Prof. habil. dr. Česlovas Mančinskas

Dabartinių aukštojo mokslo tradicijų pradininkas ir kūrėjas mūsų šalyje - Lietuvos universitetas - ne tik atgaivino prieš šimtmetį carizmo užgesintą Lietuvoje aukštojo mokslo židinį, bet ir buvo respublikos nacionalinio mokslo centras, padėjęs pagrindus svarbiausioms mūsų šalies mokslo kryptims. Tai buvo vienintelė aukštoji mokykla, kurioje tarpukariu buvo rengiamos ir ginamos mokslų daktaro disertacijos ir habilitacijos darbai, plėtojanti Lietuvos mokslą, parengusi labai rimtą jaunųjų mokslininkų pamainą. Lietuvos universitete veikė gerai parengta ir apsvarstyta, darniai ir gana reikliai taikoma jaunosios mokslininkų pamainos ugdymo sistema, kuri buvo parengta visapusiškai ištyrus ir perėmus geriausių Europos universitetų istorinį patyrimą. Kadangi senojo Vilniaus universiteto mokymo ir mokslo tradicijos nutrūko XIX amžiaus pradžioje ir nepasiekė mūsų laikų, tai pirmąja daktaro disertacija, apginta Lietuvoje naujaisiais laikais, reikia laikyti Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto dekano, būsimojo žymaus mokslininko fiziologo, ordinarinio profesoriaus, akademiko Vlado Lašo 1926 m. lapkričio 27 d. apgintą disertaciją tema “Anafilaksija”. Kaip pažymėta pirmojo Lietuvos universiteto mokslų daktaro diplome, doktorantūros egzaminus jaunasis mokslininkas išlaikė pažymiu magna cum laude (labai gerai), o disertacija ir jos gynimas buvo įvertintas pažymiu rite (patenkinamai). Per visą tarpukario laikotarpį Lietuvos universitete buvo apginta 60 mokslo daktaro disertacijų ir beveik tiek habilitacijos darbų. Rengtis profesūrai ir dirbti mokslo tiriamąjį darbą į užsienio mokslo centrus 1926-1940 m. buvo pasiųsti su specialia užsienio stipendija 68 žmonės iš visų fakultetų. Taigi rengiant ir ginant daktaro disertacijas mūsų šalyje yra didesnis negu septyniasdešimties metų istorinis patyrimas.

Lietuvą okupavus 1940 m. vasarą buvo prievarta likviduota mūsų šalyje susiklosčiusi jaunosios mokslininkų pamainos rengimo sistema. Ji buvo pakeista įvedant svetimą mums tarpukario Rusijoje bolševikų sukurtąją sistemą, kuri mažai ką bendro turėjo ir su prieškarinėje Rusijoje buvusia. Pagrindinis naujos sistemos tikslas, to meto socializmo ideologų žodžiais tariant, buvo parengti iš proletarų klasės kilusią raudonąją profesūrą, kuri pakeistų buržuazinės ideologijos profesūrą. Per penkiasdešimt sovietinės valdžios metų (1940 - 1990 m.) Lietuvoje egzistavo aspirantūra, kuri mechaniškai buvo perkelta iš to meto Sovietų Sąjungos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 metų pavasarį, sovietinė jaunosios mokslininkų pamainos rengimo sistema (aspirantūra) buvo reformuota ir mūsų šalyje įvestos doktorantūros studijos.

Kaip buvo sprendžiami pagrindiniai jaunosios mokslininkų pamainos rengimo, daktaro disertacijų rengimo bei gynimo klausimai Lietuvoje skirtingais istoriniais laikotarpiais? Kokios šitoje srityje yra mūsų valstybės istorinės tradicijos ir kaip jos išsaugotos, perimtos bei tęsiamos dabartiniame Nepriklausomybės etape?

Pažvelkime iš savojo istorinio patyrimo pozicijų į dabartinio meto svarbiausias daktaro disertacijų rengimo bei gynimo nuostatas ir tvarką mūsų šalyje. Manytume, jog tai padaryti aktualu ir svarbu vien dėl to, kad teigiamo patyrimo turime iš ko pasimokyti: Lietuvos universitetas įnešė milžinišką indėlį į lietuvių mokslo ir kultūros lobyną, davė pradžią daugelio mokslo šakų plėtrai mūsų šalyje. Jo mokslininkų veiklos dėka Lietuvoje susiformavo lituanistikos, fizikos, chemijos, medicinos ir kitų mokslo šakų mokyklos.

Vienas aktualiausių klausimų rengiant jaunąją mokslininkų pamainą yra vadovavimo klausimas rašant mokslo darbą. Koks tai svarbus ir reikšmingas, tiksliau, suabsoliutintas klausimas dabartiniu metu, rodo jau vien tai, kaip Lietuvos mokslinei visuomenei anksčiau buvęs nežinomas dalykas - kolektyvinė institucija - doktorantūros komitetas - išsirutuliojo taikant personalinio vadovavimo patirtį.