Habil. dr. Albertas Malinauskas
Chemijos instituto Organinės chemijos skyriaus vadovas

Mokytis chemijos pas gerbiamąją mokytoją G. Banevičienę pradėjau 1965 m., būdamas Vilniaus 16-osios vidurinės (dabar – Užupio) mokyklos septintokas. Apskritai chemija, kaip ir kiti gamtos bei tikslieji mokslai, anais laikais buvo gana populiari. Plėtojosi chemijos pramonė, moksliniai tyrimai chemijos srityje buvo sparčiai plėtojami tiek Lietuvoje, tiek ir (kaip sužinojau jau gerokai vėliau) visame pasaulyje. Bet labiausiai tarp mūsų, mokinių, chemiją išpopuliarino mokytoja. Jai būdingą šilumą ir geranoriškumą mokinių atžvilgiu ir meilę dėstomajam dalykui pajutome jau pirmosiose pamokose. Aš pats chemija buvau susidomėjęs jau kiek anksčiau, buvau skaitęs vieną kitą vadovėlį bei populiariosios literatūros. Taigi, kai per pamoką reikėjo schemiškai pavaizduoti reakciją, kurią aiškino mokytoja, aš jau pabandžiau užrašyti ją cheminėmis formulėmis. Mokytoja pažiūrėjo, ištaisė mano klaidas ir šiltai pagyrė jai būdingu būdu. Tai paskatino rimčiau mokytis chemijos pagrindų, nesitenkinti vien mokykline programa. Jau tada pajutau ypatingą, išskirtinį mokytojos sugebėjimą sudominti dėstomuoju dalyku, kuris toliau lydėjo mane iki pat mokyklos baigimo. Jei mokytoja įsitikindavo, kad mes, keli mokiniai, jau išmokome tai, ko tuo metu buvo mokoma, gaudavome papildomų užduočių. Iš pradžių tai dažniausia būdavo nesudėtingi uždavinukai. Jei pavykdavo su jais greitai susidoroti, gaudavome sudėtingesnių užduočių, kurias atlikti dažnai nebeužtekdavo pamokų laiko. Tekdavo spręsti namie, nes būdavo garbės reikalas laiku ir teisingai tas užduotis atlikti. Dažnai spręsdamas ir nesudėtingus uždavinius, pajusdavau savo žinių spragas, todėl tekdavo dar ir gerokai padirbėti, gilinantis į teorinius dalykus. Viskas buvo atliekama geranoriškai, nepriverstinai, be jokio nepasitenkinimo šešėlio. Nesu pedagogas, bet jau tada supratau, kad norint sukurti tokią kūrybinio geranoriškumo aplinką, reikia ypač aukšto pedagoginio meistriškumo.