Bernardas Aleknavičius

Prieš 120 metų vasario 23 d. Klaipėdoje į Karolio Rudolfo Jakobio (1817-1881) butą susirinko grupelė mokslininkų. Vaišindamiesi šeimininko kava, jie kalba apie žūstančią lietuvių tautą. O buto šeimininkas K. R. Jakobis tuomet pasako maždaug tokius žodžius:

- Lietuvių tauta - nuostabi. Ir ši nuostabi tauta su savo dainomis, nepakartojamais posakiais ir padavimais, legendomis ir papročiais eina į kapą. Ne! Lietuvių tautos kalbinis lobynas neturi žūti! Šį turtą reikia gelbėti. Jeigu iš kapo tautą kelti jau vėlu, tai iš merdinčio kūno išplėškime bent jos sielą ir išsaugokime ateities kartoms. Ir tai padaryti turi ne kas kitas, bet mes. Ateities kartos privalo žinoti, kad čia, prie Nemuno ir Baltijos krantų, kažkada gyveno tauta, kurios kalba - raktas į lyginamosios kalbotyros mokslą. Netrukus Žemėje nebus nė vieno lietuvio, bet kalbininkai, jei jie, žinoma, norės būti tikri mokslininkai ir stengsis šį tą pasiekti, privalės mokėti lietuviškai…

Negalima teigti, kad prieš 120 metų lituanistikoje nieko nebuvo padaryta. Jau XIX a. viduryje pasaulinio garso mokslininkas, Prahos, o vėliau Jenos universiteto prof. Augustas Šleicheris parengė ir išleido mokslinę “Lietuvių kalbos gramatiką” (1857), Karaliaučiaus universiteto prof. G. H. F. Neselmanas, naudodamasis K. Sirvydo, F. Hoko, P. Ruigio, K. Milkaus spausdintais ir J. Brodovskio bei kitų XVII-XVIII a. žodynų autorių rankraščiais, parengė ir 1851 m. išleido “Lietuvių kalbos žodyną”.

Lituanistikos mokslui nemažai davė ir Mažosios Lietuvos kalbininkas, Karaliaučiaus universiteto prof. Fridrichas Kuršaitis (1806-1884). Tai jis 1843 m. pakartotinai išleido L. G. Rėzos “Dainas”, parengė ir išleido “Lietuvių kalbos tyrinėjimus” (1843-1849), skirtus Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro studentams. Taip pat parengė ir išleido vieną didžiausių XIX a. “Lietuvių kalbos žodyną” (1870-1883) ir “Lietuvių kalbos gramatiką” (1876).

Nepaisant stiprios rusifikacijos ir germanizacijos, lituanistiniai tyrinėjimai XIX a. vyko kitataučių mokslininkų dėka. Bet norint šį darbą paspartinti, reikėjo organizacijos, kuri koordinuotų mokslininkų darbus. Moksliniam lituanistiniam centrui įkurti geriausiai tiko Tilžė. Šio miesto apylinkėse dar gyveno nemažai lietuvių, kurie buvo išsaugoję savo gimtąją kalbą, papročius, kultūrą. Be to, Tilžės gimnazijoje nuo 1844 m. buvo dėstoma lietuvių kalba, ją dėstė didelis lietuvių bičiulis Eduardas Gizevijus (1798-1880). Jau 1873 m. Tilžėje veikė “Lietuviškas ratelis”, kuriame, be E. Gizevijaus, aktyviai reiškėsi ir kiti Tilžės gimnazijos mokytojai: M. Felkelis, A. Tomas. Tikėtina, jog pokalbio metu, kuris vyko 1878 m. Klaipėdoje K. R. Jakobio bute, M. Felkeliui, A. Tomui bei E. Gizevijui ir buvo patikėta Tilžėje organizuoti Lietuvių literatūrinę draugiją (Litauische literarische Gesselschaft). Organizatoriai apie savo sumanymą nedelsdami išsiuntinėjo pranešimus to meto žinomiems mokslininkams lingvistams ir sulaukė jų pritarimo. Be klaipėdiečio K. R. Jakobio, organizatoriams talkino daugelis mokslininkų, tarp jų dar jaunas vokiečių kalbininkas Adelbertas Becenbergeris (1851-1922). Šis mokslininkas Baltų tautų kultūrą tyrinėjo kompleksiškai. Be kalbotyros, daug nuveikė archeologijos ir etnografijos srityse. Todėl šio žinomo mokslininko prisidėjimas prie Lietuvių literatūrinės draugijos organizavimo buvo gana reikšmingas. Naujai besikuriančią draugiją rėmė jau anksčiau įsikūrusios panašaus profilio organizacijos: tai Latvių literatūrinė draugija (1828), veikusi Mintaujoje, ir Estų mokslo draugija (1838), įsikūrusi Tartu.

