Naująjį Lietuvos mokslo tarybos pirmininką prof. Kęstutį MAKARIŪNĄ kalbina “Mokslo Lietuvos” vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.

Turime įstatymu įtvirtintą lituanistinių tyrimų prioritetą. Tačiau tai tik maža Lietuvos mokslo dalis. Kalbėdamas apie valstybės prioritetinius tikslus, jau minėjau, kad pirminis bendranacionalinis mokslo plėtotės šalyje tikslas - šalies mokslinės kultūros ugdymas. Tai turi būti įsisąmoninta ir iš to turi kilti atitinkama mokslo palaikymo politika. Teigiamos pasekmės gali būti pastebimos ir greit, ir praėjus kiek laiko. Būtina, kad valstybėje egzistuotų pakankamai aukšta mokslinė kultūra, kuri atitiktų šių laikų mokslo lygį, taip pat supratimą apie visus ekonomikos reiškinius, inovacijas ir jų panaudojimą. Reikia vengti avantiūrizmo, į šalies mokslininkų, kitų kompetentingų žmonių nuomonę būtina atsižvelgti, ypač priimant ekonominius sprendimus. Visa tai įsisąmoninus, per šią mokslinę kultūrą ateis ir ekonominė nauda. Tada bus lėšų ir mokslui, ir visoms socialinėms reikmėms.

Kitas prioritetinis ir šiandien labai svarbus tikslas – tai didinti mokslo poveikį šalies ekonomikai. Šis poveikis įmanomas vėlgi tik per mokslo lygį ir mokslinę kultūrą.

Jeigu pajėgtume įsisąmoninti, kad yra tam tikri prioritetiniai tikslai - mokslinės kultūros ugdymas ir mokslo poveikio šalies ekonomikai didinimas - taigi šiuos prioritetus suformulavę galime kreiptis į mokslo bendruomenę: planuodami savo veiklą, prašydami skirti paramos, siekime, kad mūsų darbai atlieptų minėtus visuomeninius tikslus.

Be abejo, valstybėje visada bus dar daugybė mokslo taikomosios veiklos uždavinių, kuriuos nuolat reikės spręsti, ir šalyje tam reikalinga atitinkama valstybės palaikoma infrastruktūra.

Jeigu teisingai supratau, tai mokslo prioritetiniai tikslai yra labai svarbūs formuojant ir krašto mokslo prioritetus?

Manau, kad svarbu pradėti būtent nuo prioritetinių mokslo tikslų įsisąmoninimo. Kai kuriuos minėjau. Jau po to galima formuluoti ir konkrečius mokslo prioritetus.

Tačiau ar nesame pernelyg dideli tam tikro sukirpimo idealistai, jeigu manome, kad štai suformuluosime mokslo tikslus, paskui suformuosime mokslo kryptis ir jis plėtosis? Tačiau mokslas nėra užsukamas traukinukas, kurį paleisime ir jis riedės. Ar Jums neatrodo, kad tas kryptis galop pasiūlo ir suformuoja pats gyvenimas? O kad mokslas vystytųsi, pirmiausia jis turi būti valstybei reikalingas, juo turi būti atitinkamai ir rūpinamasi.

Argi gali kas teigti, kad mokslo žiniomis ir sugebėjimais pagrįsta kultūra valstybei nereikalinga? Tad argi mokslininkų darbas reikalingas tik patiems mokslininkams, jų asmeninėms reikmėms tenkinti? Jei bus laikomasi tokios nuostatos, tai į mokslą beveik niekas neis. O tai jau būtų katastrofa.

Perėjome iš socialistinės sistemos į rinkos ekonomikos sistemą. Tokioje sistemoje deklaruoti labai konkrečius mokslo prioritetus galima tik tuo atveju, jeigu yra labai aiškios šalies ūkio kryptys. Tada galima į jas orientuotis. Kai to nėra - o to iš tikrųjų nėra, be to, atvirame pasaulyje vyksta ūkio globalizacijos procesai, - tai prioritetas man yra tai, kad būtų kuo daugiau išsimokslinusių žmonių, suprantančių mokslą ir sugebančių juo naudotis. Iš to plauks ir visa kita - žmonės patys ims kurti tai, ko jiems labiausiai reikia. Formuos ir prioritetus.

Išeitų, kad ne nuo mokslo krypčių ar šakų prioritetų reikia pradėti, o nuo išsimokslinusių žmonių, t. y. nuo šalies mokslinės kultūros ugdymo?

Prioritetinius tikslus formuluoti reikia kuo skubiau. Aš nusakiau keletą, jų galėtų būti ir daugiau. Trečiasis prioritetinis tikslas galėtų būti ir toks: šalyje reikia gero mokslo, kuris įeitų ir į pasaulio mokslo apyvartą. Jei integruojamės į Vakarų pasaulį, tai privalome ir duoti mokslinės produkcijos, kuri išeina už mūsų šalies ribų. Tai irgi savotiška beveik rinka: mes imame iš pasaulio ir jam duodame.

