Tęsiamas pašnekesys su meno filosofu, kultūrologu, istoriku, akademiku Algirdu GAIŽUČIU, kuris Paryžiuje domėjosi ir tyrinėjo Jurgio BALTRUŠAIČIO kūrybinį palikimą.

Visiškai taip pat J. Baltrušaičiui menotyrininkui, savo gyvenimo inkarą išmetusiam Paryžiuje, vien prancūziškos ar vokiškos gotikos negana, jį nenumaldomai traukia kitų tolimų pasaulių kultūros – Gruzijos, Armėnijos, apskritai Rytų kultūrų įtaka Europos civilizacijai. Žmogui niekada negana?

Negana. O šnekant filosofiškai, dvasia sklando arba reiškiasi laisvai, nepriklausomai nuo ribų, nuo kraštų, nuo valstybių. Dvasinio gyvenimo vientisumas tik ir pajuntamas tokiu komparatyviniu pagrindu, nes žmogaus prigimtis yra ta pati nepriklausomai nuo to, kur jis gyventų ar egzistuotų – bet kokioje pasvietėje ar kultūringiausiame krašte, daugiau ar mažiau gausioje nacijoje. Dvasinio gyvenimo simboliai, vertybės, ženklai, reikšmės visur yra turiningos. Jeigu dalykas tikras, tai gali daug ko nesuprasti ar nežinoti, bet neišvengiamai pajusi jo turinį. Šia prasme noriu pasakyti, kad, nepaisant papročių ir tradicijų skirtumų, vis dėlto dvasinio gyvenimo turinys yra visur labai panašus, nors jo pavidalai ir formos, netgi raiškos būdai paprastai būna itin įvairūs ir neįprasti.

Čia būties ir buities problema. Kaip vienos poetės pasakyta: dramatiška tai, jog buitis praryja būtį. Iš tikrųjų taip gali būti ir dažnai atsitinka, kad geros idėjos ar projektai įstringa ne vien dėl žmogaus nuovokos stokos ar nesugebėjimo padaryti, bet dėl to, kad jis neatranda vienminčių, rėmėjų, finansinių išteklių. Labai dažnai mūsų gyvenime buitis suryja būtį, iškilius ir fundamentinius dalykus.

Grįžtant prie J. Baltrušaičio noriu pasakyti, kad jo vardo pripažinimas pirmiausia susijęs su labai iškiliais darbais. Mat dar jaunystėje jis vienas pirmųjų pajuto lyginamosios arba komparatyvistinės menotyros aktualumą. Jo pirmieji darbai buvo skirti būtent krikščioniškosios architektūros, iš dalies ir interjero, simbolikos, meno morfologijos specifikai ir raidai Europos ir Rytų kraštuose, aprėpiant Gruziją ir Armėniją. Lyginamąją analizę J. Baltrušaitis labai subtiliai atliko jau savo pirmose knygose: “Studijose apie viduramžių meną Armėnijoje ir Gruzijoje”, pasirodžiusioje 1929 m., “Šumerų menas, romanų menas”, išleistoje 1934 m. Jose parodyta, kad krikšcioniškasis meninis pasaulėvaizdis yra vientisas, o vietinės tradicijos, papročiai jam suteikia be galo daug savitumo, savasties ir originalumo. J. Baltrušaitis parodė, jog daug krikščioniškojo meno ženklų, simbolių, formų pavidalų turi rytietiškų atspalvių, aspektų, motyvų ir visa tai atsiranda gyvos kultūros sąveikos, bendradarbiavimo dėka. J. Baltrušaičio studijose apie romaniškąjį, šumerų meną ir kitose laikomasi tokios nuostatos.

