Ar Jums neatrodo, kad intelektas, inteligentiškumas, pagaliau mokslas šiandien, trečiojo tūkstantmečio prieangyje, vertinamas nepalyginamai mažiau negu bet kada anksčiau Lietuvoje. Kada ir kodėl įvyko šis lūžis? Kodėl prarasta toji visuomeninė mokslo reikšmė, kuri, regis, nekėlė abejonių dar mūsų tėvams ir seneliams? Kodėl mokslo žinių būtinybę lyg ir nustojome sieti su tautos ir valstybės likimu?

Dabartinis požiūris į mokslo reikšmę nėra vienodas. Manau, kad daug žmonių mokslą ir dabar sieja su tautos ir valstybės likimu. Žodis M O K S L A S ir dabar turi net tarsi mistinės galios, tik supratimas, kaip mokslas duoda naudą, pasidarė labai abstraktus ir nepakankamas. Gal tik menkinantieji mokslo vertę yra lengviau išgirstami, turi įtakos objektyvios priežastys – ekonominių permainų ir turto perskirstymo laikotarpiu mokslas neturėjo įtakos nei turtėjant, nei nuskurdinant. Gana žema (XX a. pabaigoje per žema) šalies mokslinė kultūra, dar ir patys mokslininkai mokslo tikslus ir uždavinius šalyje suvokia labai nevienodai, šalies mokslo prioritetus norėdami matyti subjektyvių interesų bei kitų šalių ir kitų epochų interesų akimis. Šalyje yra visokio lygio mokslo. Žemo lygio mokslas gero įvaizdžio apie mokslo naudą nesukuria. Antra, įsikalbamas (o gal mums įkalbamas?) nevisavertiškumas – mes maži, neturtingi (ar neperdedame – juk ne kartą elgėmės kaip švaistūnai), tai ir mūsų vieta atitinkama, ant žemo laiptelio, visiems laikams. Su tuo visai negaliu sutikti. Nepamirškime, kokia galinga jėga yra kad ir reikiamai orientuotas tautinės savigarbos veiksnys.

Visiškai teisingai pastebėta, kad pirmąją nepriklausomą Lietuvos respubliką kūrė ne tik valstiečiai, o iniciatyvos ją kurti ėmėsi būtent išmokyti valstiečių vaikai.

Dėl mokslo sąvokos. Ji lietuvių kalboje turi dvejopą prasmę. Mokslu vadinama tai, kas įgyjama per švietimą. Taip pat ir moksliniai tyrimai, mokslinių žinių kūrimas išreiškiamas ta pačia mokslo sąvoka. Per visą XIX a. valstiečių vaikai, kurie tai pajėgė daryti, siekė mokslo, kaip sakėme, pirmąja prasme. Su mokslu jie siejo geresnio gyvenimo viltį.

Mokslo antrąja prasme – tyrimų, ypač tokio mokslo, kurį vykdytų lietuviai, iš esmės kaip ir nebuvo, išskyrus kai kuriuos, šiandien pasakytume, mėgėjų darbus. Nepriklausomos Lietuvos valstybės sąlygomis tarp dviejų pasaulinių karų ir buvo pradėtas lietuviško aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų kūrimo darbas. Iš pradžių atsirado aukštasis mokslas, po to ir mokslinių tyrimų užuomazgos. Jos buvo būtinos, ir visų pirma pačiam aukštųjų studijų procesui, bet jų buvo labai nedaug.

Tačiau juk mokslinės veiklos svarbą tautai jau suvokė J. Basanavičius, J. Šliūpas ir kiti jo aplinkos žmonės dar XIX a. pabaigoje, o Lietuvių mokslo draugijos įkūrimas 1907 m. primena, kad lietuvių mokslo inteligentija jau bando burtis ir plėsti savo veiklą, ieško tos veiklos naujų būdų.

