Gediminas Zemlickas

Atrodytų, neliko kliūčių prieš dešimtmetį suformuotiems, o vėliau tikslinamiems uždaviniams įgyvendinti, bet ar tikrai taip yra? Ar viskas padaryta? Ar mokslo bendruomenė patenkinta padėtimi, kurioje šiandien atsidūrusi šalies mokslo ir studijų sistema? Ar normali mokslininkų padėtis? Ir kaip toliau veikti, kad reikalai gerėtų?

Stovint prie trečiojo tūkstantmečio slenksčio, labai pravartu ne tik įvertinti nueitą kelią, bet ir apžvelgti tegu dar neaiškius būsimojo tūkstantmečio šalies mokslo kontūrus. Išreiškęs viltį, kad kongresas suteiks naujų impulsų mokslo pasauliui, pirmojo plenarinio posėdžio vienas iš pirmininkų prof. L. Kadžiulis tarti žodį pakvietė Lietuvos Respublikos Seimo pirmininką prof. Vytautą Landsbergį.

Seimo pirmininkas išskyrė du tos naujos tikrovės bruožus: tai mokslas atviroje visuomenėje ir mokslas intelekto rinkoje. Atvira visuomenė reiškia galimybę lietuviams mokslininkams vienytis visame pasaulyje jau nebe suskaldytoje politinėje erdvėje, bet laisvai bendraujant su bet kurios šalies mokslu ir mokslininkais. Tik štaip galima suvokti Lietuvos mokslo visumos vaizdą. Šios naujos sąlygos reiškia ir tai, kad mūsų mokslas ir mokslininkai nuolat patiria išmėginimus tarptautinėje intelekto rinkoje.

Šioje naujoje tikrovėje ryškėja kai kurie dar konkretesni aspektai, tris iš jų prof. V. Landsbergis išskyrė ir pakomentavo.

Neišvengiamai stiprėja pragmatizmas, galintis į šalį nustumti idealizmo apraiškas – ir tuo reikia susirūpinti. Pragmatizmas dar labiau išryškėja kalbant apie nacionalinę ir tarptautinę mokslo paklausą; mokslo tiesioginį ryšį su gamyba, gynyba, visuomenės ir ūkio restruktūrizavimą, išradybos reikmes. Visose tose srityse ryškus grįžtamasis ryšys. Mokslas naudingas, todėl reikalingas - šiandien tai vienas jo gyvavimo ir kryptingumo šaltinių.

Trečiasis aspektas – tai ilgalaikė kultūrinė Lietuvos tapatybė, jos irimo ir puoselėjimo reikšmė. Lituanistinė humanitarinė kryptis ir atitinkama jos atžvilgiu valstybės politika – tai nacionalinės paklausos dalykas, nes tarptautinės paklausos nedaug susilauksime. Ši mokslo dalis neturi būti nustumta į pašalį, o tam padės supratimas, kad mokslas yra nacionalinės kultūros dalis. Mokslas gali būti labiausiai nutolęs nuo etninių dalykų (pvz., matematika), tačiau jis yra nacionalinės kultūros dalis.

Taigi matome mokslą, - toliau plėtojo mintį prof. V. Landsbergis, - kaip savaiminę vertybę ir materialiųjų gėrybių tam tikrą gamybos cechą. Savaiminei vertybei svarbu ir dvasinis šaltinis – tai amžinas žmogaus siekis žinoti, atskleisti pasaulio ir žmogaus paslaptis, individualius ir kolektyvinius gabumus parodyti mokslinėje veikloje. Materialusis šaltinis – tai užsakovas, mecenatas. Abu šie šaltiniai daug priklauso nuo šalies dvasinės ir materialinės raidos, kokybės. Priklauso nuo to, kiek žmonėse yra idealistinio troškimo veržtis į mokslą, atskleisti naujas paslaptis, ir kiek valstybėje yra išteklių bei mecenatų.

Bet kuri vienapusė nuostata būtų nuostolinga Lietuvos mokslo ateičiai, todėl Seimo pirmininkas ir palinkėjo mokslininkams derinti veiklųjį idealizmą ir pragmatizmą.