Tie komparatyvistiniai J. Baltrušaičio darbai susilaukė labai didelio žinovų pritarimo. Mat jis vienas pirmųjų ėmė naikinti, kaip tai darė ir garsusis jo profesorius Henri Fosiljonas, Emilis Malis ir kiti, ligi tol labai stiprią Vakarų ir Rytų pasaulių priešpriešą. Man atrodo, kad J. Baltrušaitį labai teigiamai veikė prancūzų intelektuali dirva ir aplinka, ir jis atsidėkojo tuo pačiu. Būdamas talentingas ir nepaprastai įžvalgus dailėtyrininkas, menotyrininkas, jis savo darbus darė labai skrupulingai, daug keliavo po Europą ir Aziją, tyrinėjo atskirų kraštų architektūrą ir skulptūrą, tapybos kūrinius. Viena iš pirmųjų jo knygų – dvitomis “Visuotinė meno istorija”, kuri buvo parašyta J. Baltrušaičiui dar gyvenant Lietuvoje (išėjusiam jau mūsų nepriklausomybės metų leidimui esu parašęs įvadinį straipsnį), man dar ypatingo įspūdžio nedaro. Parašyta labiau vokiškos tradicijos dvasioje – tiksliai, skrupulingai žvelgiant į faktus, dokumentinę medžiagą. Knygoje dar esama savotiško vadovėliams būdingo sausumo. O prancūziškasis J. Baltrušaičio laikotarpis daug laisvesnis, ir vėliau parašytuose veikalų dešimtyse jis atskleidžia nepaprastai daug įdomiausių kultūrinių ryšių, sąsajų, netikėtų paralelių tarp Rytų ir Vakarų pasaulių. Ten atskleistos ir Vakarų pasaulio kultūrą smelkusios rytietiškos, giluminės įtakos, bet ne jos svarbiausia. Svarbiausia turbūt kultūrų dialogas, meno kūrybos intelektualus pobūdis, nepakartojamas pasaulio tobulumo ir grožio pajautimas ir intuicija.

Akivaizdu, kad Europai visada įtaką darė Artimieji ir Tolimieji Rytai, kaimyninės ir netgi iš pirmo žvilgsnio atrodytų nepasiekiamos šalys. Prisiminkime bet kurią civilizaciją, kad ir antikos. Taigi jai įtaką darė senovės Egiptas, Artimieji ir Tolimieji Rytai. Visa tai buvo visiškai natūralu, tačiau dėl to ji nėra menkesnė už Rytų senąsias civilizacijas.

Jūs jaučiate šiuolaikinės komparatyvistikos, gal tiksliau, dalies mūsų komparatyvistų tam tikros negalios simptomus. Kokius priekaištus Jūs galėtumėte išsakyti šios menotyros krypties, o gal metodo atstovams?

Dalykas sudėtingesnis negu kartais įsivaizduojame. Natūralu, kad vyresnis žmogus daro poveikį jaunesniam, o senesnė civilizacija – vėlyvesnei. Tai nepakankamai platus požiūris. Ne paslaptis, kad ir guvesnio proto jaunas žmogus gali veikti ir pertvarkyti vyresnius. Tarkime, koks nors Arturas Rembo, genialiausias prancūzų poetas, klasikas. Savo svariausius poezijos sampratą keitusius eilėraščius jis parašė būdamas gal 16 ar 17 metų. Padarė perversmą prancūzų poezijoje. Ką tai reiškia? Gimnazistas, o darė poveikį visai to meto Prancūzijos klasikai. Tuo pavyzdžiu noriu pasakyti, kad komparatyvistika prasminga, kai matomi sąveikų abipusiai ryšiai ir jų prasmingumas. Tai jau minėtasis kultūrų dialogas, kai “aš” ir “kitas” turi lygią reikšmę. Meno teorijų komparatyvistika labai reikalinga pas mus. Ir reikia tik pasidžiaugti, kad ji susilaukia vis didesnio pritarimo ir darosi įtakingesnė. Norėčiau ypač išskirti prof. A. Andrijausko ir jo bendraamžių Kultūros ir meno institute nuopelnus. Čia yra susibūrę išties gabūs, gerai žiną kai kurias Rytų kalbas, studijavę Kinijoje, Indijoje, Ispanijoje ir kt. jauni menotyrininkai, kultūrologai.

