Habil.dr. Bronislovas Kaulakys

Tikriausiai ir todėl Lietuvoje Vakarų žmonės dažnai mato atsilikusį, archajišką kraštą, kuriantį prieškarinio pavyzdžio, o ne modernišką valstybę. Lietuviai pasaulyje kartais vaizduojami su ragais, apsirengę kailiais ir studijuojantys tik XIV-XV a. Lietuvos istoriją arba netgi kilę iš šunų (kaip neseniai matytame prancūzų filme).

Prieš dešimtmetį prasidėjus Lietuvos atgimimui, netekę užsakymų iš Rusijos, sunyko apie 150 (pagal spaudą) žinybinių tyrimo institutų ir laboratorijų, iš ūkiskaitų gyvenę MA institutų ir aukštųjų mokyklų padaliniai. Sunyko mokslui imli pramonė. Tik vėliau pradėjo kurtis ir prasimušė į pasaulio rinkas naujos lietuviškos firmos, naudojančios aukštąsias technologijas. Visų pirma lazerinės ir biotechnologinės gamyklos. Tačiau jų pajėgumai dar yra santykinai maži, o tokios firmos valstybei “neįdomios”.

Atsivėrus naujoms galimybėms politikoje ir versle, dėl mažų atlyginimų ir blogo finansavimo mokslo ir studijų sistemą paliko beveik visi iki 30 m. amžiaus mokslininkai. Po Nepriklausomybės atkūrimo į mokslo ir studijų sistemą ateina keletą kartų mažiau jaunimo negu prieš 10-15 metų. Šiuo metu yra labai mažai jaunesnių kaip 40 metų mokslininkų. Realus perspektyvinis Lietuvos mokslo potencialas sumažėjo 2-3 kartus. Nuo 1991 iki 1997 metų Lietuvos mokslo ir studijų sistema neteko apie 800 daktarų ir habilituotų daktarų. Apytiksliai tiek, kiek per tą laikotarpį buvo apginta disertacijų. Gaila, kad tik nedidelė dalis naujų mokslo daktarų energingai dirba moksle. Daugelį jų paviliojo užsienio mokslo centrai, kitos veiklos sritys. Nemažai mokslininkų yra pensinio arba panašaus amžiaus. Statistikos departamento duomenimis, vien nuo 1995 iki 1997 metų Lietuvos mokslo ir studijų institucijose mokslo daktarų sumažėjo 9 proc., o habilituotų mokslo daktarų - net 19 proc.

Iš viso mokslas nustojo daryti esminę įtaką valstybės raidai ir netgi pasaulėžiūrai. Likęs per mažas racionalaus analitinio intelekto potencialas nepajėgus atsverti destruktyvių ir savanaudiškų jėgų, demagogijos, pseudomokslų, astrologijos, sektų, prietarų ir t.t. daromą įtaką visuomenės sąmonei ir raidai. Gera to iliustracija gali būti žiniasklaidos “informacija” prieš paskutinį Saulės užtemimą: “Jeigu dar ir nebus pasaulio pabaigos, tai padidės radiacija. Gerkite jodą…” ir pan. Ir tai nepaisant to, kad vien į Teorinės fizikos ir astronomijos instituto Molėtų observatoriją ir Planetariumą per metus atvyksta beveik 100 tūkst. lankytojų (daugiausia moksleiviai). Jiems skaitomos iliustruotos astronomijos paskaitos. Kiekvieną savaitę “Lietuvos aidui” parengiamas didžiulis straipsnis astronomijos ir astrofizikos tematika. Leidžiamas kasmetinis leidinys visuomenei “Lietuvos dangus” ir t.t. Bet to, pasirodo, aiškiai per mažai. O koks diletantizmas ir pseudomoksliškumas klesti populiariosiose (ir ne tik) ekonomikos, finansų, bankininkystės teorijose ir propagandoje…

