Gediminas Zemlickas

Tačiau kodėl tokie atsainūs esame didžiausio savo Poeto atminimui? Jo palikimu ir tyrinėjimu turėtume būti labiausiai suinteresuoti. Matyt, todėl, kad iš Donelaičio biznio nepadarysi, dosni ranka čia neskubės žarstyti markių.

B. Aleknavičius šią vasarą po ilgesnės pertraukos vėl buvo nukakęs į Lazdynėlius, Norkyčius, Tolminkiemį, Karaliaučių. Tai vis su Donelaičiu ir jo aplinkos žmonėmis susijusios vietos. Šiais keliais B. Aleknavičius yra vadovavęs ne mažiau kaip pusšimčiui ekskursijų– anais ne visai geros atminties laikais būdavo daug norinčių keliauti, pažinti lietuvių poetinio žodžio ištakas. B. Aleknavičiui neišeidavo atsisakyti, nes visi juk jautėme tiesioginę atsakomybę už Tolminkiemyje kuriamą Donelaičio memorialą, apskritai už kiekvienam lietuviui brangius lietuvininkų žemės paminklus.

Šį kartą ekskursijai vadovauti B. Aleknavičių paprašė “Klaipėdos” laikraščio redaktorius Antanas Stanevičius. Mat uostamiestyje lankėsi gydytojas Leopoldas Trečiokas iš Santa Monikos (JAV). Mūsų tautiečiui 72-eji metai, jis labai gražiai kalba lietuviškai ir jaučia tam tikrus sentimentus lietuvininkų žemei. Audringais 1944-aisiais jam per tas vietoves, kaip ir daugeliui kitų mūsų kraštiečių, teko trauktis į Vakarus. Dabar dr. L. Trečiokui po 55 metų buvo gera proga vėl pažvelgti į tas pačias jam atmintinas vietoves, o B. Aleknavičiui po bene ketverių metų pertraukos taip pat knietėjo ten pasižvalgyti.

B. Aleknavičius sielojasi, kad visa tai liko kaip buvusių gražių dienų prisiminimas. Jam rūpi priežastys - iš kur tas pirmiausia mūsų pačių abejingumas Donelaičio žemei. Klaipėdoje buvusiai Donelaičio vidurinei mokyklai sugrąžintas prieškarinis vardas - dabar tai Vytauto Didžiojo gimnazija. Pasikeitus vardui gal kiek atvėso ir buvusi meilė Donelaičiui. “Alko” klubo nariai taip pat juk nejaunėja, ne visiems gal ir sveikata leidžia toli keliauti. Kybartams Tolminkiemis arčiausiai, bet kai arti bažnyčia - toli Dievas… Pagaliau kas čia labai gali veržtis į tą Karaliaučiaus sritį, jeigu prie pasienio ir muitinės reikia laukti nemažiau kaip 6 valandas, kartu su tautiečiais, kurie į tą kraštą plūsta atsivežti pigios degtinės ir benzino. Šešios valandos važiuojant į priekį ir tiek pat grįžtant - per didelis išmėginimas ekskursantams vienos dienos kelionėje. Nedaug norinčių tokias dvasines ir fizines tortūras patirti, reikia ypatingų pasišventėlių.

Teisus B. Aleknavičius: būtų labai gražu, jei aukščiausi Lietuvos vadovai rastų progą nuvykti į Tolminkiemį, apsilankyti Donelaičio muziejuje. Gal tada sukrustų ir šios srities vadovai. Pagaliau ir kultūros dalykuose pariteto principas turėtų galioti. Tegu tik klaipėdiškiai nepatvarkytų žuvusių tarybinių karių kapų - koks kiltų triukšmas. Ant tų kapų nuolat veši gėlės.

- Pagrindas, atrama man visada buvo žmogus ir aplink jį besisukantys įvykiai. Pirmoje vietoje ne įvykiai, o žmogus, - taip pats mano pašnekovas apibrėžia savo veiklos credo.

Kiekviena nauja pažintis, susitikimas šiam Klaipėdos krašto ir lietuvininkų dvasia persiėmusiam zanavykui teikė ir gerokai platesnių prasmių, gal intuityviai giliai pasąmonėje jaučiamo ryšio tarp žmogaus ir visai tautai reikšmingų dalykų, pavienio įvykio, fakto, kurie kartais visai nepastebimai tampa ir visos mūsų istorijos dalimi. Tampa arba ne - štai čia ir visas menas atskirti grūdus nuo pelų.

Uostamiesčio, pajūrio regiono fotokorespondento padėtis išskirtinė palyginti net su sostinės kolegų darbu. Vasarą į pajūrį suplaukia Vilniaus ir Kauno šviesuomenė, tad į šį mums tokį svarbų Lietuvos pakraštį lyg ir persikelia šalies kultūrinio svorio centras. Liepos mėnesį tais laikais dalydavo valstybines premijas, Vilniuje paskelbto naujojo laureato nenufotografuosi, nes jis drybso kur nors Palangos kopose. ELTA šokdina Aleknavičių: iškask nors iš po smėlio, nufotografuok ir kuo greičiau atsiųsk mums besišypsančio laureato nuotrauką. B. Aleknavičius skuba į Palangą, malasi po poilsio namus bei vilas, ieško laureatų, fotografuoja. Paskui skuba atgal į redakciją, ryškina fotojuostas, daro nuotraukas ir skuba į geležinkelio arba autobusų stotį, kad per mašinistą, traukinio palydovą ar vairuotoją tas nuotraukas spėtų perduoti Vilniuje laukiantiems ELTA darbuotojams. Juk kitą dieną tos nuotraukos turės pasirodyti respublikos dienraščiuose.

