Kalbiname Klaipėdos universiteto Filosofijos katedros vedėją Leonidą DONSKĮ, kuris šiuo metu dirba ir tobulinasi Bredfordo universitete, Anglijoje.

Aš Jums pritariu: to netikrumo, be abejo, esama visais laikais. Bet mūsų laikų netikrumas pasireiškia daug aštriau. Įsivaizduokite, kad daugelis sąvokų ir įvaizdžių nekėlė jokių abejonių nei H. Hesei, nei T. Manui. Pvz., nacionalinės valstybės sąvoka. Tais visai neseniai buvusiais laikais egzistavo suverenios nacionalinės valstybės, jų sienos, atstovavimas ir t.t. Šiandien matome, Europos Sąjungos realijos mums akivaizdžiai byloja, kad nacionalinė valstybė, kaip politikos ir kultūros reiškinys, gyvuoja, ko gero, paskutinius dešimtmečius. Matome, kaip susidaro globalūs aljansai, globalios sąjungos.

Planeta neišvengiamai virsta didžiuliu globaliu kaimu.

Taip, ir šia prasme didžiulę psichologinę įtampą patiria įvairios žmogaus tapatybės formos. Kas aš toks, pagaliau kaip save apibrėžti, su kokia tradicija save identifikuoti, su kokia kultūra susieti?

Pasaulio žmogus?

Taip. Tačiau tuojau pat kankina klausimas: ar mano kultūra nėra pernelyg siaura, ar nėra pernelyg represyvi, primetanti man vieną pasaulio viziją, supratimą? Matome milžinišką įtampą, kuri ir yra globalizacijos viena iš logiškų pasekmių.

Ta įtampa žmones palietė nevienodai. Yra žmonių, kurie savyje gali taikiai suderinti įvairias tapatybes, vienodai branginti keletą kultūrų. Visa tai nėra koks nors mozaikiškas kratinys, bet visiškai natūraliai sugyvenančios kelios kultūros.

Multikultūriškas žmogus?

Taip, bet tik ne ta ideologiškąja prasme, kuri išplitusi JAV - į tą multikultūriškumą, tapusį politiniu projektu, žiūriu truputį “kreivai”. Visi politiniai projektai sugeba iškraipyti idėjas, kurios nuskamba pakankamai kilniai ir tauriai kitame kontekste. Aš turiu mintyje, kad tas sugebėjimas savyje suderinti keletą tapatybių, keletą kultūrų gali būti pakankamai sklandus ir žmonės gali nepatirti jokių vidinių konfliktų. Žmoguje gali taikiai sugyventi keletas jo tapatybės sandų.

Bet yra žmonių arba grupių, kurios patiria dideles dramas. Įsivaizduoju, kad yra įtampos, kurias kelia krikščionybės ir islamo tam tikri sąlyčio taškai, kuriuos ekonomika daro neišvengiamais. Tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę. Žodžiu, gyvename dramatiškų egzaminų epochoje, kada egzaminuojama ir patikslinama tai, kas daug šimtmečių nekėlė jokių abejonių.

Netikiu civilizacijų karo teze. Pakankamai skeptiškai žiūriu į Samuelio Hantingtono garsųjį veikalą apie civilizacijų susidūrimą, konfliktą. Netikiu tokiais dalykais, nes nemanau, kad kariauja kultūros ar civilizacijos. Manau, kad kiekvienas sprogimas arba karas yra politikos reiškinys, ir čia susiduria visų pirma pakankamai pragmatiški interesai. Jokiu būdu ne kultūros ir civilizacijos. Tačiau jais galima prisidengti – kaip šydu, maskuojant visiškai kitokius, dažniausiai apibrėžtus ir pragmatiškus politinius interesus.

Be abejo, tos įtampos egzistuoja, matyt, todėl, kad globalizacija atmeta tradicijas, kurios save laiko labai patvariomis ir savipakankamomis. Jeigu didelė žmonių masė, tarkime, islamo pasaulyje staiga yra priversta pripažinti, kad jų tradicija yra viena iš daugelio tradicijų, arba ji gali būti kritiškai kvestionuojama, arba tų žmonių grupė priversta pripažinti, kad galima gyventi kitokioje logikoje – ekonominėje, kultūrinėje, - kuri nesusiliečia su jų tradicijomis, tai, be abejonės, kyla daug įtampų ir kritiškas savęs atradimas. Nebūtinai jis turi būti neigiamas. Žmonės paprasčiausiai sugeba suprasti, kad galima gyventi savoje tradicijoje, kultūroje, lygiai taip pat galima gyventi ir kitoje logikoje, padiktuotoje kitos kultūros.

Žodžiu, globalizacija – tai, be jokios abejonės, yra didysis egzaminas, kurį dabar patiria ne tik mažosios kultūros, bet ir didžiosios monoteistinės religijos, didžiosios civilizacijos.