Vienas Švietimo ir mokslo ministerijos formuluojamų prioritetų - palaikyti tarptautinio lygio mokslą šalyje.

Man patinka, kad dabar atsiranda daug jaunimo, kuris gali išvažiuoti padirbėti į kitas šalis, kitus mokslo centrus ir laboratorijas. Net jei jauni žmonės ir bus ten ilgiau - tai savotiškas mūsų intelektinis desantas. Kur ir ką jie bedirbtų, bet, svarbiausia, kad turėtų nuostatą - dirbti ir savo tautos ir šalies labui. Taip pat ir mūsų valstybėje turi galioti nuostata: jeigu tam tikrose srityse ar kryptyse, reikalingose, sakykime, aukštajam mokslui, neįmanoma sudaryti normalių mokslinio darbo sąlygų šalyje, tai bent turi būti sudaromos tarptautinio mokslinio bendradarbiavimo sąlygos. Žmogus turi būti užtikrintas, kad išvykęs padirbėti į kitos valstybės mokslo centrą, dalį mokslinių tyrimų galės atlikti ir savo universitete, pagaliau sugrįžęs galės tęsti pradėtą darbą. Reikia skatinti šalies narystę tarptautinėse mokslo institucijose, ir valstybė turi būti pasiryžusi už tai mokėti.

Kaip Jums atrodo, ar užsienyje studijuojantys Lietuvos jaunuoliai jaučia, kad jais bus pasirūpinta, kad sugrįžus neteks ieškotis darbo ir pan.?

Bent jau viliuosi, kad šiokia tokia apskaita Švietimo ir mokslo ministerijoje atliekama. Tačiau ji jokiu būdu nėra tobula, visko tikrai neaprėpia. Kita vertus, abejoju, ar esama nusiteikimo užsienyje studijuojančio jaunimo atžvilgiu, kad jie čia laukiami, turės darbo ir gyvenimo sąlygas. Kai mokslo įstaigos - bent dauguma - pagal turimą aparatūrą, materialinę bazę nuo Vakarų pasaulio pradeda skirtis kaip dangus nuo žemės, galimybės dirbti mokslinį darbą darosi tiesiog nelyginamos, tai, aišku, jaunimui negali būti patrauklu. Ir kai sprendimus priimančių asmenų nusiteikimas yra toks, kad mes neturtingi, menki ir šitaip visada bus, ir jei tokia nuostata ir toliau išliks, tai bus taip, kaip jau mūsų istorijoje yra buvę - būsime tik protų donorai kitoms tautoms. Tokiu donoru lietuvių tauta buvo lenkams, vokiečiams, rusams, net Amerikai. Ar tokios lemties norime?

Nesu fatalistas. Man atrodo, kad mūsų tautoje yra proto ir aktyvaus prado. Jeigu šiuos variklius įjungsime, įstengsime daug padaryti. Kad ir mūsų nesenos istorijos pavyzdys. Juk mūsų tautos išsilaisvinimas, nepriklausomos valstybės sukūrimas tapo įmanomas dėl to, kad M. Gorbačiovas, pradėjęs savo pertvarką, neįvertino nacionalinio veiksnio.

O ar mes įvertiname?

Tikriausiai ne visai. Viską persmelkiant kosmopolitizmui, nacionalinis veiksnys atrodo kaip anachronizmas. Dabar apie konkretesnius dalykus. Mokslo įstaigų vadovus girdžiu sakant, jog jie daugelį problemų galėtų bandyti patys spręsti, jeigu turėtų tolesnės perspektyvos garantijas. Aišku, reikalinga kontrolė, kad nebūtų savivalės ir pan. Iš tiesų, juk daugelis vadovų ir apskritai žmonių nusiteikę padaryti kažką gero. Jeigu į visus žvelgsime tik kaip į savanaudžius ir nenaudėlius, tai tokia nuostata nestimuliuoja darbo.

Konfliktuojant mokslininkams ir valdininkams, kuriems kartais atrodo, kad jie geriau supranta ir žino, kokio reikia mokslo ir ar išvis reikia, manau, dažnai neįvertinamas mokslo žmonių laisvės, iniciatyvos reikštis veiksnys. Esu įsitikinęs, kad būtent šis veiksnys, jeigu į jį būtų atsižvelgiama, galėtų suveikti labai panašiai, kaip suveikė nacionalinis veiksnys, tautiniai jausmai, kai vadavomės iš okupacijos jungo.