Lietuvos valstiečių išsimokslinę vaikai jau suprato mokslo reikšmę, bet tai, ką jie darė, buvo atliekama ne institucijose, bet pavienių žmonių. Šiandienos supratimu, jie visi buvo tik mėgėjai.

1920 m. įkurti Aukštieji kursai Kaune, iš kurių išsirutuliojo Lietuvos universitetas – visiškai naujas šios veiklos etapas. Tuose kursuose pradėjo dėstyti daugiausia iš Rusijos sugrįžę šviesuoliai. Kai kurie jų buvo dirbę mokslinėse laboratorijose, tačiau daugelis jų anksčiau dirbo pedagoginį darbą, ir net ne aukštosiose, bet vidurinėse mokyklose, gimnazijose. Tačiau be mokslinių tyrimų negalėjo vystytis aukštasis mokslas. Geriausiems pirmųjų Lietuvos universiteto laidų studentams buvo siekiama sudaryti galimybes tobulintis užsienio universitetuose, ten parengti ir apginti daktaro darbą. Štai į JAV Jeilio universitetą buvo išvykęs Paulius Slavėnas – pirmosios nedidelės fizikų laidos atstovas. Į Ciūrichą buvo pasiųstas fizikas Povilas Brazdžiūnas, dar po metų vėl į tą patį Ciūrichą išvyko Antanas Žvironas. Į Leipcigą tobulintis vyko ir kalbininkai - Pranas Skardžius ir Antanas Salys.

Tokių žmonių buvo nedaug, bet būtent jie Lietuvoje pradėjo organizuoti aukštąjį mokslą, derindami jį su moksliniais tyrimais. Neapsakomai menka buvo tų tyrimų bazė, bet entuziastai ją kūrė. Kiek vėliau, jau ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje, Kazimieras Baršauskas pirmasis Lietuvoje pradėjo tirti kosminius spindulius, pasigamino pirmuosius mūsų šalyje Geigerio skaitiklius, kūrė fizikinius prietaisus. Beje, K. Baršauskas aptiko įdomų reiškinį. Eksperimento metu jis pastebėjo, kad patalpoje kosminių spindulių esama daugiau, negu ant pastato stogo. Pasirodo, kad didelės energijos dalelės, sąveikaudamos su lubų medžiaga, gali sukelti ištisą kitų dalelių liūtį. Šį lietuvio pastebėtą reiškinį - spindulius iš lubų labai įvertino jo vadovas Berlyno Šarlotenburgo aukštosios technikos mokyklos prof. H. Geigeris. Buvo galvojama šį atradimą netgi sieti su K. Baršausko vardu.

Paskui A. Žvironas Vytauto Didžiojo universitete įkūrė spektroskopijos laboratoriją. Kiti kūrė laboratorijas chemijos, technikos, medicinos, agronomijos ir kitokiems tyrimams. Kalbu daugiau apie eksperimentinius tyrimus, kadangi humanitarų ir techninių mokslų kitokios darbo sąlygos. Jiems eksperimentinė bazė ne tiek reikalinga. Bet šiuolaikinis mokslas be eksperimentinių tyrimų neegzistuoja.

Išties tai buvo karta, kuri labai gerai suvokė aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų reikšmę savo valstybei. Ne tik paties mokslo, bet ir visuomeninius uždavinius. Kitaip tariant, suvokė visuomeninę mokslo vertę.

Tačiau ilgus dešimtmečius gyvenant supervalstybėje mokslo visuomeninė reikšmė pamažu slopo ir beveik išnyko, nuolat deklaruojant, kad mokslas yra internacionalinis, sprendžia didelės valstybės ir net pasaulinius uždavinius. Išaugo naujos mokslo darbuotojų kartos, pamažu įsitvirtino ir kai kurių asmenų, pasakyčiau, amatininkiškas požiūris į šią veiklos sritį. Mokslininkas – tai naujųjų laikų amatininkas, kuris gerai išmano savo darbą, ir to pakanka. Kai kuriose srityse buvo plėtojami ūkiskaitiniai darbai, pagal sutartis su sąjunginėmis organizacijomis išaugo gerų mokslo specialistų. Į Lietuvą plaukdavo pinigai. Žinoma, tai buvo labai svarbu.