Iš tikrųjų buvo vykdoma radikali mokslo ir studijų sistemos reforma, atsisakant iš Maskvos reguliuojamos sovietinės sistemos ir sukuriant lietuviškąją, vienijančią aukštąsias mokyklas (AM), valstybinius mokslo institutus (VMI), mokslo įstaigas, Lietuvos mokslo tarybą (LMT), Mokslų akademiją (MA), bibliotekas, Valstybinį mokslo ir studijų fondą (VMSF), valstybines mokslo programas, kitas bendrąsias mokslo reikmes, Valstybinę mokslo, studijų ir technologijų tarnybą. Buvo sukurti teisiniai mokslo ir studijų sistemos funkcionavimo pagrindai. Atlikta mokslininkų atestacija ir labai sumažintas jų skaičius. Sukurta lietuviška doktorantūros bei habilitacijos sistemos ir t.t.

Reikėjo tik įgyvendinti planuojamus ir pradėtus pertvarkymus, visų pirma pasirūpinti VMSF ir bendrųjų mokslo ir studijų reikmių biudžetais, plėsti konkursinį finansavimą (šitaip įveikiant lygiavą), skatinti mokslo ir studijų integraciją, Lietuvai svarbių bei akivaizdžiai atsiliekančių sričių mokslą bei tyrimus. Visų pirma tai ekonomika, teisė, informatika, biofizika, bankininkystė ir finansai, vadyba ir verslas ir pan. Rezervai buvo didžiuliai. Juk Lietuvoje mokslui ir tyrimams skiriama apie 3 kartus mažesnė bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis negu daugelyje išsivysčiusių ir kai kuriose besivystančios ekonomikos šalių.

1993 m. nutrūkus reformos įgyvendinimui valstybės lygiu, prasidėjus nesibaigiantiems VMI tikrinimams ir vis naujų “reformų” planų kūrimui, gyvenimas nesustojo ir daugelį problemų (iš jų mokslo ir studijų integracijos problemą) sprendė pats gyvenimas. O likusios ir pačios svarbiausios tik kaupėsi ir gilėjo.

Šiuo metu svarbiausios mokslo problemos yra:

• per mažas santykinis mokslo finansavimas ir dėl to:
• prarandamas gabiausias ir talentingiausias jaunimas ne tik mokslo ir studijų sistemoje, bet ir Lietuvoje,
• žemas mokslo prestižas,
• neefektyvi doktorantūros sistema,
• mokslo ir pedagoginio personalo senėjimas ir nesugebėjimas parengti jeigu ne geresnę, tai bent jau sau lygiavertę pamainą,
• nenormaliai mažos investicijos į mokslo institucijų įrangą ir bazę, netgi palyginti su medicinos ir kultūros sfera, nekalbant jau apie kitas valstybės veiklos sritis,
• nepasirūpinta papildomomis konkursinių tyrimų finansavimo lėšomis per VMSF ir prioritetinių - per valstybines mokslo programas,
• dideli dėstytojų pedagoginiai krūviai (nepaisant teiginių apie blogą studentų ir dėstytojų santykį), prastos jų galimybės vykdyti mokslo tyrimus, kelti kvalifikaciją, įtraukti bakalaurus ir magistrantus į šiuolaikinius mokslo tyrimus;
• mokslinės literatūros stygius (apie du kartus mažiau mokslinių žurnalų negu Estijoje) ir blogos naudojimosi ja galimybės (nesutvarkyta “on-line” sistema),
• prastos galimybės naudotis paieškos ir duomenų bazėmis (pvz., “Web. of Science”) ir t.t.

Tačiau, nepaisant Lietuvos mokslo ir studijų sistemos problemų ir trūkumų, galima drąsiai tvirtinti, kad ji yra efektyviausiai iš visų gamybos, verslo, valdymo struktūrų veikianti sistema. Lietuvos mokslininkai ir dėstytojai, alindami vidinius rezervus, dar sugeba 10-20 kartų mažesnėmis sąnaudomis negu jų kolegos Europos Sąjungoje parengti daug specialistų su aukštuoju išsimokslinimu, atlikti nemažai pasaulinio lygio ir reikšmingų Lietuvai mokslo darbų. Kadangi mokslas ir studijos dar vykdo savo tiesiogines funkcijas, tai valdžia kartais piktnaudžiauja tuo, kad vyresniojo amžiaus profesūra, dėstytojai, mokslininkai atsidėję savo darbui (“Niekur jie nedings. Neis juk į Gariūnus”?). Tačiau dėl nepakankamo finansavimo, mažų atlyginimų, mokslo prestižo menkinimo, Lietuvos mokslas jau yra nepajėgus parengti sau pamainą. Jį apleido jaunimas.