Suprantu, kad šiandien mokslininkas dažnai atrodo kaip prašytojas. Kai esi ties išgyvenimo riba, neišvengiamai tenka prašyti. Žinoma, neatmetu galimybės į problemą pažvelgti ir valdininkų akimis. Jie mato, ir mes, patys mokslininkai, matome, kad tiek aukštosiose mokyklose, tiek mokslo institutuose ir jų santykiuose su valstybe yra problemų. Neseniai aukščiausio rango finansų pareigūnas pareiškė, kad esą atsisakysime institutų, dalies mokslo ir šitaip sutaupysime 120 mln. Lt. Tokia nuostata šokiravo mokslo bendruomenę. Pagaliau kas tokių ir panašių pareiškimų autoriai? Taigi mūsų aukštųjų mokyklų buvusieji auklėtiniai. Logiška išvada: jie mokslą vertina pagal tai, kokį matė savo aukštojoje mokykloje. Jeigu jie gero mokslo nėra matę, tai taip ir vertina.

Drįstu teigti: nors aukštosiose mokyklose tikrai daug yra gero mokslo, bet vis dėlto didesnė studentų dalis to mokslo nemato. Todėl man kartais kelia abejonių lozungas apie visuotinę mokslo ir studijų integraciją - jis pernelyg perdėtas ir suabsoliutintas. Dabartiniu metu jaunimas masiškai puola studijuoti verslo, administravimo dalykus, žurnalistiką. Kiek čia gali būti integracijos su moksliniais tyrimais ir kokiais tyrimais? Juk tai dalykai, kurių reikia mokytis praktiškai. Kaip dabartinė žurnalistika rašo apie mokslinius tyrimus? Juk greta gerų žiniasklaidos laidų tenka išgirsti tokių nevykusių pasakymų: “mokslininkai parodė, apskaičiavo”, o pateikiami banalūs, primityvūs dalykai, kuriuos turėtų sugebėti apskaičiuoti kiekvienas normalios mokyklos moksleivis. Tai mokslo profanavimas. Moksliniais tyrimais nereikėtų vadinti to, kas tokiais nėra, nes formuojasi ne kokia nuomonė apie mokslą ir atsiranda prastos pasekmės. Aišku, jog ir visuomenėje mokslo įvaizdis kuriamas visiškai netikęs.

Ar Jums neatrodo, kad mokslo ir mokslininko įvaizdį paprastai formuoja labai toli nuo mokslo esantys žmonės, kurie ne tik niekad nebandė perprasti, kas yra tas mokslas, bet ir visiškai nesidomi šia žmonijos pažinimo ir veiklos sritimi. Užtenka pažiūrėti, kokius dienraščius ir žurnalus skaito kad ir daugelis žiniasklaidos atstovų, ir viskas bus aišku - ką jie gali parašyti apie mokslą? Didvyriškumas, jeigu atėję į mokslininkų konferenciją, bent iki pabaigos išsėdi salėje.

Visiškai sutinku: tie, kurie nežino, kas yra mokslas, taip apie jį ir rašo. Arba visai nerašo.

Prisiminkime prof. E. K. Zavadsko ir A. Janulaičio diskusiją “Mokslo Lietuvos” puslapiuose. Prof. A. Janulaičio mintis gal ir ne visai tobula, bet šiandien niekas geriau nesuformulavo: tai, kas išeina į pasaulį, vėliau cituojama, ir yra pasaulinio lygio mokslas.

Tai nėra ideali sistema, įsigudrinęs mokslininkas galėtų žaisti citavimo žaidimus, bet nieko geresnio nesugalvota. Įvairūs mokslai yra specifiški, į tai būtina atsižvelgti. Pavyzdžiui, dėl lietuvių kalbos tyrinėjimų, žodynų sudarymo, apskritai gero lygio humanitarinių mokslų reikalingumo nekyla net abejonės. Man labai patiko Česlovo Milošo pastebėjimas, jog lietuvių tauta atgimė iš filologijos. Arba jeigu mes nerašysime savo istorijos, jeigu ją rašys tik konkuruojantys kaimynai, tai iš tokios istorijos lietuvių tauta gali išvis labai greitai išnykti. O iš mokslinės literatūros galime labai greitai dingti kaip valstybė ir kaip tauta.

Ir teks savo tautos ir valstybės pėdsakų istorijoje ieškoti, kaip kad dabar priversti daryti E. Gudavičius ir A. Bumblauskas, kurie Žalgirio mūšyje ieško ir atranda lietuvių pulkus.

Būtent. Antraip savo valstybės praeityje neberasime jau nieko lietuviško. Todėl Lietuvos istorijos tyrinėjimų prioritetas būtinas.

O viena didžiausių mūsų visų bėdų - visažiniškumas. Pažiūrėkime, kad ir kas dirba mūsų valstybės institucijose - kokius mokslus baigę specialistai. Labai nesunku įsivaizduoti, ką jie gali ir ko negali žinoti. Blogiausia, kai daugybė žmonių priima sprendimus, nežinodami, ko jie nežino.

Šia sokratiška mintimi gal ir baikime pokalbį. Ačiū, profesoriau, už pareikštas mintis.