Doc. dr. Ina Dagytė

Mokslo politika - sudėtinė bendros valstybės politikos dalis. Mokslas traktuojamas kaip svarbi kultūros šaka. Viena iš jo taikymo sričių - aukštojo mokslo sistema. Kitas jau anksčiau minėtas taikymo arealas - įvairios gamybos, technikos, ekonomikos ir kt. sritys.

Turime esminių mokslo funkcijų triadą: pažinimo, kaip kultūros reiškinio ir stimulo, visuomenės ugdymo, taikant mokslo žinias, ir gamybos, technikos, technologijos ir kt. sferų raidą. Be to, mokslas svarbus ir valstybės saugai.

Rinkos ekonomikos sąlygomis mokslo raida priklauso nuo valstybės ir nuo privataus kapitalo. Neatmestina ir saviorganizacija, privati iniciatyva, tačiau esminę jo strategiją reguliuoja valstybės institucijos. Jos ir yra visuomenės ir mokslo tarpininkas. Tad mokslo politiką sudaro jo strategija - ką daryti ir taktika - kaip daryti. Strategiją jau aptarėme. O taktiką sudaro juridiniai, ekonominiai, administraciniai ir organizaciniai pagrindai. Svarbūs ir ideologiniai parametrai. Demokratėjančioje visuomenėje vyksta ir tam tikra partinė konkurencija - per partijų programas, jų mokslo politikos dalis.

Yra trys mokslo strategijos parengimo etapai: prognostinis, programinis, detalus-projektinis.

Mokslo raidos strateginės koncepcijos kryptingai pradėtos rengti tik Antrojo pasaulinio karo metu. Jos turėjo du tikslus - siekė ekonominio klestėjimo ir militaristinio pranašumo. Šiuolaikinės mokslo strategijos dalis - ir vienas pagrindinių bruožų - tarptautinio bendradarbiavimo skatinimas. Teorinė mokslo politikos formavimo bazė - mokslotyra. Ji turi atsakyti į klausimą kaip yra ir kaip turi būti (mokslo istorija sprendžia kitą svarbų uždavinį - kaip buvo ir kodėl). Tik remiantis mokslotyros ir mokslo istorijos žiniomis galima daryti mokslo strategijos ir taktikos formavimo prielaidas.

Vyriausybės ekspertų komisija politikos rengimo Lietuvoje klausimais savo darbą pradėjo tik 1998 m. Ją sudaro mokslo institucijų darbuotojai, kurie ir atstovauja toms institucijoms, o ne pačiam mokslui, jo sritims. Jie ieško formalių mokslo rezultatų vertinimo kriterijų, būdų, kaip materializuoti 1991 m. priimto mokslo ir studijų įstatymo nuostatas. Beje, tą įstatymą reikėtų laikyti svarbiausiu Lietuvos mokslo politikos laimėjimu per aštuonerius metus. Komisija akcentuoja universitetų ir mokslo institutų integracijos spartinimą, tarptautinių ryšių tolimesnę plėtotę. Mokslo reformos ji imasi atskiromis dalimis - pradėdami nuo technologinių ir agrarinių mokslų. Nėra bendro reformos vaizdo. Nėra bendros strategijos ir taktikos politikos.

Mokslo ir studijų įstatymo pagrindinės nuostatos: mokslo deideologizacija, humanizacija, decentralizacija, autonomijos didinimas, tarptautinių kontaktų plėtra, mokslo ir studijų ryšių gilinimas, mokslo orientavimas į mūsų valstybei svarbių uždavinių sprendimą ir bendro mokslo lygio prilyginimas pasauliniams standartams.

Nutraukiant ryšius su nomenklatūra, mokslo biurokratija, Maskvos diktatu, autonomija atliko teigiamą vaidmenį. Tačiau dabar grįžtamojo ryšio nebuvimas jau ima trukdyti. Daug dubliavimo, daug energetiškai imlių, tačiau mažai efektyvių veiksmų.

Stebėtina, kodėl mokslo formavimui nepanaudojamos PHARE programos ir kitos lėšos. Nėra mokslotyros institucijų, neskiriami atskiri profesionalai. Nėra tinkamų duomenų bazių, reikalingų mokslo politikai formuoti. Nėra specialistų rengimo koncepcijos. Nėra sąryšio tarp ūkio ir mokslo, leidžiančio formuoti valstybinius užsakymus, analizės. Neatliekame tinkamo lygio Lietuvos mokslo galimybių inventorizacijos. Mūsų prioritetas - iš lubų, ambicijų ir asmeninių interesų.

Iš pradžių iškėlėme lietuvių kalbos, istorijos kultūros prioritetus. Visoje Europoje tai aktualu, tačiau lemia tie mokslai, kurie leidžia valstybei išgyventi ir vystytis.Vietiniai ir užsienio (Coopers & Lybrard) ekspertai konstatuoja, kad mokslo politika Lietuvoje tik formuojasi. Skurdūs finansiniai resursai verčia turėti labai aiškius prioritetus. Daugiau dėmesio skirti taikomiesiems darbams. Sukurti tokių darbų vertinimo sistemą - bendradarbiavimą (nors teigiamų poslinkių yra, tačiau kaimyninės Estija ir Latvija pagal užsienio lėšų apimtį mokslo finansavimui lenkia Lietuvą). Reikia dirbti mokslinio monitoringo srityje pagal užsienio standartus. Įvesti tarptautinę grantų ekspertizę, didinti patį finansavimą pagal grantus. Reikia turėti kokybišką mokslo politikos formavimo instituciją - su uždaviniais, galimybėmis ir atsakomybe. Gerinti mokslo reguliavimo institucijų darbą - tiek valstybinių, tiek visuomeninių. Lanksčiau panaudoti Europos šalių patirtį, derinant ekspertines ir valdymo funkcijas.