Atlikus parengiamuosius darbus, 1879 m. spalio 14 d. Tilžėje įvyko Lietuvių literatūrinės draugijos steigiamasis suvažiavimas. Į draugijos pirmąją valdybą buvo išrinkti plačiai žinomi mokslininkai: prof. F. Neselmanas, A. Becenbergeris, pirmuoju valdybos pirmininku tapo klaipėdietis kalbininkas Karolis Rudolfas Jakobis. Tai buvo didelio intelekto žmogus. Nuo 1870 m. K. R. Jakobis Klaipėdos gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, spaudoje jau buvo paskelbęs klaipėdiečių dialektologinės medžiagos, straipsnių etnografijos ir lietuvių kalbos istorijos klausimais. Bendradarbiaudamas su Fridrichu Kuršaičiu, padėjo profesoriui rengti “Lietuvių kalbos žodyną”, Jono Basanavičiaus (1851-1927) paskelbtoms dainoms parašė ir išspausdino vokiškus komentarus, parengė ir išleido “Lietuvių kalbos chrestomatiją” (1880). Nors K. R. Jakobis Lietuvių literatūrinei draugijai vadovavo šiek tiek ilgiau negu vienerius metus, bet jo nuopelnai akivaizdūs. Jis stengėsi įgyvendinti vieną pagrindinių draugijos uždavinių - kaip galima daugiau sukaupti lituanistinės medžiagos.

Antruoju Lietuvių literatūrinės draugijos pirmininku buvo Tilžės gimnazijos mokytojas kalbininkas - baltistas Maksimilijanas Felkelis, kuris, dar prieš tapdamas draugijos pirmininku, 1873 m. jau buvo išspausdinęs savo darbų apie lietuvių kalbos priegaides, paskelbęs straipsnių apie Pervalkos kuršių šnektą, apie lietuvių gyvenamas vietas ir kt. Konsultuodamasis su F. Neselmanu, parengė lietuvių kalbos vadovėlį.

1882-1889 m. Lietuvių literatūrinei draugijai vadovavo V. Hofheincas, kuris atliko nemažą organizacinį darbą. Paskelbė nemažai straipsnių lietuvių kalbos bei tautosakos klausimais, leido laikraštį “Lietuvos paslas” (1896-1898).

Ketvirtuoju Lietuvių literatūrinės draugijos pirmininku buvo T. Proisas (1890-1898), kuris niekados nevengdavo sakyti tiesos. Dažnai jis kaltindavo lietuvius nutautinančią vokiečių politiką.

1898 m. Lietuvių literatūrinės draugijos pirmininku tapo žymus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, žodynininkas, etnografas Aleksandras Teodoras Kuršaitis (1857-1944). Jo vadovavimo metais draugija pasiekė ypatingai gražių rezultatų.

Nuo pirmųjų įsikūrimo metų Lietuvių literatūrinė draugija tapo populiari organizacija ir sparčiai gausėjo. Jeigu pirmaisiais metais draugijoje buvo 91 narys, tai po metų šis skaičius padidėjo jau iki 167 mokslininkų, o 1908 m. draugija jungė 228 narius.

Lietuvių literatūrinė draugija veiklos pradžioje (1880) įkūrė ir kasmetinį leidinį “Lietuvių literatūrinės draugijos pranešimai” (“Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft”), kuris buvo leidžiamas Heidelberge. Išėjo 31 sąsiuvinis. “Pranešimuose” buvo spausdinama lituanistinė medžiaga, kuri dar šiandien tebeturi mokslinę vertę. Aktyviai “Pranešimuose” bendradarbiavo draugijos nariai: tautosakininkas, bibliografas, spaudos darbuotojas Jonas Koncevičius (1835-1915), poetas, kultūros veikėjas Stanislovas Dagilis (1843-1915), poetas, publicistas, vertėjas Juozas Andziulaitis-Kalnėnas (1846-1916), publicistas Jonas Šliūpas (1861-1944). Iš vokiečių autorių pažymėtini A. Becenbergeris, K. Lomejeris, J. Zembrickis, E. Knakė, F. Zymezingas ir kt.

Be “Pranešimų” draugija savo lėšomis leido ir atskirus lituanistinius veikalus. Buvo išleista K. Barčio “Dainų balsai”, V. Hofheinco “Giesmių balsai”, K. Jurkšaičio “lietuvių pasakos ir pasakojimai”, K. Kapelerio “Kaip senieji lietuvininkai gyveno” ir kt. Lituanistinei medžiagai skelbti buvo ieškoma ir kitų būdų. Aktyvaus draugijos nario, Kazanės universiteto prof. Bodueno de Kurtene remiami, apeidami carinę cenzūrą broliai Antanas ir Jonas Juškos 1880-1882 m. savo lėšomis išleido “Lietuviškas dainas”, o 1883 m. Rusijos mokslų akademija Peterburge išspausdino rinkinį “Lietuviškos svodbinės dainos”. Šių leidinių pasirodymas lotyniškais spaudmenimis turėjo didelę reikšmę.