Pranešime “Lietuvos mokslininkų sąjungos siekiai” pirmasis sąjungos pirmininkas prof. habil. dr. Bronislovas Kuzmickas priminė būtent Sąjūdžio metus (1988-1989), kai mokslininkai buvo aktyviausi šio judėjimo dalyviai. LMS siekiai išplaukė iš Sajūdžio siekių, buvo jų neatsiejama dalis. Pagrindinis siekis – išsivaduoti iš tų rėmų, į kuriuos buvo įspraustas Lietuvos mokslas, kultūra ir visuomeninis gyvenimas, būti savo krašto ir darbų šeimininkais. Priklausymas nuo “stipraus centro” buvo visiškai izoliavęs mūsų mokslininkus nuo pasaulio, apipynė ideologiniais varžtais, netgi disertacijas apie lietuvių kalbą reikalauta rašyti rusų kalba. Lietuvos mokslas nebuvo Lietuvos mokslas.

Todėl ir pagrindinis LMS siekis tuo metu buvo toks: savivaldis mokslas ir mokslininkas, kaip aktyvus pilietis nepriklausomoje Lietuvoje. To siekti galima tik išjudinus visą mokslo visuomenę. Žvelgdamas iš 10 metų laiko nuotolio, B. Kuzmickas pastebi, kad tų dienų idealizmas skausmingai susiduria su šių dienų realizmu. To meto polėkis keisti ir reformuoti susidūrė su daugeliu mokslininkų įpročių inercija, o atvirumas, kuriuo gyvena ir dirba šių dienų mokslininkai, susiduria su iš praeities dar ateinančiu uždarumu. Štai kodėl ne visi siekiai įgyvendinami. Todėl, kalbėtojo nuomone, 1989-1990 m. Lietuvos mokslininkų siekiai aktualūs ir šiandien, matyt, išliks ir ateinančio tūkstantmečio pradžios siekiais.

Kokio mokslo Lietuvai reikia, kokį mokslą šalis gali sėkmingai ir naudingai plėtoti? Į šį svarbų klausimą vos susikūrusiai LMS teko atsakyti. Orientuoti mokslą į Lietuvos ūkio, visuomenės, kultūros, sveikatos apsaugos reikmes, - teigiama viename LMS programos punktų, - tuo pačiu metu siekiant ir tarptautinio lygio rezultatų. Tačiau mūsų dienų realybė, skausmingai minanti ant kulnų idealistiniams siekiams, kelia labai aštrų klausimą: kiek dabartinėmis rinkos sąlygomis mokslas turi ir gali orientuotis į Lietuvos ūkį, kultūrą ir pan.? Pagaliau kiek šalies ūkiui ir kultūrai apsimoka sotintis būtent Lietuvos mokslo laimėjimais, jeigu juos galima perimti ir iš kitų valstybių?

Kitas svarbus siekis buvo įveikti mokslo įstaigų ir aukštojo mokslo institucijų atsiribojimą, siekiant jų, taip pat ir žinybinių institutų, integracijos. Jeigu ta integracija gana sėkmingai įvyko žvelgiant iš atskirų mokslininkų pozicijos, tai pačių mokslo institucijų ir aukštųjų mokyklų ryšiai bei santykiai iki šiol gana įtempti. B. Kuzmickas priminė vieną LMS programos formuluotę: turi būti užtikrintas finansavimas, derinant biudžetines, sutartines ir kitokias lėšas, kad finansavimas atitiktų augančias mokslo reikmes... Kad šios reikmės įgyvendinamos ypač blogai – akivaizdu. Ir aukštosioms mokykloms, ir institutams iškyla daug sunkumų. B. Kuzmickui šiuo atveju kyla ir abejonių, ar čia nepasireiškia ir mokslo bendruomenės narių pasyvus laukimas, kad lėšos pačios ateis, neieškant kitų galimybių, nepakankamai įsitraukiant į tarptautines programas, nesižvalgant lėšų fonduose. Štai šių veikimo būdų mūsų mokslininkams dar teks išmokti.

