Gediminas Zemlickas

Apie šį bendradarbiavimą, astronomo darbą ir svarbius šios srities tyrinėjimus bei kitus dalykus kalbiname prof. Eriką SOLHEIMĄ. Kai kuriuos komentarus į pokalbį įterps ir dr. Edmundas MEIŠTAS, padėjęs bendrauti su svečiu iš Norvegijos.

J. E. Solheimas. Žvaigždes stebime paeiliui keliose kuo tolygiau pagal geografinę ilgumą išdėstytose observatorijose. Kai stebėjimus baigia viena observatorija, estafetę perima kita, paskui trečia ir t. t. Taigi mums rūpimus Visatos objektus stebime iš įvairių Žemės rutulio observatorijų. Jeigu tos observatorijos būna per daug nutolusios viena nuo kitos, tai tarp stebėjimų būna dideli tarpai, ir žvaigždės šviesos kitimo kreivėje atsiranda trūkiai, pvz., su mumis bendradarbiauja Indijos Kavalur observatorija, tačiau, prasidėjus liūčių periodui, ten dangaus stebėjimai nutrūksta. Dėl to mus ir sudomino observatorija Maidanake, Uzbekijoje, nes, ja pasinaudodami, galėtume užpildyti susidarančias stebėjimų spragas.

Pagal lietuvių liaudies pasaką, ponas ilgino dieną, o astronomai tokios savotiškos estafetės būdu sugeba ilginti naktį, pasiekia, kad jų naktis tęstųsi ištisą parą. Ar teisingai supratau Visos Žemės teleskopo projekto esmę?

E. Meištas. Šiek tiek apie tai, kuo Visos Žemės teleskopo projektas ypatingas. Tai programa, pagal kurią tyrinėjamos pulsuojančios baltosios nykštukinės žvaigždę, kai nenutrūkstami stebėjimai tęsiasi ištisas savaites ar net ilgesnį laiką. Stebėjimų rezultatai “sudedami” ir išeina vientisa ilga stebėjimų grandinė. Mat norint gauti tikslius analizės rezultatus, tenka atlikti ilgai trunkančius stebėjimus – vienos nakties per mažai. Todėl ir atsirado Visos Žemės teleskopo sumanymas. Šis projektas turėjo padėti užpildyti stebėjimų spragas, o mums priklausiusi Maidanako astronomijos observatorija padėjo “užlopyti stebėjimų skylę” virš Vidurinės Azijos.

J. E. S. Labiausiai domiuosi binarinėmis žvaigždėmis. Tai viena didžiulė raudona žvaigždė, o kita mažytė netoliese. Ši mažylė tarsi koks kanibalas ryja tą didžiąją – siurbia iš jos medžiagą. Ši pora sukasi, ir visi šiose žvaigždėse vykstantys įvykiai fiksuojami stebėjimų kreivėje.

Labai egzotškas dalykas, savaip gražus ir, matyt, patrauklus tyrinėtojams. Ar tai reiškia, kad astronomai – tai žmonės, kurie neabejingi dangaus įvykių grožiui, romantikai? O gal mūsų dienų astronomo visa romantika sutelkta tik grafikuose, schemose, skaičių eilutėse ir lentelėse?

J. E. S. Įsivaizduokite dvi žvaigždes, kurios sukasi viena apie kitą. Antrasis kūnas gali būti ir visai mažas, palyginti su pirmuoju. Tos jų sąveikos pabaiga gali būti ir visai neromantiška. Mažylė, tačiau nepaprastai masyvi žvaigždė gali susiurbti visą savo dičkės kaimynės medžiagą. Mažylės masė gali tapti pernelyg didelė ir praradusi stabilumą, ji gali sprogti kaip supernova – visa sistema išsitaškytų kosminėje erdvėje.

Didžiausia sėkmė būtų, jeigu pavyktų surasti tokią žvaigždę, kuri tuoj - o tai astronomų laiko skalėje – už kelių dienų, mėnesių ar metų, susprogs. Deja, mes visada stebime ir tyrinėjame supernovas, kurios jau susprogusios. Tačiau kas vyksta to proceso pradžioje ir kada tas sprogimas turi įvykti, mes nežinome. Jeigu aptiktume tokią žvaigždę, kuri turi sprogti, tai būtų didelė mokslo sensacija.