J. Baltrušaičio, kaip menotyrininko, dailėtyrininko, savitumas glūdi keliose plotmėse. Jis nepaprastai gerai žinojo intelektualųjį savo meto kontekstą, idėjų pasaulį. Bet jis jokiu būdu nekūrė menotyros, kurioje empirinę medžiagą, tam tikrus istorinius faktus sutalpintų į teorinio proto schemas. Anaiptol. Jis labai gerai suvokė vieną dalyką: menotyra, kaip išties svarbus kultūros baras, tampa turininga tiktai derindama savyje pozityvizmą su interpretacijos galimybėmis.

Kai kalbu apie pozityvizmą, tai turiu mintyje visą konkretiką – atidą ir skrupulingumą faktams, dokumentikai, bibliografijos šaltinių, informacinės medžiagos, atribucijos nepriekaištingą žinojimą. Tačiau ši konkretika, kaip bebūtų apibendrinta, tampa ne itin gili, jeigu nėra naujų interpretavimo akcentų ir variantų. O J. Baltrušaičio talento ypatybė ta, kad jo kūryboje derėjo pozityvizmas su be galo skvarbiu interpretatoriaus žvilgsniu. Interpretacija – tai teorinio proto reikalas. Naujų variantų nepasiūlysi, jeigu tik eini grynai empiriniu keliu, kurį tarsi susumavęs tikiesi gauti interpretaciją, t. y. naują tiriamo dalyko kokybę. Deja, naujai kokybei reikia impulsų ir iš empirinės tyrinėjimų medžiagos, ir kartu žvelgiant į ją naujais rakursais iš tam tikrų teorijų - ar tai bus komparatyvistiniai, psichoanalitiniai, semantiniai-semiotiniai ir formos, struktūriniai formistiniai ar kitokie teoriniai svarstymai ir metodologijos.

Tai štai J. Baltrušaičio asmuo tuo ir žavi, kad jame puikiai derinasi abi šios dvi plotmės, kurias dažnai reprezentuoja atskiri žmonės. Faktiškai menotyros, kultūrologijos srityje tokie atvejai gana dažni ir nepeiktini, kai žmogus užsisklendžia būtent ties empiriniais tyrinėjimais, gana reikšmingais, kurių jam visam kūrybiniam gyvenimui pakanka. Kitas mažiau žinodamas šiuos dalykus, bando veikti interpretacijos plotmėje. Ir vieni, ir kiti reikalingi, ir be vienų, ir be kitų humanitariniai ir socialiniai mokslai nesirutuliotų.

Bet laikas nuo laiko kažkokio laimingo atsitiktinumo dėka atsiranda žmonės, kurie tas dvi funkcijas suderina tarsi viename asmenyje. Štai Jurgis Baltrušaitis, bent mano giliu įsitikinimu, kaip tik ir yra toks retas tyrinėtojas eruditas, tarsi atklydęs į mūsų šurmulingą amžių iš paties Renesanso. Todėl jo knygos apie romaniškąjį meną, viduramžių kultūrą, gotiką ir kitus meno tarpsnius, meno kalbą, formų morfologiją turi pirmaeilę reikšmę. Nieko stebėtino, kad tie veikalai išversti į daugelį pasaulio kalbų, ne tik į pagrindines Europos. Kai man šįmet teko dalyvauti tarptautinėje konferencijoje Maskvoje, tai vienas Japonijos profesorius savo pranešime tvirtino, kad į japonų kalbą pagrindiniai J. Baltrušaičio veikalai jau išversti.

Japonai išsivertė, o mes į lietuvių kalbą be “Visuotinės meno istorijos” nieko daugiau iš J. Baltrušaičio veikalų nesugebėjome išsiversti?

Deja, nė vieno veikalo daugiau iš tiesų nesugebėjome išsiversti, tačiau kai kurios knygos ir pirmiausia “Fantastiniai viduramžiai. Gotikinio meno senoviškumas ir egzotika”, pasirodžiusi prancūzų kalba 1955 m., jau verčiama.