Su dideliu įdomumu perskaitėme Lietuvos mokslininkų laikraštyje “Mokslo Lietuva” pokalbį su Klaipėdos universiteto rektoriumi profesoriumi habilituotu daktaru Stasiu Vaitekūnu “Universitetas – tai mąstymo mokykla” (Nr. 15) ir jo tęsinį “Rektorius apie regionų politiką” (Nr. 16). Beje, šio mokslininko mintys spaudoje ar kitokiais būdais skelbiamos viešumoje visada kelia didelį visuomenės susidomėjimą ir pasigerėjimą. Tik šį sykį teko šiek tiek nusivilti, kai gerbiamas rektorius, kalbėdamas apie regioninę politiką, ėmė priekaištauti… Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentui. Nors sakoma, kad ne visada pavadinime esmė, bet jau metai, kai tokio departamento nėra. Yra Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Svarbiausi jo uždaviniai yra formuoti ir įgyvendinti valstybinę tautinių santykių darnumo politiką, laiduojančią Lietuvos Respublikos gyventojų, priklausančių tautinėms mažumoms, ir Rytų Lietuvos lietuvių teisėtų interesų ir poreikių tenkinimą, tautinio tapatumo saugojimą, taip pat sudarančią sąlygas jiems visapusiškai dalyvauti šalies visuomeniniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime, ugdyti jų pilietiškumą, toleranciją, nepakantumą tautinėms nesantaikos kurstymui.

Kai Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas ir buvo, tokių problemų, kurias įvardija profesorius S. Vaitekūnas, jis iš tiesų negvildeno ir nesprendė. Jis gimė 1994 metais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu reorganizavus Tautybių departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Valstybinę regioninių problemų komisiją.

Įvairiatautė Rytų Lietuva, jos greitesnio integravimosi į atgimstančios Lietuvos gyvenimą problemų gvildenimas, jų sprendimo kelių ieškojimas – tai buvo ir liko viena pagrindinių minėto departamento funkcijų. Tai akivaizdžiai liudija ir tas faktas, jog jau tų pačių 1994 metų vasarą Lietuvos Respublikos Vyriausybė pavedė departamentui kartu su kitomis ministerijomis bei žinybomis parengti Rytų Lietuvos rajonų socialinio plėtojimo 1996-2000 metų programą, įvertinus šių rajonų socialinės sferos raidą pastaraisiais metais ir jos materialinės bazės pakitimus. Programa buvo sėkmingai parengta, Vyriausybė departamentui pavedė koordinuoti jos vykdymą. Tuo, beje, departamento specialistai tebesirūpina ir šiandien.

Lietuva, atkakliai ir nuosekliai siekdama narystės Europos Sąjungoje ir sekdama jos šalių pavyzdžiu, pastaraisiais metais vis didesnį dėmesį skiria savos šalies regionų socialinei ekonominei plėtrai, kurios tikslas padėti atsigauti socialinį – ekonominį nuosmukį išgyvenančioms teritorijoms pagal joms pritaikytas programas.1998 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 902 “Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų”. Juose buvo apibrėžta regiono ir regioninės politikos samprata bei jos tikslai, svarbiausi uždaviniai ir jų įgyvendinimo principai, teisinė bazė ir regioninės plėtros institucijos. Tų pačių metų gruodžio 14 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1426 “Dėl komisijos Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų projektams parengti bei probleminiams regionams nustatyti sudarymo”.

Taigi vykdant šiuos bei kitus Vyriausybės dokumentus, regionine politika bei jos įgyvendinimu šiuo metu rūpinasi Nacionalinis regioninės plėtros komitetas, aprobuojantis nacionalinius regioninės plėtros projektus. Priėmus Regioninės plėtros įstatymą (jo projektas jau paruoštas), šio komiteto funkcijas perims Nacionalinė regionų plėtros taryba, kuri nustatys regioninės politikos tikslus, aprobuos Nacionalinį plėtros planą, regionų plėtros programas ir teiks Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl jų įgyvendinimo.

Ministerijų bei kitų valstybės institucijų veiklą, įgyvendinant regioninės politikos tikslus, koordinuoja Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos Regioninės plėtros departamentas.

Regioninės politikos metmenys įtvirtina apskrities, kaip pagrindinio administracinio teritorinio darinio, kuriame būtų vykdoma valstybės socialinės ekonominės plėtros regioninė politika, statusą. Vadinasi, ji yra atsakinga už savo teritorijos socialinę ekonominę plėtrą ir kuo efektyvesnį vietinių bei kitokių išteklių panaudojimą. Ši veikla koncentruojama apskričių regioninės plėtros departamentuose, kurie koordinuoja apskričių regioninės plėtros agentūrų ruošiamų programų projektus.

Iš kitos pusės, regioninės plėtros planavimas vyksta ne tik iš viršaus į apačią, kai apskritys įgyvendina nacionalinės plėtros programas, atsižvelgdamos į savo regiono specifiką, bet į regioninį planavimą įtraukiant ir apskrities savivaldybes. Jos, įvertinusios vietines sąlygas bei interesus, rengia savo teritorijų ekonominės plėtros planus.

Tokiu būdu regioninė plėtra – tai apskričių, atstovaujančių valstybės interesus, ir savivaldybių, atstovaujančių bendruomenės interesus, glaudaus bendradarbiavimo sfera ir šio bendradarbiavimo rezultatas. Nei vienos, nei kitos šių institucijų veiklai Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas jokios įtakos neturi ir tai nėra jo kompetencija.

Kita vertus, departamento specialistai, gyvenantys Rytų Lietuvos regiono problemomis, negali negirdėti ir nematyti, kokiomis problemomis gyvena kiti regionai ir respublika apskritai. Štai, pavyzdžiui, šių metų rugpjūčio 19 d. įvykusiame Nacionalinio regioninės plėtros komiteto posėdyje buvo patvirtintas tikslinių regionų, gausiančių investicinę paramą socialinei ir ekonominei sanglaudai pagal ES PHARE 2000 metų programą, atrankos kriterijų sąrašas bei preliminariai nustatyti tiksliniai regionai. Pagal gautą regionų plėtros strategijų analizę ir priežastis, ES struktūrinei paramai gauti yra rekomenduotinos Marijampolės, Tauragės, Klaipėdos ir Utenos apskritys. Beje, Klaipėdos apskritis rekomenduotina kaip turinti geriausius administracinius pajėgumus ir didžiausią plėtros potencialą. Jos regioninės plėtros strategija vertintina kaip pati geriausia iš visų pristatytų. Todėl Klaipėdos universitetui tegalime patarti ieškoti kuo glaudesnių kontaktų su apskrities viršininko administracija, jos plėtros strategiją ruošiančiais žmonėmis ir daugelį universiteto problemų bus galima sėkmingai išspręsti.

O Klaipėdą Tautinių mažumų ir išeivijos departamento specialistai lanko. Jie pastoviai bendrauja su miesto tautinių mažumų organizacijomis, remia jų projektus, skirtus kultūrai, tautiniam tapatumui, savitumui išlaikyti. Paskutinį kartą departamento žmones šiame mieste buvo galima pamatyti, kai vyko vokiečių kultūros savaitė, kai Klaipėdos vokiečių bendrija minėjo savo dešimtmetį.

Tad tokiomis pastabomis norėjome atsiliepti į gerbiamo profesoriaus pokalbį Lietuvos mokslininkų laikraštyje “Mokslo Lietuva”.

Red. pastaba: straipsnio kalba netaisyta.