Tokia kasdienybė, savaip miela, kupina naujų pažinčių, įspūdžių, įvykių ir netikėtumų. Visiems reikalingas, paslaugus ir daug kur nepakeičiamas B. Aleknavičius kai kuriems žmonėms gal ir sukelia šypseną: vos ne keturias dešimtis metų sukosi kaip vijurkas, bendravo ne tik su žymiausiais krašto meno, mokslo ir kultūros žmonėmis, bet ir fotografavo A. Sniečkų, P. Griškevičių, A. Kosyginą ir kitus to meto politinio elito atstovus, o net parūdijusio “žigulio” taip ir nesugebėjo įsigyti - vaikšto pėsčias.

Teisingas priekaištas. Kalnus nuotraukų B. Aleknavičius išdalijo įvairiems jį supusiems veikėjams, taip pat ir aukštiems valdžios vyrams. Fotografinis popierius ir medžiagos buvo pigios, ir nors visada viršydavo ELTA korespondentui šiems tikslams skiriamus limitus, bet verstis galėjo. Pinigų į čiužinį neprisikimšo, užtat draugų įsigijo. Taip pat nemažas, nors materialiais matais ir neišmatuojamas turtas.

B. Aleknavičius prisimena ir kaip savo nuotraukų dėka jam pavyko gauti Klaipėdoje trijų kambarių butą, kuriame ir šiuo metu su žmona gyvena jau 32 metus. Su žurnalistu Sigitu Krivicku pavyko išleisti knygelę “Klaipėdos diena”. Ji tuometiniams uostamiesčio vadovams padarė gerą įspūdį, tad vertingam “kadrui”, kurio nuotraukomis iliustruota knygelė, buvo pasiūlyta išskirti butą. Nors kiekvienas tarybinis žmogus ir turėjo teisę į butą, bet tai įgyvendinti buvo ne taip jau paprasta. B. Aleknavičiui Klaipėdoje tai pavyko per penkerius metus - nepaprasta sėkmė.

Bet ne su visais funkcionieriais taip laimingai klojosi. B. Aleknavičius prisimena, kaip atvyko į Klaipėdą paskirtas naujasis miesto kompartijos pirmasis sekretorius Sližius. Jau pirmąjį susitikimą su žurnalistais jis pradėjo rusiškai – lietuviškai per susirinkimus nekalbėdavo. B. Aleknavičius jam nė vienos nuotraukos nepadovanojo. Gal todėl, kai buvo atidaryta tarptautinė perkėla Klaipėda-Mukranas ir į atidarymo iškilmes, vykusias VDR, su kitais žurnalistais turėjo vykti ir B. Aleknavičius, pirmasis sekretorius pats savo ranka jo pavardę iš sąrašų išbraukė.

Gal ir pats B. Aleknavičius dabar negalėtų prisiminti, kada jam gimė mintis tuos autografus kreipti viena tikslinga kryptimi - Donelaičio link. Kreipdavosi į rašytojus, poetus, dailininkus ir mokslo žmones, kurie savo kūryboje vienaip ar kitaip lietė didžiojo mūsų poeto kūrybą, savaip interpretavo jo kūrinių personažus arba įnešė savitą indėlį kuriant paties Donelaičio portretą. Žodžiu, kūrėjai, kurie dirbo donelaitikos baruose, turtino šią kūrybos ar tyrinėjimų sritį, dabar atsidūrė B. Aleknavičiaus interesų lauke.

Donelaitis, jo kūryba tiems žmonėms padarė neabejotiną poveikį. B. Aleknavičius ir prašydavo draugais tapusias įžymybes, o vėliau ir mažai ar net visai nepažįstamus kultūros ir mokslo veikėjus trumpai, bent keliais žodžiais apibūdinti savo santykį su Donelaičiu. Vieni pasitenkindavo trumpu užrašu, kai kurie poetui atsiųsdavo net ir Donelaičiui skirtus savo eilėraščių posmus.

Akivaizdu, kad rutuliojasi labai savitos knygos sumanymas. Tai turėjo būti bene pirmasis ir vienintelis toks leidinys, kur didžiojo poeto itin savitas portretas pateikiamas per daugelio kitų kūrėjų santykį bei ryšį su juo.

Kai knygos sumanymas tapo visiškai aiškus ir beliko jį tik įgyvendinti, kai kuriuos asmenis tekdavo įkalbinėti, kad sutiktų fotografuotis ir prašyti autografų jau šiam konkrečiam veikalui. Vieni tuojau sutikdavo, palaikydavo idėją. Buvo ir skeptiškai nusiteikusių korespondento iš periferijos atžvilgiu. Skirtingi žmonės - skirtinga ir reakcija.