Vienas iš LMS siekių buvo ieškoti būdų, kaip užtikrinti socialinę mokslininkų padėtį, kad jie neliktų vieni įvairių nesėkmių ar reformų akivaizdoje. Norėta, kad LMS perimtų ir mokslininkų profesinės sąjungos vaidmenį. Deja, visų jėgų šiam tikslui pasiekti čia sutelkti nepavyko. Daugelio mokslininkų socialinė padėtis sunki, nemažai jų paliko institutus, buvo priversti ieškotis kitų pragyvenimo šaltinių. Pranešėjo nuomone, tai mokslo visuomenės ir visų, kurie formuoja mokslo politiką, rūpestis.

Tarp kitų sunkiai įgyvendinamų siekių kalbėtojas išskyrė vieną gal ir visai neįgyvendintą – kelti visuomenėje mokslininko ir mokslo prestižą. Pasidžiaugti galima nebent tuo, kad į aukštąsias mokyklas kaip niekad stoja daug jaunimo. Anot B. Kuzmicko, mokslas ir aukštasis išsilavinimas atgauna vertę, prestižą ir tai prasideda nuo jaunimo. Aktyviausi, gabiausi jaunuoliai eis į mokslą ir jo poveikis visuomeninei raidai didės. Išeitų, kad ir tos prieš dešimtmetį dėtos pastangos nebus veltui.

LMS gyvuoja, tebedaro poveikį mokslo politikai, nors gyvenimo realybė dažnai pakoreguoja idealius siekius. Tačiau be idealizmo realybė taip pat gali smukti ir degraduoti, - teigė pranešime pirmasis LMS pirmininkas.

Viceministras pacitavo ir šių strateginių nuostatų formuluotę: “Mokslo ir studijų sistema turi siekti pasaulinį mokslo lygį atitinkančios kompetencijos pagrindinėse mokslo srityse bei kryptyse, ypač tose, kurios turi išskirtinę svarbą Lietuvai”. Tiesa, pranešėjas apgailestavo, kad juodu šriftu išskirta ne sakinio pabaiga, o pradžia. Nepakanka vien dirbti pagal Lietuvai svarbią kryptį, dar svarbu ir aukšta kompetencija.

Kadangi minėtieji dokumentai neatšaukti, tai viceministras pamėgino apžvelgti pastarųjų 2,5 metų laikotarpį, kai strateginės nuostatos bei ekspertų išvados ir rekomendacijos įsigaliojo ir pagal jas buvo veikiama. 1997 m. Premjero įsteigtajai Ekspertų grupei teko atlikti tarsi ministerijos vaidmenį. Tik įsteigus Mokslo ir studijų departamentą (1998 m. balandžio mėn.), jis nuo rudens pradėjo kiek ryžtingiau veikti. Šiuo metu departamente per 30 darbuotojų - labai nedaug, jeigu palygintume su kitų Europos valstybių panašiomis institucijomis.

Remiantis tiek strateginėmis nuostatomis, tiek ir ekspertų grupės išvadomis, formuojant 1998 m. biudžetą pirmą kartą pamėginta atsižvelgti į mokslinių tyrimų rezultatų svarbą ir jų lygį. Pasak viceministro, norėta padaryti tik nedidelį žingsnį, praktiškai pakeičiant tik biudžetinio finansavimo prieaugį - subsidiją, neliečiant pačios subsidijos dydžio. Departamentas, kuriam tuo metu ir vadovavo R. Sližys, susidūrė su pirmaisiais Rusijos finansinės krizės požymiais: mūsų šalies biudžeto prieaugis sumažėjo apie 2 proc., slėgė ir didžiulė ankstesnių metų skola mokslo ir studijų institucijoms. Tada departamentas visoms institucijoms 0,5 proc. sumažino subsidijas palyginti su 1997 m. planu. Tik prieaugis - minėti 2 proc. ir 0,5 proc. - buvo panaudoti, paskirstant jau pagal valstybinės politikos principus.

Departamentui pavyko sustabdyti itin negatyvią tendenciją - valstybės remiamų studentų skaičiaus mažėjimą kai kuriose aukštosiose mokyklose, pasiūlius proporcingai sumažinti biudžetinį finansavimą toms aukštosioms mokykloms.