Deja, atsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei tas amatininkiškas požiūris daugelio sąmonėje išliko. Keičiantis ekonomikai, išnykus buvusiems mokslo finansavimo šaltiniams, amatininkiškas požiūris į mokslą tebevyrauja. Net tose deklaracijose, kuriose sakoma, kad duokime kuo daugiau gerų mokslo darbų į pasaulinę mokslo apyvartą (kas iš tiesų tiesiog būtina), taip pat esama amatininkiško požiūrio rudimentų.

Tai daugiau valdininkų, politikų, mokslo organizatorių ar pačių mokslininkų požiūris?

Sunku būtų net atsakyti, nes jie ir dabar persipynę. Šiek tiek mokslo žmonių nuėjo ir valdininkų keliu, ir jie ten būtinai reikalingi. Iš tikrųjų privalome duoti gerų mokslo darbų pasauliui. Šalis naudoja pasaulyje sukurtą mokslo produktą, tai pagal savo ekonomines galimybes privalome taip pat sukurti produktą, turtinti ir pasaulinę mokslo apyvartą. Visa tai tiesa. Tačiau ir vis dėlto tai tik antrinis mokslo pletotės šalyje tikslas. Pirmasis tikslas -– tai mokslo plėtojimas savo šalies labui.

Dabar dažnai girdime sakant: tegu mokslas teikia paslaugas, uždirba pinigėlius ir bus gerai. Vėlei ta pati ankstesnių laikų ūkiskaita?

Laikantis tokios nuostatos, greit tą ūkiskaitą nebūtų kam daryti. Mokslo ūkiskaita yra tik vienas etapas kuriant šalyje konkurentabilius gaminius. Kitas dalykas, kad tyrimai reikalingi aukštojo mokslo, studijų lygiui palaikyti, profesūrai rengti, tai aukščiausia švietimo pakopa. Tai bendranacionalinis interesas. Didžiausią vertę mokslas sukuria ne kurdamas ūkiskaitinius darbus, bet šalyje kurdamas atitinkamą mokslo žinojimo, supratimo lygį. Pasakyčiau – kurdamas mokslinę kultūrą. Jei ši mokslinė kultūra aprėps plačius visuomenės sluoksnius ir ypač tuos, kurie atsakingi už valstybinius sprendimus, tai mokslas tą savo svarbiausią funkciją ir atliks. Juk mokslo paskirtis ir yra ieškoti moksliškai geriausių, optimaliausių sprendimų. Teikdamas smulkias paslaugas, mokslas niekada neuždirbs tiek, kiek praranda politikai ir aukšti ūkinio gyvenimo veikėjai dėl savo neatsakingų ir nepagrįstų mokslo sprendimų, kai dėl didžiulių klaidų šaliai prarandami milijonai ir milijardai litų.

Valstybėje – kaip šeimos gyvenime. Jeigu šeimoje atsiranda švaistūnas, tai visi kiti nariai tiek neuždirbs, kiek praras tas vienas švaistūnas, tenkindamas savo neprotingus įnorius.

Manau, kad būta įvairių priežasčių. Buvo ir tokių dalykų, kad viršų pradėdavo imti žmogiškosios silpnybės. Revoliucijos bangos vienus iškelia, kitus sumurgdo. Be abejo, viskas turėjo keistis taip pat ir moksle, tik gal be lozungo, kurio esmė nedaug kuo skyrėsi nuo proletarinės revoliucijos šūkių: kas buvo niekas, tas bus viskuo. Lietuvos mokslas, ligi tol ugdytas kaip didelės imperijos provincijos mokslo dalis - tai buvo tik tam tikra autonomija turinti provincija – staiga tapo nepriklausomos valstybės mokslu. Per visą šį tapsmą daug kas turėjo keistis.