Be lituanistinių knygų, laikraščių bei žurnalų kolekcijų, Lietuvių literatūrinė draugija kaupė ir etnografinę, archeologinę medžiagą. 1905 m. Tilžėje, Jokūbinės sode, A. T. Kuršaičio rūpesčiu, padedant apylinkės lietuviams, buvo pastatytas “Lietuviškas namelis”, kuriame buvo įsteigta etnografinė paroda, vėliau peraugusi į etnografinį muziejų. Su etnografiniais rinkiniais Lietuvių literatūrinė draugija dalyvavo įvairiose parodose. O 1906 m. Trečiojoje Vokietijos meno verslų parodoje, kuri vyko Drezdene, draugijos ekspozicija buvo apdovanota pirmojo laipsnio diplomu.

1907 m. įsikūrus Vilniuje Lietuvių mokslo draugijai, tilžiškės Lietuvių literatūrinės draugijos veikla susilpnėjo, o Pirmojo pasaulinio karo metais - visiškai apmirė. Suaktyvėjus tautiniam judėjimui, mitas, kad lietuviai - nykstanti tauta, tapo iliuzija.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvių literatūrinė draugija dar šiek tiek egzistavo. Bet iškilus Klaipėdos krašto klausimui ir draugijoje prasidėjus vidiniams nesutarimams, 1923 m. grupė vokiškos orientacijos narių, net nedalyvaujant pirmininkui A. T. Kuršaičiui, draugiją nutarė likviduoti.

Daugiau kaip keturis dešimtmečius Tilžėje veikusi Lietuvių literatūrinė draugija atliko didžiulį lituanistikos kaupimo ir tyrinėjimo darbą. Kadangi draugijos nariai buvo išsibarstę po įvairius Europos mokslo centrus (Karaliaučių, Berlyną, Veimarą, Peterburgą, Maskvą, Paryžių, Vieną, Prahą…), todėl lituanistiniai tyrinėjimai tam tikra prasme įgijo tarptautinę reikšmę. Daugelis draugijos narių, tarsi skruzdėlytės nešdamos šapelį po šapelio, sukrovė didžiulį lituanistinį kalną. Draugijos tikslas buvo pasiektas. Pasaulio lingvistams pasidarė prieinamos lietuvių liaudies dainos, pasakos, padavimai. O svarbiausia, buvo įsitikinta, kad tauta, kuri pasauliui davė Kristijoną Donelaitį, gyva, gyvybinga ir turi ateitį.

Minint Lietuvių literatūrinės draugijos 120 metines, pravartu prisiminti ir dar vieną lituanistinę organizaciją, įsikūrusią 1971 m., kuri save laiko tilžiškės Lietuvių literatūrinės draugijos darbų tęsėja. Naujoji organizacija įsikūrusi Vokietijoje Gronau mieste ir pasivadinusi Vokiečių-lietuvių literatūros draugija. Jos tikslas - perimti Lietuvių literatūrinės draugijos palikimą, propaguoti vokiečių-lietuvių kultūrinius ryšius. Šios draugijos nariai - išeiviai iš Mažosios Lietuvos. Vieni jų puikiai kalba savo gimtąja kalba, kiti jau šiek tiek primiršę, bet svarbiausia tai, kad visi jie galvoja apie Lietuvą. Vokiečių-lietuvių literatūros draugijos nariai prisideda ir prie lituanistikos gausinimo bei propagavimo. Nemažai šioje srityje nuveikė Ernstas Martynas Kavolis (1922-1978). Artimai bendraudamas su Hermanu Budenzygu (1893-1976), padėjo šiam versti bei parengti spaudai K. Donelaičio “Metus”, D. Poškos “Mužiką Žemaičių ir Lietuvos”, A. Baranausko “Anykščių šilelį”. O ir pats M. Kavolis iš lietuvių kalbos į vokiečių išvertė kelias mūsų rašytojų knygas. Draugijos narys Arminas Kuršaitis (T. A. Kuršaičio sūnus) išleido savo tėvo parengtą “Lietuvių - vokiečių kalbų žodyną”, Hansas Masalskis - monografiją apie Jurgį Zauerveiną, L. Baldauf - Jurgutytė - lietuvių lyrikos antologiją, D. Šerf-Diskau - disertaciją apie J. Bobrovskį.

Draugija leidžia iš Šilutės kilusios poetės Aldonos Gustas knygas, kurios kūrybą verčia taip pat iš Mažosios Lietuvos kilęs poetas Vytautas Karalius. Kelerius metus draugija leido savo žurnalą “Nemuno kraštas”, o H. Masalskis redaguoja “Pranešimus” (“Mitteilungen der deutsch-litauischen literarischen Gesellschaft E. V.).

Kaupti lituanistiką visur ir visada - tokiu principu vadovavosi prieš 120 metų įsikūrusi Tilžėje Lietuvių literatūrinė draugija. Keletą metų šių principų stengėsi laikytis šiuo metu jau bepradedanti “išsikvėpti” ir Vokiečių-lietuvių literatūros draugija, vadovaujama Hanso Masalskio, kurio adresu anksčiau daug šiltų žodžių nepagailėdavo ir rašytoja Ėvė Simonaitytė.