Gediminas Zemlickas

Kauno humanitarinis fakultetas per 35-erius gyvavimo metus spėjo patirti ne vieną transformaciją. Jis kurtas siekiant įpūsti daugiau humanitarinės dvasios Kaunui, kuris buvo pasukęs aiškiai inžinerinių ir technologinių mokslų keliu. Keletą metų naujasis studijų darinys buvo vadinamas VU Kauno bendramoksliniu fakultetu, nuo 1966 m. - Kauno vakariniu fakultetu, o 1989 m. pradėjus dienines studijas - Kauno humanitariniu fakultetu. Jo specializacija - ekonomikos ir filologijos mokslai.

Nuo įkūrimo dienos šį fakultetą baigė 6702 absolventai, kurie ir šiandien dirba įvairiose Kauno ir visos šalies įstaigose, įmonėse, mokyklose, kultūros įstaigose, muziejuose ir pan. Tai solidi intelekto jėga.

Jau 15 metų, kai šis fakultetas įsikūręs gražiame Kauno senamiesčio XVI-XVII a. pastatų kvartale, visai šalia Nemuno. Spalio 1 d. iš ryto lijo įkyrus lietus, tačiau šventinis renginio atidarymas vyko fakulteto kieme po atviru dangumi. Lietuvos, Universiteto ir Kauno humanitarinio fakulteto vėliavas pakėlusieji VU Dainų ir šokių ansamblio šokėjai, pasipuošę XVII a. kilmingųjų drabužiais, labai sparčiai turėjo susirasti XX a. pabaigos skėčius ir po jais paslėpti jaunystės grožiu ir universitetiniu dvasingumu spinduliuojančias savo partneres.

Taikiai nusiteikęs VU rektorius prof. Rolandas Pavilionis sveikino į šventę susirinkusius studentus, dėstytojus ir svečius. “Daugeliui žmonių kadaise būtų buvę sunku patikėti, kad Kaune atsiras Vilnius - šiuo labai gražiu fakultetu… Mūsų didžiausia viltis buvo tai, kad universitetas pereitų visą Lietuvą, visa Lietuva taptų universiteto dalimi. Nesvarbu, kaip ta dalis būtų vadinama, svarbu, kad ji atliktų misiją, kurią universitetui skyrė kadaise jį įkūrę žmonės. Mūsų didžiausias džiaugsmas būtų, jeigu ir Jūs, kauniečiai, ar iš kitų Lietuvos vietų į šį fakultetą atvykę studentai jaustumėte tą patį: kad esate ne šiaip Vilniaus universiteto dalis, bet Lietuvos universiteto, vieno seniausių Europoje, vieno iš labiausiai Europoje ir pasaulyje žinomų universiteto dalis,” - kalbėjo rektorius R. Pavilionis.

Kartais sakoma, kad tarp to paties universiteto Vilniaus ir Kauno padalinių esama nesuvokiamos kažkokios skiriančios ribos, - toliau plėtojo mintį rektorius, - bet galbūt tai, kad yra įvairovė, o ji nepaneigiama, skirianti šį miestą nuo Vilniaus, ir sudaro universitetinę aplinką. Kuo daugiau įvairovės, harmonijos, jungiančios tą įvairovę, tuo aiškiau, kad tai ir yra tikras universitetas.

Rektorius palinkėjo šiai seniausios Almae matris daliai jaustis labai artima kitoms Kauno aukštosioms mokykloms. “Ne atskyrimas, ne atsiskyrimas, o kaip tik buvimas kartu ir tarnavimas tam pačiam vienam šviesiam tikslui - plėsti žinojimą ir žmonių tikėjimą…” - šiais žodžiais rektorius nusakė taurią Kauno humanitarinio fakulteto misiją.

“Vilniaus universitetas - tai galingas 420 metų ąžuolas, o mūsų fakultetas - tai jauna 35 metų to ąžuolo šaka”, - šitaip vaizdingai sukaktuves apibūdino Kauno humanitarinio fakulteto dekanas doc. Algirdas Šalčius, fakultetui vadovaujantis jau 17 metų.

Universiteto ansamblio šokėjams lietuje sušokus XVII a. šokį, dekanas visus pakvietė į vadinamąjį Napoleono namą. Po daugelio metų restauravimo ir statybos darbų čia pagaliau įsikūrė fakulteto Lietuvių filologijos katedra. Įspūdingas paminklinis pastatas jau pripildytas pirmakursių klegesio. Atėjusieji susipažino su fakulteto leidiniais - dėstytojų išleistomis knygomis ir metodinėmis priemonėmis, fakulteto auklėtinių grožine kūryba bei studentų mokslinių konferencijų medžiaga.

Biblioteka - tai bet kurio universiteto pradžių pradžia. Kol nėra bibliotekos, nė kalbos negali būti ir apie jokį universitetą, - šitaip truputį perfrazuojant galima būtų perteikti svarbiausią VU rektoriaus R. Pavilionio mintį, kurią jis išsakė atidarydamas VU bibliotekos parodą. Joje pristatytos 68 knygos, per kurias galima buvo susipažinti su XVI-XVII a. Europos knygų spaustuvininkų darbu, to meto intelektualų idėjomis, kurios ne tik buvo plėtojamos to meto universitetuose, bet ir skatino kuo plačiau plėsti universitetų tinklą.

Tai buvo pirmoji VU bibliotekos paroda Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, todėl gerai suprantami šios įstaigos direktoriaus Alvydo Samėno ne tik padėkos žodžiai, bet ir švelni ironija: malonu, kad paroda surengta Kaune, o ne tik Paryžiuje.

Eisenai artėjant prie Vytauto Didžiojo paminklo, mačiau, kaip gatvės muzikantas skubiai susisagstė akordeoną ir nuo žemės pakėlęs seną kepurę su keliais baltuojančiais centais, patraukė ieškoti ramesnės priebėgos.

Prie paminklo jau trypė Kauno humanitarinio fakulteto ansamblio “Uosinta” šokėjai, trumpas kalbas sakė rektorius R. Pavilionis ir dekanas A. Šalčius. Rektorius apgailestavo, kad nors šventė vyksta visai šalia Kauno valdžios rūmų, tačiau nė vieno valdžios atstovo nematyti, matyt, bodisi bendrauti su akademinės bendruomenės nariais.

Kai kibirkštis iš po padų skėlė VU Dainų ir šokių ansamblio šokėjai, įsiaudrino ir pirmakursiai su antrakursiais, kuriems niekaip nesisekė susitaikyti vien tik su žiūrovų vaidmeniu. Galop išsijudino ir dėstytojai bei Universiteto vadovai.

Šventė tęsėsi, o už kelių kvartalų, tolėliau nuo Vytauto Didžiojo paminklo, toje pačioje Laisvės alėjoje praeivių dėmesį savo muzikavimu stengėsi atkreipti tas pats gatvės muzikantas, kurio šventės šurmulys, atrodo, visai nejaudino.