1 lent. pagal žurnalo "Science", v. 283 (1 Jan., 1999), 24 p. duomenis parodytas Vidurio Europos valstybių, pretendenčių į Europos Sąjungą, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros finansavimas procentais nuo šalių BVP, taip pat šių šalių mokslininkų publikuotų straipsnių cituojamumo indeksai.

1 lentelė. Vidurio Europos valstybių mokslo tyrimų ir
plėtros (R&D) finansavimas ir kokybė pagal "Science",
v. 28 (1 Jan., 1999), 24 p.

Vieta	Valstybė	R&D, % BVP 1994-1995 m.	Cit. ind. 1993-1997 m.	Vieta
	JAV	2,64	5,36
	ES vidurk.	1,84	-
1	Slovėnija	1,61	2,19	4
2	Čekija	1,15	1,57	7
3	Slovakija	1,01	1,17	10
4	Vengrija	0,89	2,64	1
5	Lenkija	0,84	2,11	5
6	Rumunija	0,68	1,30	9
7	Estija	0,63	2,29	2
8	Bulgarija	0,60	1,52	8
9	Latvija	0,52	1,59	6
10	Lietuva	0,48	2,27	3

Pasirodo, kad Lietuvos mokslininkų išspausdintų geriausiuose pasaulio žurnaluose straipsnių (jų išspausdinama tik po 300-400 per metus) kokybė yra gana nebloga: trečia vieta iš 10. Tačiau Lietuva moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai (R&D) skiria mažiausią BVP dalį iš visų ne tik ES, bet ir pretenduojančiųjų į ją valstybių - tik apie 0,5% BVP. Tuo tarpu ES vidurkis yra 1,84%, Slovėnija (kartu su Lietuva pretenduojanti į ES ir NATO) tam skiria 1,6%, Čekija ir Slovakija - per 1%. (Nors tai senoki duomenys, bet tikriausiai situacija yra mažai pasikeitusi, ir vargu ar Lietuvos naudai).

Nors skirtumai tarp kai kurių kitų šalių ir Lietuvos atrodo nelabai dideli, tačiau vien tas faktas, kad esame Europoje paskutiniai, mums garbės nedaro ir savaime verčia susirūpinti. Juo labiau, kad mes vis dar deklaruojame, kad protas ir intelektas yra vienas iš didžiausių ir vos ne vienintelis Lietuvos turtas. Kita vertus, perskaičiavus “mokslo pinigus” į sumą JAV doleriais, tenkančią vienam gyventojui, gautume, kad Lietuvoje moksliniams tyrimams ir plėtrai skiriama 1,6 karto mažiau negu Estijoje, 2,4 karto - negu Lenkijoje, beveik 3 kartus - negu Slovakijoje, beveik 5 kartus - negu Čekijoje ir 12 kartų mažiau negu Slovėnijoje, su kuriomis kartu einame į ES ir NATO. Ir tai nepaisant vis dar deklaruojamo per didelio Lietuvos mokslo potencialo! Įdomu, kodėl sumažinus mokslo potencialą turėtų padidėti mokslo ir studijų biudžetas. O gal Lietuvai, kaip žemdirbių kraštui ir paskutiniam pagonybės lopšiui Europoje, daugiau mokslo ir aukštųjų technologijų ir nereikia? Kai kas tvirtina, kad žinios, ypač tiksliųjų mokslų, siaurina “kultūrinį lauką”…Tik kaip tokiu atveju mes spartėsime, artėdami prie modernios ES?