Tolimų kūnų, tokių kaip mūsų Saulė ir panašių į Žemę planetų tyrinėjimas gal padėtų atrasti gyvybę kitose dangaus kūnų sistemose. Tai ir būtų pati didžiausia tokių tyrinėjimų romantika.

J. E.S. Dangus kupinas žiauriausių įvykių. Jau minėjau, kad žvaigždės ryja viena kitą, kitos – susprogsta, dar kitos – pasineria į tarpžvaigždinius ūkus ir jų planetos nebegauna energijos. Mūsų Saulės sistemos planetai Žemei tai būtų visai pražūtinga. Taigi dangus astronomui – dramatiškiausių įvykių vieta. Nė vienas Žemės žmogus negali nuo tų įvykių atsiriboti, nes visi vienodai nuo jų priklausome, todėl kiekvienas planetos žmogus apie juos ir turėtų žinoti. Manau, kad mes, astronomai, esame žmonijos būsimų kelių tyrinėtojai, nes juk žmonijos gyvenamoji vieta – kosmosas.

Žmogus – tragiška būtybė, nes jam duota pernelyg maža laiko, kad spėtų pastebėti Visatoje vykstančių procesų svarbą ir dramatizmą.

Astronomams visus tuos Visatoje vykstančius pokyčius ir dramatizmą įsivaizduoti nėra labai sunku, kadangi tuo pačiu metu tiriame ne vieną, o daugybę, tūkstančius žvaigždžių. Kai matome, į ką pavirsta viena ar kita savo gyvenimą baigianti žvaigždė, tai nesunku įsivaizduoti, kas gali nutikti ir su kitomis bei su mūsų “asmenine” žvaigžde - Saule.

Visai nereikia laukti šimto metų, per vieną dieną jis mato daugybę įvykių.

J. E.S. Aišku, tą laboratoriją šitaip ir galima būtų įsivaizduoti. Bet taip pat turėčiau pasakyti, kad makrovisata ir mikrovisata dabar tyrinėjama lygiai tais pačiais metodais. Tie patys dėsniai veikia makrovisatoje, tinka ir mikrodalelytėms. Tai tikrai įstabus dalykas.

Gal praeis kiek laiko ir mes makrovisatą ir mikrovisatą suvoksime kaip vientisą ir persiliejantį objektą?

J. E.S. Taip, tai labai tikslus apibūdinimas. Svarbiausia: jei mes suprasime, kaip ta makrovisata ir mikrovisata susilieja, tai galėsime tvirtinti, kad jau atradome visus gamtos dėsnius, nes tai ir būtų pats didžiausias mūsų žinojimo patikrinimas. Kalbant apie praktiškąją to žinojimo vertę: sužinojusi, kokie procesai vyksta žvaigždėse, žmonija įgytų neišsemiamos energijos šaltinius milijardams metų. Tai būtų laimėjimas, kurio įvertinti šiandien net neįmanoma.

Išties kvapą gniaužiantys dalykai. Tad gal astronomai, kurie tam tikra prasme ir tiesia žmogiškojo pažinimo kelius į tokią kol kas dar sunkiai protu aprėpiamą ateitį, nesijaučia kartais ir šiek tiek esą antžmogiai? Juk kalbame tiesiog apie antgamtines (mūsų šiandienos supratimu) jėgas, kurias galima pajungti žmogaus valiai.

J. E. S. Išties žemėje neturime tokių darbo sąlygų, kokias teikia kosmosas - natūrali mokslinio pažinimo laboratorija. Tos sąlygos kosmose egzistuoja – ir neribotą laiką. O mes, astronomai, jaučiamės paprasčiausiais darbininkėliais, kurie ir mėgina rasti ypatingų sąlygų, kurių žemėje neturime. Stengiamės praplėsti tos fizikos, kurios dėsnius taikome, ribas. Šitaip mėginame suprasti ir įvykius, kurie vyko, vyksta ir vyks taip pat ir mūsų žemėje.