Reformos buvo reikalingos ir tam, kad mokslas visiškai nesužlugtų. Nieko nedarant, paliekant senąją sistemą, mokslas galėjo sužlugti dar greičiau ir nežinia, kas iš jo būtų likę. Štai kalbamės rūmuose, kuriuose anksčiau viešpatavo Lietuvos mokslų akademija, ir dabar jai didžioji patalpų dalis priklauso. Akademija tuo metu atliko mokslo ministerijos funkciją, ir, mano supratimu, visai neblogai. Aš tuos žmones, kurie buvo ir mano mokytojai, labai gerbiu. Tačiau prasidėjus revoliuciniams pokyčiams į šį Akademijai priklausiusį pastatą tuojau pat pasikėsino bankas - mat prieškaryje čia veikęs bankas. Vis dėlto vieno iš premjerų sprendimu tiems kėslams buvo užkirstas kelias. Tačiau tokia banga, kuri būtų mokslą negailestingai šlavusi, jau buvo pakilusi.

Teko skaityti rašinį vienos profesorės amerikietės, kuri lankėsi Rumunijoje vykusioje konferencijoje, skirtoje mokslui permainų laikotarpiu. Jos pranešime buvo teigiama, jog dabartiniu metu, kai daug visokio ekonominio chaoso, mokslas ypatingos įtakos valstybėje nedaro ir negali daryti. Tačiau mokslas turi išsilaikyti, o kai padėtis stabilizuosis, mokslas privalės daryti ir darys poveikį visuomenei.

Mums kartais priekaištaujama, kad, pradedant reformą, nebuvo Lietuvos mokslo plėtotės strategijos. Kieno galvoje įstrigo, kieno ne, bet tam tikros nuostatos buvo. Jeigu pavartytume to meto spaudą, kad ir prieš dešimtmetį pradėjusią eiti “Mokslo Lietuvą”, tai nuostata buvo aiški – išsaugoti Lietuvos mokslo potencialą.

Šiandien akivaizdu, kad nepaisant dabartinės ypač sunkios Lietuvos mokslo būklės, kai kurios tyrimų kryptys (lituanistikos plačiąja prasme, aktyvūs kitų sričių mokslininkai pasaulyje, pasinaudoję minimalia iš nuostatos plaukusia parama, sugebėjo dirbti labai produktyviai.

Tą potencialą išsaugoti reikėjo, tačiau procesas, kai mokslas bandė nesunykti, išlikti, pernelyg užsitęsė. Ir mokslui buvo skiriama tokia vieta, tarsi būtų ne pirmos būtinybės dalykas. Tegu būna, bet kai kam ... tarsi penktas vežimo ratas. Tik kai kurių sričių, pvz., lituanistikos reikalingumo ir būtinumo nebuvo mėginama paneigti. Valstybės patyrimas, mano supratimu, parodė, kad toms ekonominėms jėgoms, kurios perskirsto šalies turtą, vieniems sluoksniams labai praturtėjus, o kitiems visiškai nuskurdus, mokslo visiškai nereikėjo ir ligi šiol nereikia.

Gerbiamasis profesoriau, mokslas toms jėgoms juk tik kenkė. Drumstame vandenyje juk visada lengviau gaudyti žuvį.

Jeigu žmonės būtų žinoję ir supratę, kas vyksta, pagaliau jeigu tie procesai būtų vykdomi moksliniais pagrindais, tai juk toms ekonominio gyvenimo jėgoms būtų užkirstas kelias pasinaudoti žmonių nežinojimu ir nesusivokimu. Štai kodėl dar kartą noriu pabrėžti, kaip labai svarbu ugdyti šalies mokslinę kultūrą.

Jeigu teisingai supratau, būtent šalies mokslinės kultūros ugdymas ir turėtų būti viena svarbiausių mokslo paskirčių nepriklausomoje valstybėje?

