rašomi 1985-1986 m., paskui užėjo visiška tyla, vėliau darbai su protrūkiais vėl buvo tai spartinami, tai visai nuslopdavo.

Sunkiausia buvo jau parašytą knygą išleisti. Net ir įtraukus enciklopediją į Lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo leidybos planus dar nereiškė, kad ji išvys dienos šviesą. Reikėjo gauti leidybai reikalingus 180 tūkst. Lt – tokia pirminė suma. Kadangi enciklopedijos išleidimas buvo atidedamas iš metų į metus, tai per tą laiką kilo popieriaus, spausdinimo ir kitos kainos. Patys kūrėjai jau buvo nuleidę rankas, mažai turėjo vilties išvysti savo triūso vaisių.

Metai bėgo, keitėsi redaktoriai, o kai kurių straipsnių duomenys seno, juos reikėjo taisyti, papildyti. Buvo keičiamas lankų skaičius, iš naujo reikėdavo atrinkti nuotraukas, tikslinti, derinti. Varginantis darbas, juo labiau, kad tęsėsi nežinia – niekas nežinojo, kada ši enciklopedija bus išspausdinta ir ar išvis kada nors tokia diena ateis.

Dabar galima pasidžiaugti, kad “Kalbos enciklopedija” yra, jau gyvena daugeliui žmonių parankinės knygos gyvenimą ir laikytina – gal nebus pernelyg drąsu pasakyti – viena svarbiausių mūsų gimtajai kalbai skirtų knygų. Lietuvių kalbos mokytojui, studentui, doktorantui ji tiesiog nepakeičiama, kaip kasdienės veiklos darbo priemonė. Pravers kiekvienam, kuriam tenka dirbti su spausdintu žodžiu, pagaliau ir kiekvieno inteligento knygų lentynoje jai turėtų būti skiriama vieta, iš kurios ją bet kada lengva pasiekti.

Žinoma, toks darbas su ilgai užsitęsusiomis pertraukomis vargino autorius. Keitėsi poligrafijos galimybės, kai kurių garsų žymėjimai, todėl nuolat teko perrašinėti ir kai kuriuos parašytus straipsnius. Suprantama, enciklopedijoje negali būti vien tik originalūs straipsniai, dalis rašyta pasinaudojus jau išleistais veikalais. Tačiau esama ir naujų dalykų. A. Girdenis priminė rastąjį naują būdą, kaip galima apibūdinti kirčiuotes – ne vien pagal daugiskaitos naudininką ir galininką. Naujų dalykų esama balsių kaitos ir kituose skyriuose.

Tyrinėtojui nieko neliko, tik skambinti į Izraelį Ch. Lemchenui, jau pradėjusiam 93-iuosius metus. Jis puikiausiai atsiminė B. Sereiskio laidotuves Vilniuje, ir kas dalyvavo, ir koks tą dieną buvo oras. Tačiau jis neprisimena datos.

A. Sabaliauskui dėl tokių nesėkmių guodžiantis kolegai, šis ir sako: “Taigi Vilniaus santuokų rūmų pastate veikia tarnyba, kuri registruoja visus mirusiuosius”. Gerokai paklaidžiojo profesorius, kol ilgame koridoriuje susirado reikiamas duris. Atbėga moteriškė: “Kodėl nesakėte, kad esate Lietuvių kalbos instituto direktorius, mes iškart būtume tą numirėlį radę”. Ir surado, siūlėsi nufotografuoti ir tą įrašą su mirimo data – 1972 m. spalio 2 d., kartu ir su pavarde žmogaus, kuris pirmas pranešė apie kalbininko mirtį.

Grįžo profesorius laimingas, o pakeliui užsuko ir į Žydų muziejų – pranešė darbuotojams jų tautiečio mirties datą. Nuo to laiko lietuvių kalbininkas yra geriausias to muziejaus ir tos tautos žmonių draugas. Štai kiek pastangų kartais kainuoja vienas vienintelis skaičius prie žmogaus pavardės enciklopedijoje.

Pačiam A. Sabaliauskui enciklopedijoje užkliūva, kad ne visų, net ir žymiausių, kalbininkų yra nuotraukos. Tiesiog nepavyko gauti. Pats A. Sabaliauskas rašė laiškus kalbininkų giminaičiams ir kolegoms. Į kai kuriuos niekas neatsakė. Kitą kartą nedrąsu buvo ir tų nuotraukų prašyti, kadangi niekas nebuvo tikras, kad enciklopedija išvis pasirodys.

Tačiau būna ir malonių akimirkų - kai kolegos pagiria, pasirodo palankios recenzijos. Argi ne miela žinia iš Suomijos: šios šalies kalbininkas Karis Arvas Liukonenas, suradęs vietą, kurioje rašoma apie jį, pasidarė fotokopiją, padidino ir įdėjęs į rėmelius pasikabino savo kabinete garbingoje vietoje.

