Gediminas Zemlickas

Ypač svarbu nuo pradžių iki pabaigos sureguliuoti valstybės dotacijų mechanizmą, kad nebūtų nė menkiausios galimybės sukčiauti. Programinio finansavimo taikymas, regis, tinka ne tik mokslo srityje, bet ir kalbant apie kaimo reikalus. Neturi programos, neatitinki visuomenės keliamų reikalavimų – vadinasi, tavo racionalieji sugebėjimai neatitinka valstybės sąrangos reikalavimų, ir kol neturi reikiamos kvalifikacijos, supratimo – pabūk šalia, pasinaudok socialine pašalpa. Reikia baigti rodyti pseudogailestį. Tiesa negailestinga ir turi būti sakoma tiesiai į akis, bet nenumarinant prie naujų sąlygų neprisitaikiusio žmogaus, kaip kad dabar daroma, bet padedant jam pereiti į kitas veiklos sritis, kitus jo sugebėjimo taikymo barus, - teigia R. Ozolas. Žmogus turi gyventi ne visuomenėje, o bendruomenėje, kurioje jis jaustųsi savas, o ne išmestas už borto. Kad taip įvyktų, turi veikti atitinkami valstybės mechanizmai. Darbo yra nepaprastai daug, o mūsų nelaimė ta, kad kuriame pseudoprogramas. Viena iš tokių, pasak R. Ozolo, tai beprotiškas skubėjimas kuo greičiau spraustis į Europos Sąjungą. Su kuo mes ten įeisime? Turime įeiti konkurentiškai sveiki, žvalūs, pasirengę kautis už save... Tad gal išties geriau turėti keliasdešimt stiprių ūkininkų, kurie ant savo pečių laikytų Lietuvos ūkį, galėtų konkuruoti su ES šalių gamintojais? Matyt, reikės apsispręsti, nes į ES nukakę tokie, kokie dabar esame, paprasčiausiai neišliksime.

Galima sutikti, kad visa tai jau išeina iš konkrečių kaimo kultūros pamatų, tai jau aukštosios politikos sritis. Dėl to, kad “serga” aukštoji politika, didelius sunkumus išgyvena valstybė, drugys krečia ir kaimą – maždaug šitaip suvokiau filosofo mintį.

Bendraudamas su mažųjų miestelių ir kaimo bendruomenių aktyvu, R. Ozolas pastebi, jog visi tie žmonės tiesiog bijo imtis verslo. Verslo daigus būtina globoti itin jautriai. Tegu atsirastų 3-5 norintys imtis verslo konkrečioje vietovėje, kiekvienam iš jų reikėtų kiek įmanoma padėti. Nuo tos pagalbos neturėtų nusišalinti ir toje apygardoje išrinktas Seimo narys, kurio pareiga būtų rūpintis, kad pradedantieji verslą būtų bent minimaliai dotuojami. Dabar nėra atsakingų už kaimo verslą žmonių, nėra ir finansų geroms iniciatyvoms remti. Kaimo žmonės neretai verčiami imtis veiksmų, kurie jiems patiems visiškai nereikalingi, nes tai nėra jų gyvenimą garantuojantys veiksmai.

Maždaug tokias dabartinio kaimo kultūrinės būties koordinates nusakė R. Ozolas. Šioje realybėje jis įžvelgia ne tiek tragiškus, bet veikiau valdžių kaitos atspalvius, per ilgai užsitęsusį naujų postulatų priėmimo, ryškesnio valstybės dalyvavimo kaimo gyvenimo reikaluose krypčių numatymo periodą. Ko reikia, kad tie kaimo reikalai pajudėtų į gera? Pirmiausia reikia iki 2000-ųjų rugsėjo 1 d. užbaigti žemės grąžinimą žmonėms. Kad žemę jie galėtų paversti preke, kapitalu, ir savininkas ja galėtų laisvai disponuoti. Be šito, apie jokius bendrus santykius ir kultūrą nėra prasmės kalbėti, nes tik įteisinus nuosavybę, perėmus turtą, kai jis tampa grynu pinigu, galima tapti šeimininku.

R. Ozolas pritarė, kad senieji kaimo žmonės, kurie šiandien persikreipę neša savo karvučių pieną į pieninę, verslininkais niekada netaps. Todėl jiems ir reikėtų mokėti “už to pieno negaminimą”. Kad išvis nelaikytų karvutės ir savo vaikų neverstų. Ta kompensacija turėtų būti kaip priedas prie pensijos. Tačiau reikėtų skirti bent tuos, kurie vietoj pieno gamybos norėtų imtis bičių laikymo, triušių auginimo ar vytelių pynimo – jie turėtų gauti finansinę kaimo verslo rėmimo fondo paramą verslui pradėti. Gal tai ir būtų tas veiksnys, kuris padėtų norinčiam imtis naujos veiklos ir atsikratyti baimės.

Filosofas, atrodo, susitaikęs su mintimi, kad du trečdaliai vyresnio amžiaus kaimo žmonių taip ir nueis Anapilin, neprisitaikę prie naujo gyvenimo. Nieko čia labai gudraus neišgalvosi. Žinoma, galima jiems padėti nueiti į senelių namus, kalbėti apie efektyvesnes socialinės globos tarnybas, ir pačios bendrijos galėtų tiems žmonėms teikti didesnę pagalbą.

Jaunimą reikėtų auklėti ta linkme, kad jis visų pirma pats už savo gyvenimą jaustųsi atsakingas. Viena tokio veikimo ir orientavimo skatintoja gali būti kaimo bendruomenė, kurios svarba nesuabejojo nė vienas iš diskusijos dalyvių.

O konfliktų, asmeninių dramų ir dvasinio gyvenimo randų visam gyvenimui, be jokių abejonių, bus. Čia ir visa esmė, kad esame bendruomenėje, kuri turi pakeisti visuomenę, o asmuo turės pakeisti individą. Visų minėtų procesų humanizacija turi vykti. Ir seniūnijos, ir bažnyčios pastangos turi papildyti viena kitos siekimus. Mūsų gyvenimo pertvarkymo sunkumus svarbu amortizuoti, labai svarbu būti šalia žmogaus. Ne atvažiuoti ir nurodyti jam, kaip toliau gyventi, o pabūti kartu – dieną, dvi, gal dešimt ar tiek, kiek reikia. Kartu būdamas gali suvokti, kaip galima veikti tuos procesus. Lietuvos lyderių ir politikų nelaimė, kad jie pas kaimo žmones nukanka tik tada, kai metas rūpintis rinkėjų balsais. Politikai įprato planuoti, žongliruoti žodžiais, o turėtų gyventi kartu su žmonėmis.

Diskusija Lietuvos žemės ūkio universitete rodo, kad mes jau ieškome kitokio gyvenimo būdo, o Lietuvos kaimo ir apskritai valstybės likimui universitetai galėtų suvaidinti ne paskutinį vaidmenį. Būtent čia galėtų būti formuluojami atsakymai į svarbius gyvenimo klausimus. Vienas tokių nuskambėjo ir mokslo žmonių diskusijoje: kaip turėtų būti naudojama mūsų žemė? Juk ji turės išlaikyti mūsų tautą ir kultūrą. O Europos Sąjungoje pajusime kosmopolitizmą ir konkurenciją, kokios gal nėra buvę mūsų valstybės ir tautos istorijoje.