Taip manau. Kartais aukštųjų mokyklų atstovai tvirtina, kad mokslinės kultūros ugdymas esąs jų uždavinys. Esu įsitikinęs, kad vienos aukštosios mokyklos to uždavinio negalės atlikti. Norėdamas šią mintį aiškiau išdėstyti, priminsiu Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto, kurį juk baigėme, pavyzdį. Tame fakultete buvo plėtojamos kelios fizikos kryptys, toli gražu ne visos. Tačiau ar gali mokslo žiniomis “maitinama” kultūra remtis tik keliais mokslo profiliais, tegu ir gerai plėtojamais?

Antras dalykas. Tauta, kuri plėtojasi kultūriškai, išgyvena kelis lavinimosi etapus. Po spaudos draudimo panaikinimo lietuviams labai svarbu buvo plėtoti pradinį mokslą, vėliau vidurinį. Atkūrus valstybę pradėtas plėtoti ir aukštasis, taip pat ir moksliniai tyrimai, kaip studijų priedo būtinybė. Sovietinės nelaisvės sąlygomis ne viskas Lietuvoje daryta tik dėl Sąjungos interesų. Lietuvių šviesiausia mokslinė inteligentija laikėsi nuostatos, kad reikia kurti savo mokslą, ugdyti įvairių mokslo profilių inteligentiją. Susikūrė profesionalus lietuviškas mokslas, nors ir su visais tarybiniam mokslui būdingais pliusais ir minusais. Pavyzdžių galėčiau pateikti daug. Tai ir visų mūsų fizikų patriarchas Povilas Brazdžiūnas, chemikų - Juozas Matulis, pasireiškęs ir kaip talentingas mokslo organizatorius. Pagaliau Kazimieras Baršauskas, kuris daug jėgų atiduodamas studijų reikalams vis tik vieną dieną skirdavo tyrimams. Tų pavyzdžių galėčiau pateikti labai daug, kone iš visų mokslo sričių. Mokslo geriausieji atstovai labai daug padarė, kad Lietuva išliktų lietuviška ir niekada nesusitaikytų su priespauda.

Kai kurias mintis, kurias išdėsčiau šio pokalbio metu, paskelbsiu ir iš kongreso tribūnos. Reikės informuoti apie mokslo plėtotės strategines nuostatas. Buvo metas, kai Lietuvos mokslo taryboje man teko inicijuoti mokslo plėtotės strateginių dokumentų rengimą, jie paskelbti Tarybos dokumentų rinkiniuose. Šiokio tokio rezonanso susilaukėme dėl Lietuvos mokslo ir studijų strateginės plėtotės nuostatų. Jos priimtos Švietimo ir mokslo ministerijos ir dabartiniu metu esame Seimo įpareigoti jas atnaujinti ir priimti iki metų pabaigos.

Labai opus klausimas – mokslo institucijų reforma. Laikausi nuostatos, kad kiekviena mokslo institucija turėtų labai aiškią paskirtį valstybėje. Taip pat svarbu prieiti vieningo sutarimo, kaip šalyje plėtoti aukštąjį mokslą. Dabartiniu metu aukštųjų mokyklų tapimo universitetais procesą kai kas vadina savotiška infliacija. Tai ir kainuoja valstybei. Kai nedideli padaliniai atsiskiria ir tampa savarankiškais universitetais, ne visada tai jiems patiems į naudą. Ryšiai su stipria aukštąja mokykla yra pageidautini. Tai, kas anksčiau buvo vadinta aukštųjų mokyklų filialais, gali labai neblogai atlikti savo paskirtį.

Viliuosi, kad į Lietuvos mokslininkų kongresą ateis ne vien mokslininkų bendruomenės nariai. Ateis ir politikai. Nežinau, kaip jie reaguos į šį renginį. Kai š. m. pavasarį Seimo rūmuose buvo surengta konferencija apie Lietuvos fizikos ateitį, tai politikai paprasčiausiai nerado reikalo ateiti. Tikiuosi, kad šį kartą taip neatsitiks.