Sunku pasakyti. Nemanau, kad baigtis turėtų būtinai tragiškai. Gali būti priešingai. Gali būti iš naujo atrasta savosios kultūros vertė, suvokus, kaip viskas yra reliatyvu. Taps akivaizdu, kad ne taip jau ir blogai turėti kokią nors kultūrinę tradiciją ir save tapatinti su ja. Ar tik nebus taip, kad didieji egzaminai kartais duoda labai teigiamų rezultatų. Kuo mažiausiai tikiu – tai Babelio bokšto scenarijumi. Niūriai piešiamais žmonijos scenarijais tikiu kuo mažiausiai. Žmonija be identiteto, be kultūrų, ištirpdyta vieno globalaus modelio – man visu tuo patikėti sunku. Neįmanoma įsivaizduoti, kad pavyktų primesti vieną vos ne privalomą uniforminį pasaulio supratimą, matymą.

Mano manymu, šiuo metu vyksta įtemptas modernybės ir tradicijos dialogas. Atrandamos tradicijos, sykiu modernybė gali kritiškai žvelgti į save pačią, suvokusi savo pačios problemas. Tai, ką mes vadiname postmodernizmu, yra ne kas kita kaip kritiškas modernizmo egzaminavimas. Žodžiu, gyvename jau tokioje epochoje, kai pasaulio nebegalima dalyti į dvi stovyklas, negalima mąstyti binarinėmis kategorijomis, skirstyti pasaulio į juodą ir baltą dalis. Tai, matyt, yra vienas iš teigiamų bruožų, kad mes gyvename daugiadimensiniame pasaulyje.

Ką gali žinoti, gali atsitikti ir taip, kad už kelių dešimčių metų staiga paaiškės, jog žmonės ilgisi tų dalykų, kurie šiandien jau atrodo pasenę, neįdomūs.

Bet ateities, kaip civilizacijų karo, negaliu įsivaizduoti. Lygiai kaip ir mėginimo ištirpdyti globaliame katile visas kultūras. Neįsivaizduoju, kaip šitai galima būtų atlikti tiesiog techniškai.

Turėčiau pripažinti, kad pasaulis kažkiek vienodėja. Pirmiausia dėl to, kad egzistuoja globali ekonomika, komunikacijų srautas, virtuali tikrovė, kompiuteriai, naujosios technologijos. Egzistuoja dalykai, kurie pasaulį verčia kažkiek panašėti. Bet juk tuo pačiu galima pasakyti, kad tai tik apvalkalas, savotiškas paviršius, po kuriuo slypi visiškai kiti dalykai. Negaliu įsivaizduoti Japonijos, kuri yra visiškai perėmusi Vakarų technologijas, o kai kuriose srityse pasistūmėjusi ir toliau už Vakarų pasaulį, jį pranokusi, bet tenai gyvuoja ir dalykai, kurie ją nepaprastai skiria nuo Vakarų visuomenės. Nesu gyvenęs Japonijoje, bet man yra tekę gyventi ne vienoje Vakarų šalių visuomenėje ir turiu draugų, kurie yra gyvenę Japonijoje. Pagaliau galiu sekti tos šalies gyvenimą ir iš mokslinės literatūros. Man visiškai aišku, kad šeimos, bendruomenės struktūra, individo ir bendruomenės santykis – tai dalykai, kurie radikaliai skiria Japonijos ir Vakarų visuomenes.

Tą patį galėčiau pasakyti apie Kiniją ir Vakarus. Na, ir kas, kad panašios technologijos ir ekonomika tarsi diktuoja tuos pačius veikimo ir galvojimo modelius. Bet juk mes matome visiškai skirtingas pamatines struktūras, kurios lemia vienos ar kitos visuomenės veidą. Tai be galo skirtingi sociumai. Ir nemanau, kad tuos skirtumus galima būtų nutrinti. Tai tiesiog neįmanoma.

Ko vertas protas, jei paklūstama tik jėgai? Žmonijos patirtis, globalūs vykstantys procesai lyg ir vienodina mus visus. Kita vertus, Europoje atsiranda Miloševičiaus, o Irake – Sadamo Huseino sindromai. Nežinau, kiek tai filosofijos, kaip mokslo, subjektai. Pavieniai diktatoriai save priešina didžiajai žmonijos daliai. Ir tai ne vien serbų ar irakiečių tragedija. Didžiulius kataklizmus – politinius, ekonominius, pagaliau ir moralinius – patiria daugybė pasaulio valstybių. Pasaulis iškart pasirodo besąs visiškai nestabili sistema. Tai ko verta žmonijos istorinė patirtis, žmogaus protas, taigi ir mokslas? Labai nedaug ko verti dalykai, jei paklūstama tik šiurkščiai fizinei jėgai.

Vėl susiduriame su tuo, nuo ko ir pradėjome. Vargu ar ką naujo galime bepridėti prie to, ką yra pasakę daugelis iškilių XX a. mąstytojų, kurie kritiškai žvelgė į mokslo ir pažangos sąvokas. Išgyvenus Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus labai natūralu ištarti tai, ką ištarė Z. Freudas ar A. Einšteinas. Nepaisant didelių mokslo, technologijų laimėjimų, deja, žmogus netapo išmintingesnis. Lygiai taip pat, anot Z. Freudo, mokslo dėka žmogus netapo ir laimingesnis. Taigi žmogus netampa nei protingesnis, nei laimingesnis. Matyt, kad kalbame apie visai skirtingas plotmes, kurios, deja, gali ir nesusiliesti.