Šių metų pradžioje departamentas pasiūlė pradėti valstybinių mokslo institucijų struktūrinę reformą, numatytą ir minėtuose abiejuose dokumentuose (strateginėse nuostatose ir ekspertų grupės išvadose), kuriuose teigiama, kad struktūra turi būti optimizuota. Pasiūlyta reformuoti tris mokslinio tyrimo institutus. Šis sprendimas sukėlė mokslo visuomenės didžiulį nepasitenkinimą, ir Vyriausybė šį savo sprendimą atidėjo dvejiems metams - iki 2000 m. pabaigos. (Beje, pranešėjas suklydo, pareiškęs, kad sprendimas atidėtas iki š. m. pabaigos - salėje šis paankstinimas neliko nepastebėtas.)

Nors 1999 m. mokslui ir studijoms skiriama 7,5 proc. valstybės biudžeto išlaidų, bet tos sumos akivaizdžiai per maža. Mat normalios ekonomikos šalyse pramonės ir ūkio indėlis finansuojant mokslą yra ne mažesnis už valstybės biudžeto skiriamas lėšas, o dažnai ir gerokai didesnis. Deja, šiuo metu Lietuvos pramonė ir ūkis dar nepajėgus teikti mokslui užsakymų. Iš to, kas pasakyta, viceministras R. Sližys daro išvadą: šiuo metu mūsų mokslo potencialas Lietuvos biudžetui yra per didelis. Kadangi visuose dokumentuose, kuriais remiasi departamento vadovai, aiškiai pasakyta, kad gerai dirbantys mokslininkai, pedagogai turi būti tinkamai finansuojami, tai šį reikalavimą įgyvendinti norima atriekiant dalį pyrago nuo blogiau dirbančių.

Viceministras pagyrė Vilniaus ir Klaipėdos universitetus, kurių vadovai pasipriešino Aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos daugumos nuomonei ir sutiko savo universitetuose padidinti studentų skaičių. Aukštasis mokslas turi pigti, o ne brangti. Studentų skaičių galima didinti 1,5 karto, nedidinant personalo darbuotojų skaičiaus. Norint priimti daugiau studentų ir nedidinti mokos fondo, reikia praturtinti bibliotekas, diegti interneto ryšį, kai kuriose aukštosiose mokyklose reikia ir naujų talpesnių auditorijų. Deja, aukštosios mokyklos ir mokslo institutai iš valstybės biudžeto lėšų gauna tik darbuotojų atlyginimams, “Sodros” mokesčiams ir labai nedaug įrangai, pastatams išlaikyti ir pan. Koks santykis turi būti tarp mokos fondo, kitų lėšų, kiek turi būti skiriama nepaprastųjų lėšų statyboms, įrangai? Atrodo, jog klausimas lieka atviras. Ir būsimajame Vyriausybės projekte visose biudžeto srityse planuojama sumažinti 7 proc. lėšų (šiek tiek didinant mokos fondą). Galimus padarinius įvardydamas viceministras pavartojo nedviprasmišką sąvoką – jie gali būti katastrofiški.

Apibendrindamas ir kalbėdamas apie valstybinės politikos mokslo ir studijų srityje įgyvendinimo kai kurias nesėkmes, viceministras pabrėžė, jog tai ne dokumentų kaltė, ne koncepcijos stoka ar tikslo nematymas. Priežastis esą glūdinti atsakingų už mokslą ir studijų sistemą pareigūnų veiksmuose. Priimti nepopuliarius sprendimus sunku, nes tiesiog nepakanka ryžto siekiant juos įgyvendinti. Mat kai tik Mokslo ir studijų departamentas žengdavęs bent kiek ryžtingesnį reformos žingsnį, įvairios mokslui ir studijoms atstovaujančios institucijos (Rektorių konferencija, Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencija, LMA, LMT, LMS) griežtai tam pasipriešindavusios. Pagrindinė argumentacija - dar per anksti imtis radikalių sprendimų. Prieš tokį spaudimą neatsilaikydavęs ir departamentas.