Prof. A. Girdenis sakosi girdįs visokių pastabų apie šią enciklopediją, ir pats mato kai kurių klaidelių, gal kai kuriuos dalykus, pvz., literatūrą, galima buvo modernizuoti. Tačiau profesorius mato ir daug girtinų dalykų, o straipsniu apie save tiesiog sužavėtas. Tai vienintelis leidinys, kuriame teisingai nurodyta ir jo gimimo data - spalio 19-oji. Apskritai A. Girdeniui ši enciklopedija šiek tiek primena garsiąją Kelno katedrą - pradėta statyti 1248 m., o baigta - 1880 m. Sako, iki sugriovimo ji prasčiau atrodžiusi negu atstatyta. A. Girdenis nenustoja stebėtis lietuviškosios “Kelno katedros” statytojais - prof. V. Ambrazo bei Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto darbuotojų kantrybe, be kurios nieko nebūtų buvę.

Užtat dabar A. Klimas nuoširdžiai sveikino septynis šauniuosius “kaubojus”, t. y. autorius, kurie atliko išties puikų darbą. Profesorius Čikagos dienraštyje “Draugas” labai gražiai recenzavo “Lietuvių kalbos enciklopediją”. Jis šventai įsitikinęs, kad šią knygą būtina kuo greičiau išversti į anglų kalbą. A. Klimui nemažai teko keliauti po pasaulį, dalyvauti daugybėje konferencijų ir kongresų, ir jis tvirtai įsitikinęs, kad lietuvių tauta pasaulyje turi tik vieną skiriamąjį požymį - tai savo kalbą. Turime gražių liaudies dainų, bet kitos tautos turi dar gražesnių. Turime garbingą istoriją, bet kiti turi dar garbingesnę. Gražūs lietuvių tautiniai šokiai, bet graikų šokiai esą dar gražesni. O tokios kalbos, teigia A. Klimas, niekas neturi. Todėl ją ir privalome kuo plačiau skleisti. Antraip būtume jos neverti.

Pats A. Klimas su V. Šmolstygu 40 metų savo straipsniais lietuvių kalbą garsina. Jeigu į krūvą sudėtume kad ir “Lituanus” žurnale išspausdintus jų rašinius, tai išeitų lyg lietuvių kalbai skirta enciklopedija.

A. Klimo pasiūlymas naująją enciklopediją versti į anglų kalbą - tai papildomas adrenalino kiekis mūsų nepavargstantiems kalbininkams. Svarbiausia, kad profesorius mato visai realų tokio darbo finansavimo šaltinį - Amerikos lietuvių fondą. Jame sukaupta 15 mln. dolerių, kitąmet įvairiems darbams bus išdalyta per 1 mln. dolerių. Galima būtų išversti ir puikiai išleisti ir “Lietuvių kalbos enciklopediją”. JAV yra gerų vertėjų, bet jiems reikia ir gerai mokėti. A. Klimas su V. Šmolstygu sutiktų būti šios knygos redaktoriais. Prof. Zigmas Zinkevičius visiškai pritarė prof. A. Klimo nuomonei apie enciklopediją - knyga puiki, ją leidžiant anglų kalba būtų gera proga ištaisyti ir vieną kitą netikslumą. Z. Zinkevičius neabejoja, kad knyga turėtų pasisekimą. Prieš kelerius metus anglų kalba buvo išspausdinta profesoriaus vienatomė “Lietuvių kalbos istorija”. Pusei metų praėjus - prireikė antro leidimo. Dabar išleista, regis, 3 tūkst. egzempliorių tiražu.

D. Mikulėnienės palinkėjimas knygos autoriams: tegu enciklopedija sensta, ir kuo greičiau. Ateis laikas leisti kitus leidinius. Niekas iš kitur neateis ir lietuvių kalbos mūsų nepamokys. Išvertus enciklopediją į anglų kalbą, bus dar vienas lietuvių kalbos langas į pasaulį.

O antras langas gal bus leidinys “Lietuvių kalba ir informacinė visuomenė”? Drauge su informatikais Lietuvių kalbos komisija rūpinsis kompiuteriniu vertimu, lietuviška programine įranga ir lietuviško žodžio atpažinimo kompiuteriu dalykais. Juk turėdami tik buitinę kalbą - neišliksime kaip tauta. Nenorėtume, kad mūsų vaikai, kalbėdami lietuviškai, mąstytų angliškai.

2001 m. Europoje skelbiami kalbų metais. Gal tada išsikovosime ir prioritetinę teisę ne tik egzistuoti, bet ir gyventi, nes tik šitaip išliksime.